Aldona – Antano nuo Raseinių ir taujėniškės Janinos vienintelė duktė. Graži likimo ironija: mama ir jos sesuo Jadvyga buvo dvynukės, taigi ir Aldona galėjo susilaukti daugiau vaikelių, tačiau Dievulis davė vienintelį sūnų Evaldą, kitąmet švęsiantį 50-ies metų jubiliejų.

Mažoji Motiejaitytė gimė lapkričio 15-ąją Pabaisko miestelyje.

Apie save ji pasakoja: „Buvau vos kelių mėnesių, kai šeima persikėlė į Šešuolius. Įsikūrėme mediniame dviaukštyje name netoli bažnyčios. Antrajame aukšte, greta mūsų, gyveno miestelio pašto viršininkė, o visą pirmąjį aukštą užėmė biblioteka. Aš ir užaugau toje bibliotekoje. Čia dirbo gera, rūpestinga, vaikus ir savo darbą be galo mylėjusi bibliotekininkė Taraškevičiūtė-Vaskelienė. Rytais aš tiesiog „dabodavau“, kada ji ateis į biblioteką. O ateidavo visada laiku. Bibliotekoje buvo du kambariai. Viename iš jų – knygų lentynos, kitame – žaidimai: šaškės, loto, tų laikų įvairūs stalo žaidimai su kauliukų ridenimais... Vaikų į biblioteką kasdien susirinkdavo labai daug. Jau tada įsimylėjau ir bibliotekininkę, ir knygas. Ir patys jas rinkdavomės, ir bibliotekininkė patardavo. Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“, Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“, Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“, Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“... Visos tos knygos ir dabar lyg prieš akis.“

Kas išmokė pirmąsias raides pažinti?

Mama labai mėgo knygas ir mane anksti išmokė skaityti. Į pirmąją klasę Šešuolių aštuonmetėje mokykloje atėjau jau laisvai skaitydama. Mokyklos bibliotekoje dirbo mokytojas Ignas Kaselis, jo žmona Ona mokė mus lietuvių kalbos ir literatūros. Abu buvo labai griežti pedagogai, bet tai neatbaidė nei nuo bibliotekos, nei nuo knygų.

Pamenu, kartą pamokoje dalyvavo iš Ukmergės atvykusių tikrintojų komisija, mane pakvietė prie lentos atsakinėti. Po pamokos vienas iš komisijos narių paklausė, kodėl mokytoja neparašė man penketo, juk viską žinojau, viską atsakiau. Griežtoji mokytoja paaiškino, jog niekada niekam nerašo penketo, nes jai, girdi, ateityje bus gėda, jei išvažiavęs toliau mokytis jos buvęs mokinys ko nors nemokės...

Man gerai sekėsi ne tik lietuvių kalba. Jau gyvenant Ukmergėje, kartą stotelėje laukiant autobuso, šalia stabtelėjo džipas, kurį vairavo buvęs klasiokas Alvydas Pavydis, pasisiūlęs pavėžėti. Pakeliui prisiminėme mokyklą, mokytojus, o jis man ir sako: „Prisimenu, kaip mes visi matematiką nuo tavęs nusirašinėdavome.“ Nepamiršome, žinoma, ir mokytojų Kaselių...

O Šešuolių bibliotekoje daugelį metų dirbo Jūsų kolegė Elena Savickienė...

Su būsimąja Šešuolių bibliotekininke Elenute, tuomet Cesiulyte, draugaujame nuo mažens. Kartu augome, lankėme tą pačią klasę Šešuolių aštuonmetėje. Su Elenute iki šiol nė karto nesame susipykusios. Kur mokytis toliau, kokią profesiją rinktis mums nekilo jokių abejonių. Tik bibliotekininkystę! Abi įstojome į Vilniaus kultūros-švietimo technikumą, drauge įsikūrėme bendrabutyje V. Grybo gatvėje. Čia vieną kartą  atvažiavo tėvas, kurio nebuvau mačiusi penkiolika metų, mat jis kadaise išvyko iš Šešuolių uždarbiauti į Latviją ir ten liko. O štai dabar su visa brigada iš Jelgavos atvyko į komandiruotę į Vilnių. Visi drauge pasėdėjome valandėlę kavinukėje, tėvas prasitarė, jog Latvijoje turiu seserį. Pamenu, jo bendradarbiai tąsyk surinko man kažkiek pinigų, tik jis pats nė kapeikos nedavė. Gerai prisimenu ir vyrų priekaištą tėvui. Sakė, jau vien dėl tokios dukters negalėjo palikti žmonos. O vienas iš jų būrio, toks „ryžikas“, jau ir asistuoti man ėmė...

Mokslai technikume labai patiko, sekėsi gerai. Mama net grupės auklėtojos Aldonos Valauskaitės, dėsčiusios mums lietuvių kalbą, laišką gavo, kuriame ši dėkojo už gerai išauklėtą dukrą. Stengdavausi palaikyti, paskatinti ir savo tyliąją, gerąją bičiulę Elenutę. Ji man vėliau ne kartą yra sakiusi: „Jei ne tu, nebūčiau technikumo baigusi.“ Dviese mes visus sunkumus įveikdavome.

Tikriausiai nekilo abejonių ir dėl to, kur pasukti baigus studijas?

Technikumo absolventų sąrašuose buvau tarp pirmųjų ir galėjau rinktis, į kurį rajoną važiuoti. Tačiau dar studijų metais atvykau į praktiką Ukmergės rajoninėje bibliotekoje. Buvo 1969-ųjų balandis. Mane sutikęs bibliotekos vedėjas Kazimieras Mickus buvo malonus, bet be galo reiklus, griežtas. Kartais atrodydavo jau visai „nebežmoniškai“. Būdavo rengiu katalogo korteles, stengiuosi viską atlikti kuo rūpestingiausiai, nieko nesupainioti. Atėjęs patikrinti, vedėjas ima iš naujo versti kiekvieną kortelę... O jei kuri darbuotoja nors penkias minutes pavėluodavo, tai nuo pikto vedėjo balso bibliotekos stogas kilnodavosi...

K.Mickus mane, dar praktikantę, įdarbino bibliotekininke Abonemento skyriuje, gaudavau 64 rublių atlyginimą. Gyvenau tuo metu Gedimino gatvėje pas mamos seserį Jadvygą, kuri mane tiesiog „apkraudavo“ darbais. Stengdamasi išsisukti, aš jau 11 valandą ateidavau į biblioteką, nors ji pradėdavo dirbti nuo 13 valandos. Atėjusi visuomet rasdavau ir vedėją K. Mickų. Jam mano stropumas patiko, tačiau slapta vis tiek puoselėjau mintį: atidirbsiu čia privalomus pagal paskyrimą metus ir mausiu kur nors. Kad ir į mokyklos biblioteką! Blogiau tikrai nebus! Tačiau kartą, važiuodama į Šešuolius, sutikau Mėgučių kaimo bibliotekininkę, kuri pranešė naujieną, kad K. Mickus išeina iš bibliotekos į „Vienybės“ gamyklą! Taigi likau bibliotekoje.

1973–1976 metais šalyje prasidėjo bibliotekų centralizacija. Rajoninė biblioteka tapo centrine. 12 kaimo bibliotekų buvo uždarytos. Ar didelę įtaką šios permainos turėjo Jūsų darbui?

Dar pirmaisiais savo darbo Ukmergėje metais matydavau, kaip dažnai keisdavosi bibliotekos darbuotojai: dėl geresnio atlyginimo, būsto, darbo pobūdžio, kitų priežasčių. 1970 metais, iš darbo išėjus bibliotekos vedėjui K. Mickui, jai vadovauti ėmė Margarita Rokienė, iki tol dirbusi metodininke. Nuo šio laikotarpio pamažu daugėjo darbuotojų, atvykdavo universitetą baigusių specialistų. Bibliotekoje būdavo rengiama daugiau įvairių švenčių, daugėjo ir lankytojams teikiamų paslaugų. Keitėsi ir bibliotekos struktūra, buvo sudaryti nauji skyriai. Šios permainos padėjo telkti kolektyvą bendroms veikloms.

Aš buvau įpareigota sudaryti bibliotekoje Dokumentų komplektavimo ir tvarkymo skyrių. Tuo metu bibliotekoje vyko remontas, todėl buvome įsikūrę kultūros centro pastate. Mūsų skyriuje tuo metu dirbo Elvyra Jurevičienė, Valė Jurkūnaitė, vėliau prisijungė Marija Daunoravičienė ir kiti. Matyt, neatsitiktinai buvo įdarbinta ir mieste dislokuoto karinio dalinio karininko žmona Olga Makarova, mat 40 proc. knygų fondo privalėjo sudaryti rusiški leidiniai.

Iš Nacionalinės (tada Respublikinės) bibliotekos tikrinti mūsų darbo atvažiuodavo labai reikli, griežta specialistė Juzefa Zonytė. Pamenu, kaip vieną kartą ji „nuramimo“ kultūros skyriaus vedėją Valentiną Deviatnikovą, lydėjusį viešnią tikrinimo metu. Sako, kol turit šitą vedėją, viskas bus gerai!

O kaip per tuos metus keitėsi Jūsų pačios gyvenimas? Girdėjau, kad prieš dešimtmetį su šeima įsikūrėte Šalnų kaime, tapote ūkininke?

Tai – šviesios atminties vyro Jono nuopelnas. Kai Šalnų kaime, šalia autostrados, nusipirkome namus, čia atkeliavo ir karvutė, ir 30 avelių, kurioms „vadovavo“ „karvedys“ Bambukas. Buvo protingas ir labai pavydus avinas. Ryte einant į ganyklą melžti karvės, jis pastodavo man kelią ir jėga atimdavo kibirą su miltais. Tekdavo grįžti to pašaro dar kartą. Vieną sykį supykęs, jis ragais užvožė man į pasturgalį. Aš jam – atgal. Nuo tada Bambukas apsiramino.

Jonukas labai mylėjo visus naminius gyvulėlius. Turėjome pulką vištų ir gaidį. Nusipirkome ir paršingą kiaulę. Ji atsivedė dešimt paršelių, kuriais teko rūpintis man pačiai, nes netikėtai užpuolusios ligos vyrą ilgam paguldė į ligoninę. Po patirto infarkto vyras neišgyveno.

Vėliau į gyvulių bandą įsisuko vilkai: iš pradžių papjovė porą avelių, vėliau ėmė pjauti ožkytes. Net Jono laidotuvių dieną aptikome tris papjautas ožkas... Likome sodyboje dviese su kalyte Rube.

Suprantu, su kokiu džiugesiu kiekvieną rytą išsiruošiate į darbą viešojoje bibliotekoje. O kaip namuose nuo vienatvės ginatės?

Skaitau knygas. Nuo jaunystės labai mėgstu lietuvių autorių knygas, autobiografinius romanus. Su malonumu vėl atsiverčiu Vytauto Sirijos Giros „Raudonmedžio rojų“, „Nakties muziką“ ar „Voratinkliai draikės be vėjo“, labai patinka Pauliaus Širvio, Jono Strielkūno, Alfo Pakėno poezija. Dabar šitiek gerų knygų, tik imk į rankas ir skaityk! Mėgstu liaudišką muziką, o kai naktį nesimiega, – ir gerą filmą...

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Rasa Griškevičienė