Per­pil­dy­ta­me au­to­bu­se vie­na po­nia sto­vi, o gre­ta ant sė­dy­nės dryb­so ko­kių de­šim­ties me­tų ber­niu­kas. Ša­lia sto­vin­tis pa­gy­ve­nęs džen­tel­me­nas iš­si­i­ma li­tą ir sa­ko ber­niu­kui:

– Štai – tau li­tas. Tik už­leisk tai po­niai vie­tą.

Ber­niu­kas pa­šo­ka, pa­ima pi­ni­gė­lį.

– Sės­ki­tės, – sa­ko vy­riš­kis sto­vin­čiai ke­lei­vei.

Iš pra­džių ji at­si­kal­bi­nė­ja, pas­kui at­si­sė­da ir sa­ko:

– Sū­nau, bent jau bū­tum pa­dė­ko­jęs po­nui...

Guoda BROGAITĖ
Užupio vidurinė mokykla

Lietuva

Vilnius, Kaunas ir Šiauliai –
Mylimi tavo vaikai.
Klaipėda ir Utena –
Dukros geros visada.

O dar liko Ukmergė.
Ukmergė – narsi karė.
Ranką visad tau išties
Ir nelaimėje padės.

Lietuvėle tu maža,
Apkabink, priglausk mane.
Širdyje tu išlaikyk
Ir nelaimėj nepalik.

...Dar snau­du­liuo­ja žie­mos sap­nų vi­jo­mis ap­li­pęs pa­va­sa­ris. Tin­giai rą­žo­si, ban­do kiš­ti ko­ją iš po šil­tos ant­klo­dės ir žio­vau­da­mas gir­di paukš­te­lius čy­ruo­jan­čius: ne­su­pran­ta, ar jie jau tik­rai ža­di­na mie­ga­lių, ar šiuos gar­sus koks sap­nas at­gi­nęs. Su­si­do­mė­jęs ke­lia il­gas ža­lias blaks­tie­nas, o ant jų jau plu­kės ir ži­bu­tės sklei­džia­si!

Ir stai­ga kad šoks iš sa­vo pa­ta­lo iš­si­gan­dęs – gi Ve­ly­kas pra­mie­gos!!! Šven­tė jau čia pat, o jis, it koks vel­tė­dis, dar sa­vo guo­ly be­si­var­tąs... Ką pa­sa­kys kiš­ku­čiai, ku­rie jau ėmė­si kiau­ši­nių mar­gi­ni­mo? Ką da­rys ve­ly­ki­niai viš­čiu­kai, pa­si­ge­dę pir­mo­sios žo­ly­tės? Kur pa­va­sa­rio ieš­kos vai­kai ir tė­ve­liai, iš­gir­dę Ve­ly­kų var­pus, skel­bian­čius jo di­dy­bę?

Puo­lė ruoš­tis, gra­žin­tis ir tvar­ky­tis. No­ri bū­ti šil­tas, sau­lė­tas, gai­vus ir žy­din­tis, kad Ve­ly­kos jam ne­pri­ekaiš­tau­tų už ne­tin­ka­mą su­ti­ki­mą. O jų lauk­da­mas ap­si­lan­kė pas vai­kus, mat rū­pė­jo su­ži­no­ti, kaip šie lau­kia Ve­ly­kų.

Kiaul­pie­nė

Gal sau­lu­tė jau su­du­žo,

Kad tiek šu­kių pri­bars­ty­ta?

Vi­sa pie­va gel­to­nuo­ja

Jau nuo pat anks­ty­vo ry­to.

Ne­su­du­žo! Ne­su­du­žo!

Dan­gu­je sau­lu­tė švie­čia!

Pie­voj kiaul­pie­nės pra­žy­do,

Vai­ni­kė­lius pin­ti kvie­čia.

Ir prie ke­lio, ir prie ta­ko

Švy­ti ma­žo­sios sau­lu­tės.

Šyp­so­si dan­gus ir že­mė,

Džiau­gias darbš­čio­sios bi­tu­tės.

Nuo žie­dy­no prie žie­dy­no

Sku­ba sem­ti sal­dų vy­ną.

Ir ma­žoj vaš­ko ake­lėj

Sau­lės šyps­nį už­ra­ki­na.

O pas­kui žie­dy­nai mer­kias,

Virs­ta pū­ko ka­muo­lė­liais.

Vė­jas, žais­da­mas po pie­vą,

Žars­to juos pa­ra­šiu­tė­liais.

Projektą remia:

...De­vy­ne­rių Lau­ru­tė ne­se­niai per­si­kė­lė į sa­na­to­ri­ją. Čia ji at­vy­ko po dvie­jų ne­ži­nios, kan­čių ir kan­try­bės mė­ne­sių, pra­leis­tų li­go­ni­nė­je, kur gy­dė­si gais­ro ant odos ir kū­ne pa­lik­tas žaiz­das. Gy­dy­to­jai ma­nė, kad mer­gai­tė ne­iš­gy­vens. Bet šian­dien ji jau ban­do ap­ka­bin­ti ma­mą ir pa­žais­ti su vai­kais...

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Kad at­si­ti­ko kaž­kas siau­bin­ga, iš­duo­da Lau­ros vei­de­lis, ant ku­rio – skau­džios ne­lai­mės pa­lik­ti pėd­sa­kai. Nors da­bar jis jau ne­be toks, koks bu­vo po sau­sio pa­bai­go­je įvy­ku­sios tra­ge­di­jos. Tą nak­tį Lau­ra ir vie­nuo­lik­me­tė jos se­suo pa­bu­do nuo de­gi­nan­čio karš­čio ir ger­klę smau­gian­čių dū­mų: mer­gai­čių kam­ba­ry­je siau­tė­jo lieps­nos. Da­bar jau nie­kas ne­su­ži­nos, ko­kį iš­gąs­tį tuo­met pa­ty­rė se­su­tės, nes apie tai jos ne­be­ga­lės pa­pa­sa­ko­ti. Gais­ras su­nai­ki­no na­mus, ku­riuo­se gy­ve­no, lieps­no­se žu­vo Lau­ros se­suo. Ji pa­ti, ne­te­ku­si są­mo­nės ir smar­kiai ap­de­gu­si dau­giau ne­gu pu­sę kū­no, bu­vo iš­vež­ta į Vil­nių – čia me­di­kai kas­dien ko­vo­jo už ma­ža­me­tės gy­vy­bę. Ne­aiš­ku, ar ji ka­da ga­lės kal­bė­ti.

Lau­ros pie­ši­ny „Gais­ro pa­švais­tė“ – lieps­nos. Jį nu­pie­šu­si mer­gai­tė ne­ga­lė­jo ži­no­ti, kad ugnis tuo­jau siau­tės jos na­muo­se...

Darbus kūrę vaikai nemažai žino apie tai, kaip išvengti nelaimių.
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

Dvy­li­ka­me­tė Li­na Luk­šy­tė, ku­ri mo­ko­si Duks­ty­nos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, la­bai mėgs­ta skai­ty­ti žur­na­lą vai­kams apie gam­tą „Lu­tu­tė“. Mer­gai­tė da­ly­va­vo ja­me pa­skelb­ta­me fo­to­gra­fi­jų kon­kur­se „Drau­gau­ju su gam­ta“. Žur­na­le bu­vo iš­spaus­din­tos trys jos nuo­trau­kos, ku­rių au­to­rius – Li­nos dė­dė uk­mer­giš­kis fo­to­gra­fas Val­das Au­gus­ti­nas.

Kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riams ypač pa­ti­ku­si fo­to­gra­fi­ja, ku­rio­je – Li­na ir ma­žas mie­las stir­niu­kas. „Fo­to­gra­fa­vo­mės kai­me pas ge­rus žmo­nes, ku­rie ra­do ir pri­glau­dė stir­niu­ką“, – pa­sa­ko­jo mer­gai­tė. Ši nuo­trau­ka pa­te­ko tarp mi­nė­to kon­kur­so nu­ga­lė­to­jų.

„Lu­tu­tės“ ar­chy­vo nuotr.

Projektą remia:

Ra­sa GRIŠKEVIČIENĖ
Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė

Nuo pa­va­sa­rio Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos Vai­kų li­te­ra­tū­ros sky­riu­je vyks­ta pro­jek­to „Kas skai­to – tas au­ga“ ren­gi­niai. Jau­nie­ji skai­ty­to­jai pa­mė­go įvai­rias ak­ci­jas, pa­mo­kas me­no dirb­tu­vė­se, skai­ty­mo kon­kur­sus. Di­džiu­lio su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė ir po­pu­lia­raus vai­kų ra­šy­to­jo, fi­zi­kos moks­lų dak­ta­ro Gen­dru­čio Mor­kū­no vieš­na­gė vai­kų bib­lio­te­ko­je. Sve­čią į Uk­mer­gę at­ly­dė­jo li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, Tarp­tau­ti­nės vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ros aso­cia­ci­jos Lie­tu­vos sky­riaus val­dy­bos pir­mi­nin­kas, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­to do­cen­tas Kęs­tu­tis Ur­ba.

Vai­kų ra­šy­to­ju ta­pęs fi­zi­kas Gen­dru­tis Mor­kū­nas sa­vo ma­žie­siems bi­čiu­liams vi­suo­met su ma­lo­nu­mu da­li­ja au­to­gra­fus.

Do­va­nos sve­čiams: Gen­dru­čiui Mor­kū­nui ir li­te­ra­tū­ros kri­ti­kui, Tarp­tau­ti­nės vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ros aso­cia­ci­jos Lie­tu­vos sky­riaus val­dy­bos pir­mi­nin­kui Kęs­tu­čiui Ur­bai (kai­rė­je).
Ma­le­ni­jos Šir­vie­nės nuotr.

De­šim­tą­jį gim­ta­die­nį šven­čian­čios par­duo­tu­vės „Tri­ra­tu­kas“ šei­mi­nin­kai Si­gi­ta ir Ar­vy­das ne tik tu­rės ruoš­ti vie­tą bi­čiu­lių do­va­noms, bet ir pa­tys ža­da staig­me­nų „Pup­sio“ skai­ty­to­jams. To­dėl, svei­kin­da­mi „Tri­ra­tu­ką“ su­kak­tu­vių pro­ga, skel­bia­me kon­kur­są vai­kams, tė­ve­liams ir vi­siems ki­tiems, my­lin­tiems žais­lus, – te­gul šis tor­ta­die­nis ir jums bū­na šven­tė!

Įsi­vaiz­duo­ki­te, jog esa­te žais­lų pla­ne­tos val­do­vas. Jo­je ga­mi­na­mi pa­tys įvai­riau­si žais­lai, ku­rie ka­da nors pa­teks į žmo­nių na­mus. Ko­kį žais­lą su­kur­tu­mėt de­šim­tą­jį gim­ta­die­nį šven­čian­čiam vai­kui (mer­gai­tei ar­ba ber­niu­kui), ku­rio tė­ve­liai su­ka gal­vas, ką jam pa­do­va­no­ti?

Ap­ra­šy­ki­te, koks tai bū­tų žais­las, kuo jis ypa­tin­gas, ko­kią nau­dą tu­rė­tų žai­dė­jas (gal­būt žais­da­mas jis mo­ky­tų­si... kad ir ku­li­na­ri­jos) ir gal jis tu­ri ne­įpras­tą pa­va­di­ni­mą? Il­gap­lau­kė lė­lė, kos­mo­so ob­jek­tai su mag­ne­tu­kais, džiun­gles imi­tuo­jan­ti pa­la­pi­nė ar bet kas ki­ta – vi­si žais­lai, kaip ir vai­kys­tė, yra ypa­tin­gi. Tad lau­kia­me jū­sų fan­ta­zi­jų, taip pat ir to, kas ar­čiau že­mėsJ