Ilgaamžiškumas ir šviesi atmintis – Zofijai Junevičienei Dievo skirtos dovanos. Šimto metų jubiliejų švenčianti moteris gimė ir visą amžių gyvena vienoje vietoje – Pašilėje.

Zofijos Kačinskaitės-Junevičienės gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Šeimoje augo keturi vaikai, be Zofijos – brolis Stasys ir seserys Jadvyga ir Elena. Tačiau tik vienintelė Zofija sulaukė šimto metų.

Rugpjūčio 21 d. ji minėjo oficialų jubiliejų – ši data įrašyta pase. O tikroji gimimo diena – rugpjūčio 30-oji. Taip nurodyta ir gimimo metrikose. Neatitikimas įsivėlė dėl žmogiškos klaidos.

Zofijos atmintis, galvojant apie jos ilgą amžių, išties – tikra Dievo dovana. Ji vis dar bendrauja telefonu ir gali papasakoti apie prieškario, karo ar pokario laikus.

Jos mama Jadvyga Varanavičiūtė-Kačinskienė, dirbo Vaitkuškio (grafų Kosakovskių) dvare, vėliau buvo namų šeimininkė. Tėtis Stasys Kačinskas dirbo Vaitkuškio dvare virėju, vėliau – koklių fabrike. Vežiodavo molį. Mirė jaunas. Dabar tik šeimos nuotraukų albumas saugo prisiminimus apie dvarą.

Vaikystėje Zofija Pašilėje lankė mokyklą – baigė šešias klases. Anot šimtametės, joje buvo mokoma lietuvių kalbos, kitų kalbų – ne. Taip pat matematikos bei gamtos mokslų. Kartą per savaitę vykdavo tikyba, kurios mokyti iš bažnyčios ateidavo pats klebonas.

Po mokyklos Zofija išvyko į Kauną, kur gyveno jos teta ir krikštamotė. Ši priėmė jauną merginą savo globon, rūpinosi, kad įgytų specialybę. Kaune praleido beveik ketverius metus. Čia lankė suaugusiųjų mokyklą bei virimo ir kepimo kursus. Paskui vėl grįžo į Pašilę.

Kaip ir kitos tais laikais, Zofija mezgė, siuvinėjo, puikiai šeimininkavo – virė, kepė...

Pašilėje ji dirbo valgykloje, giedodavo bažnyčios chore. Kaip prisimena, kartais į Pašilę „atvažiuodavo kinas, vakaruškos vykdavo“. Pasak Zofijos, visa kultūra ir pramogos telkėsi mokykloje.

Pašilėje Zofija susipažino su vyru Antanu, kilusiu iš Giedraičių. Jis buvo vargonininkas Pašilės ir Pabaisko bažnyčiose. Tačiau meilė užsimezgė ne bažnyčioje. „Būdavo vakarėliai, vaidinimai, šokiai jaunimui. Ten ir susipažinom“, – prisimena. Po metų draugystės, 1940-aisiais, susituokė.

Karo ir pokario metai buvo sunkūs, kupini baisumų, nežinios, nerimo ir baimės. Vyras kurį laiką slapstėsi, kad neištremtų į Sibirą jo paties ir šeimos. Nors jis pats politikoje nedalyvavo. Šeima žemės ar kito turto neturėjo, tik 1,5 ha, kuri buvo tėvų. Slapstytis teko dėl tarnybos bažnyčioje, nes trėmė ne tik pasiturinčius ūkininkus, bet ir kunigus, o kartais ir kitus bažnyčios tarnautojus.

Pačiai Zofijai ne sykį prisiėjo tiesiogiai bendrauti tiek su partizanais, tiek su „skrebiais“. Dieną valgykloje lankėsi vieni, naktį į namus užgriūdavo kiti. Kaip senolė sako, nei vienų, nei kitų nerėmė, nes gyveno neturtingai, nieko ir patys neturėjo. Tačiau, gyvendami kaime, kuriame nedaug namų ir gyventojų, atpažindavo, kas tokie.

Zofijai ir Antanui jau po karo gimė du sūnūs. Kurį laiką šeima gyveno Pabaiske, kur vyras vargonavo. Tačiau ilgainiui vėl persikėlė į Pašilę, kur jų sugrįžusių laukė tėvų namai. Zofijos manymu, sovietmečiu vaikus auginti buvo paprasčiau. „Žinojai, kas galima, o kas ne. Ko negalima, tai negalima“, – pasakoja ji. Tačiau net ir sovietmečiu šeima gyveno religingai – ir pati ėjo į bažnyčią, ir vaikus vedė.

Tarybiniais metais sutuoktinis Antanas ilgą laiką dirbo tuometėje Ukmergės remonto mechaninėje gamykloje. Zofija – Pašilės bufete ir valgykloje.

Vyresnysis sūnus Algimantas baigė Vilniaus universitete klasikinę filologiją. Dirbo mokytoju. Jaunesnysis Juozas Gražvydas baigė politechnikumą Vilniuje. Daug metų dirbo tuometėje Ukmergės remonto mechaninėje gamykloje meistru.

Zofija labai mėgo keliauti, vasarojo su šeima prie jūros, mėgo grybauti. Savo sode puoselėjo gėlynus. Labai mėgo skaityti knygas ir ragino, skatino skaityti savo artimuosius.

Senolė domisi politika. Yra Lietuvos patriotė. Atgimimo laikais, 1991-ųjų sausio 13-ąją, budėjo prie Seimo rūmų.

Šiandien jos pačių artimiausių žmonių liko nedaug. Brolis ir dvi seserys jau seniai ilsisi po žeme. Vyro Antano taip pat nebėra. Savo žemišką kelionę jis baigė prieš tris dešimtis metų. Teko išgyventi didžiulę netektį ir laidoti vyresnįjį sūnų – prieš keturiasdešimt metų jis žuvo avarijoje.

Jaunesnysis sūnus Juozas Gražvydas – šalia mamos, padeda jai buityje. Nors jo šeima turi savo namus, sūnus daug laiko praleidžia pas mamą, pastaruoju metu net ir nakvoja, nes Zofija negaluoja. Sūnus rūpinasi ir gaubia ją savo dėmesiu kiekvieną dieną.

„Gyvenu „ant lazdos“... Jau nebe daug vaikštau, į lauką antrus metus visai nebeišeinu, kartais ir pargriūnu, todėl negalima manęs palikti vienos“, – guodžiasi senolė. 

Zofija atskleidžia, kad sūnus gimęs tą pačią dieną kaip ir ji, tad gimtadienį paminės kartu: jai sukanka šimtas, o sūnui – 77-eri.

Dar Zofija bendrauja su sesers Elenos Grybauskienės dukra Rasa, kuri padėjo surinkti savo tetos prisiminimus.

Dabar senolė dažniausiai žiūri televizorių, skaito spaudą. O dar 2019-aisiais sėjo sėklas, šiltnamyje sodino pomidorus ir agurkus...

Kokia ilgo amžiaus paslaptis, sako, ir pati nežinanti. „Gerai maitintis negalėjai, valgėm, ką turėjom, pagal išgales.“ Prisimena, kad giminėje būta ir daugiau ilgaamžių moterų. Mama bei teta gyveno ilgiau nei 90 metų. „Gal paveldėjimas, o gal gyvenimas visko, kas man duota, iki galo dar neišsunkė... Kiek Dievas duoda, tiek ir gyvenu“, – kalbėjo senolė.

Draugių ar draugų ilgaamžė nebeturi. „Karantinas uždarė tarp buto sienų“, – apgailestauja Zofija, kuri, kaip paaiškėjo, iki šiol dar nėra pasiskiepijusi nuo viruso. Nesiskiepijo, nes negali lipti laiptais, o paslaugos į namus niekas nepasiūlė. Jeigu pasiūlytų, greičiausiai sutiktų, nes negalvoja, kad skiepas pakenktų. O kol kas labai saugosi ir lankytojų savo namuose vengia. Jubiliejus – tik pačių artimiausių draugijoje.

Šimtametė didžiuojasi anūkais Arnoldu, Beatriče ir Gintare, proanūkiais Algimantu, Greta ir Oskaru.

Paklausta, ko dar norėtų šiame gyvenime, sako, norų nebeturinti. „Viskam turi ateiti galas, – mano ji. – Kiekgi gali žmogus gyventi. Įsiėdi ir kitiems, ir sau. Jau šimtas metų. Ačiū, Dievui, už tai“, – džiaugiasi kiekviena pragyventa diena. Į priekį nebežiūri, o artimiesiems linki tvirtybės.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų