Prasidėjus karui Ukrainoje jis prisidėjo prie paramos teikimo ukrainiečiams. Sako, kad tas, kas pats tapo pabėgėliu, geriausiai žino, ko labiausiai reikia svetimoje šalyje atsidūrusiems žmonėms.  

„Kai KGB atstovas tapo Rusijos Federacijos prezidentu, man tapo aišku, kad SSRS grįžta. Kai tik atsirado finansinė ir teisinė galimybė išvykti, išvažiavau iš Rusijos drauge su šeima“, – pasakoja 52-ejų metų vyras.

Kodėl emigracijos šalimi pasirinkote Lietuvą?

Išvažiavau ne „į kur“ – išvažiavau „iš kur“. Todėl tai buvo ne pasirinkimo, o finansinių ir teisinių galimybių klausimas. Užduotis buvo teisėtai išvykti iš Rusijos į Europą. Išgelbėti šeimą, vaikus nuo iš kapo kylančios SSRS. Lietuva ir Ukmergė man yra Europos dalis. 2011 metais Lietuvos imigracijos įstatymai leido mano šeimai legaliai įgyti teisę čia gyventi.

Kokia veikla užsiėmėte gyvendamas Maskvoje?

Daugiausia – medicina. Iš pradžių studijavau, paskui gydžiau – turiu gydytojo pediatro kvalifikaciją. Rašiau straipsnius vaikų sveikatos, alerginių susirgimų, mitybos ir kitomis temomis. Esu išleidęs knygų, vedžiau medicinos laidą per radiją.

Turėjote ir savo verslą?

Taip, esu įkūręs medicinos centrą prie Mikrobiologijos ir epidemiologijos instituto, „Hemotest“ laboratoriją, šeimos gydytojo privačią kliniką.

Visos šios klinikos egzistuoja ir šiandien. Kai kuriose iš jų turėjau dalį verslo, kitose buvau samdomu direktoriumi, ėjau vyriausiojo gydytojo ar direktoriaus patarėjo pareigas.

Mano žmona Rusijoje organizuodavo pramogas, atostogas, yra išleidusi knygų apie vaikų ir suaugusiųjų švenčių organizavimą.

Ką išgyvenote, kai teko palikti savo namus?

Turėjome viską pradėti iš naujo. Mokytis gyventi iš naujo. Ir, žinoma, teko mesti karjerą, ryšius, darbą, draugus, gimines, nusistovėjusį gyvenimą. Ir pradėti nuo švaraus lapo.

Tai, kad šio sprendimo nesuprato ir nepalaikė Rusijoje likę artimieji, mūsų kelio nepadarė lengvesniu. Jie iki šiol nesupranta ir nepritaria. Bet aš nė sekundės nesigailėjau ir nesigailiu dėl priimto sprendimo.

Kokie sunkumai Lietuvoje pasitiko pirmaisiais mėnesiais?

Kita šalis – tai šiek tiek kitokia planeta. Tai – tarsi „grįžimas į mokyklą“. Kitokia kalba, kitokie dėsniai, kitoks mentalitetas ir papročiai. Daug naujų dalykų ir beveik jokių patarimų. Bet tai suteikia naujos patirties. Tai įdomu, nes leidžia patirti kitokį gyvenimą.

Kokius sunkumus įveikėte, o kokių dar ne?

Persikėlimas į naują šalį – didelis stresas.

Bet visus šiuos metus lietuviai mums padėdavo. Ir Ukmergės gyventojai, ir migracijos tarnyba, ir policija, teisininkai, rajono meras. Tai buvo beveik visada netikėta pagalba.

Kol kas mums nepavyko atkurti tokio pragyvenimo lygio, kokį turėjome Maskvoje. Bet tai nėra baisu. Lietuvoje yra daug privalumų, kurių nebuvo Rusijoje.

Liūdna tik tai, kad Ukmergė neišnaudoja viso mano potencialo – daugelis vadovų puikiai žino mano sugebėjimus.

Ar jūs bandėte ieškoti darbo pagal profesiją. Juk medikų taip trūksta?

Norint dirbti gydytoju, reikia labai gerai mokėti lietuvių kalbą. Būti geru gydytoju, tobulai nemokant lietuvių kalbos, neįmanoma.

Tačiau šiuo metu dirbu labai prasmingą darbą, gal net svarbesnį, nei gydyti žmones.

Lietuvių kalbą išmokti man labai sudėtinga. Užsienio kalbos – mano problema. Tiek anglų, tiek lietuvių. Taip veikia mano smegenys. Papildoma problema – kalbos kursų trūkumas Ukmergėje. Tik nuo pernai vyko lietuvių kalbos kursai rusakalbiams, bet tik – ukrainiečiams.

Ką šiuo metu dirbate jūs, ką veikia jūsų šeima?

Aš šiuo metu dirbu Latvijos įmonėje, kuri gamina ir parduoda medicinos įrangą, testavimo sistemas. Tai – laboratorijų įranga, skirta ligoninėms, klinikoms, mokslo ir tyrimų laboratorijoms.

Taip pat rašau straipsnius, Verslo imigrantų ir investuotojų asociacijoje esu vieno iš projektų vadovas. 

Jauniausioji dukra Alicija, kuriai dabar 11 metų, gimė Ukmergėje. Vyriausiajai  dukrai Vladislavai – 17 metų. Ukmergėje ji mokosi nuo pirmos klasės.

Dukros lanko mokyklą, laisvai kalba lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.

Žmona Tatjana, kurios meninis pseudonimas – Akrolesta, – mokytoja ir menininkė. Pagal turimą mokytojos specialybę ji nedirba. Praėjusiais metais surengė keletą personalinių tapybos parodų. Viena iš jų eksponuota Seime.

Ar norėtumėte visam laikui likti Ukmergėje? O gal tam yra kliūčių?

Prasidėjus karui Ukrainoje, imigracijos teisės aktai buvo pradėti griežtinti. Šiais metais buvo taikomi apribojimai, primenantys segregaciją pagal pilietybę ir tautybę. O tai gali tapti ir teisine, ir etine kliūtimi gyventi Lietuvoje.

Įtampa ir pavojaus varpai sklinda iš „viršaus“. Tačiau šiais metais jaučiame dar didesnį nei anksčiau miesto gyventojų palaikymą.

Kaip jus paveikė karas Ukrainoje?

Mūsų šeimai karas Ukrainoje prasidėjo 2014 metais, kai buvo okupuotas Krymas. Tuo pat metu pradėjome rinkti ir siųsti humanitarinę pagalbą Ukrainai.

Todėl pernai vasario 24 d. klausimas buvo ne „kas atsitiko?“, o „ką daryti?“. Lietuvoje atsiradus pirmiesiems ukrainiečių pabėgėliams, pradėjome teikti tikslinę asmeninę pagalbą.

Kartu su Ukmergėje ir Vilniuje gyvenančiais bendraminčiais Jolanta, Edmundu, Daiva, Edita, Rimu ir kitais organizavome pagalbą daugiau nei 150-iai ukrainiečių pabėgėlių Ukmergėje, Vilniuje ir Kaune. Organizavome „Ukrainiečių vakarienę“ Taujėnuose, atvežėme ir išdalijome pabėgėliams Ukmergėje daiktus, dviračius ir paspirtukus, organizavome vaikiškų žaislų surinkimą ir dalijimą Užimtumo tarnyboje. Dar pavasarį savo automobilį atidaviau Taujėnuose apsigyvenusioms ukrainietėms su mažais vaikais.

Kartais net po keliolika valandų per dieną konsultuodavau pabėgėlius feisbuko grupėse. Galiausiai šios konsultacijos virto „Ukrainiečių žinynu Lietuvoje“, kurį paskelbėme mano žmonos svetainėje. Šis vadovas papildė valstybinius vadovus, nes Lietuvos gyventojai ne visai supranta visus svetimšalių prisitaikymo sunkumus.

Vadovo užduotis buvo papasakoti pabėgėliams, kaip pagerinti savo gyvenimą Lietuvoje, kaip pigiau ar nemokamai rasti tai, ko jiems reikia. Kaip išgyventi naujoje šalyje su ribotais ištekliais.

Sprendžiant pagal apsilankymų skaičių, vadovą skaitė kiekvienas iš Ukrainos atvykęs suaugęs žmogus. Ir ne vieną kartą.

Ar bendraujate karo tema su savo giminaičiais Rusijoje?

Rusijoje nebeturiu artimųjų, kurie Kremliaus pradėtą karą vertintų kitaip nei aš. Mums karas prasidėjo prieš 8-erius metus.

Tačiau mano žmonos artimieji pernai kovą paskelbė ją „liaudies prieše“ už tai, kad remia Ukrainą, o Rusiją kaltina agresija. Deja, šio karo fronto linija eina per šeimas ir konkrečių šeimų viduje.

Turiu kolegę gydytoją, kuri puikiai supranta, į kokią bedugnę Rusija pateko užpuldama Ukrainą, bet jos vyras ir sūnus Putiną laiko „didžiuoju“. Tai – tragedija.

Manau, kad karas Ukrainoje nėra tik dėl teritorijų, jo esmė – pamatinės vertybės. Kalbame apie civilizacijos, kuriai žmogaus gyvybė neįkainojama, ir civilizacijos, kurioje žmogaus gyvybė – dulkės, akistatą.

Pasaulio problema yra ne Rusijoje, o godume, populizme ir nacionalizme. Ir tai vyksta ne tik Rusijoje. Tai labai primena XX amžiaus pradžią ir kelia didelį nerimą.

Ką artimieji Rusijoje pasakoja apie paprastų žmonių požiūrį į karą?

Sociologinių tyrimų duomenimis, dabar Rusijoje 52 proc. žmonių yra prieš karą. Tarp tų, su kuriais bendrauju, tokių yra 100 proc. Tačiau Rusijos represinis aparatas dabar yra agresyvesnis nei vėlyvaisiais SSRS laikais. Nors jis dar nėra „stalinistinis“, tačiau bet koks neatsargus žodis ar protestas gali baigtis kalėjimu. Tai reiškia ne tik prarastus metus, bet ir prarastą sveikatą ar net gyvybę.

Deja, kol valdžia Rusijoje nesusilpnės, tikėtis efektyvaus protesto naivu. O valdžia nesusilpnės tol, kol galės „gerai pamaitinti“ represinį aparatą ir propagandistus. Maitina šį aparatą, nes Vakarai perka iš jos naftą, dujas, medieną, metalus, trąšas, grūdus.

Kada manote karas Ukrainoje baigsis ir kaip atrodys ta pabaiga?

Patikima taika gali ateiti tik pasikeitus valdžiai Rusijoje ir tik po skausmingo išsiskyrimo su didybės mitais ir fantominiais imperijos skausmais.

Tačiau pokyčiai Rusijoje įmanomi tik esant silpnai valdžiai. O dabar – tai stipri jėga. Vakarai galėtų ją susilpninti, bet to nedaro.

Kalbino Vilma Nemunaitienė