Ukmergės žinios

Ukmergės žinios

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

 

Pats vi­dur­va­sa­ris, lie­pų žy­dė­ji­mas, pa­ti kait­ra, kuo­met ga­li­me pa­si­jus­ti taip, lyg gy­ven­tu­me ge­ro­kai šil­tes­nė­je nei mū­siš­kė kli­ma­to juos­to­je.

Karš­tis vy­res­nio am­žiaus ar šir­dies li­go­mis be­si­skun­džian­tiems – di­de­lis iš­ban­dy­mas. Bet ne tik ne­ga­luo­jan­tie­ji – ir svei­kie­ji per karš­čius kiek­vie­ną po­kal­bį pra­de­da ir bai­gia pa­de­ja­vi­mu dėl pra­stos sa­vi­jau­tos. To­kie jau esa­me – mėgs­tan­tys pa­de­juo­ti ir pa­si­guos­ti. O juk leng­viau­sia guos­tis dėl oro: per karš­to, per šal­to, per lie­tin­go ar per sau­so...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

 

Šią sa­vai­tę šven­čia­ma Vals­ty­bės die­na dar įspū­din­ges­nė, kai vi­są pla­ne­tą ap­juo­sia Lie­tu­vos him­nas. Prieš ke­le­rius me­tus už­gi­mu­si tra­di­ci­ja gra­žiam tiks­lui su­bu­ria sve­tur gy­ve­nan­čius lie­tu­vius. Vin­co Ku­dir­kos „Tau­tiš­ka gies­mė“ vie­nu me­tu skam­ba pa­čiuo­se įvai­riau­siuo­se pa­sau­lio kam­pe­liuo­se: skir­tin­go­se vals­ty­bė­se, už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų nu­to­lu­siuo­se kraš­tuo­se...

Zi­ta BATAITIENĖ

 

Va­sa­ra – pa­čiam sa­vo ze­ni­te. Ji, tar­si bo­ru­žė, už­ko­pu­si į smil­gos vir­šū­nę, džiau­gia­si pa­sie­ku­si il­giau­sią va­sar­vi­džio die­ną... Nuo šven­tų­jų apaš­ta­lų Pet­ro ir Po­vi­lo at­lai­dų die­nos pra­de­da trum­pė­ti, ima žvan­gė­ti šienp­jo­vių dal­giai, nu­ty­la ge­gu­tės ku­ka­vi­mas...

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

 

Va­sa­ra – iš ap­tva­ro iš­trū­kęs gra­žuo­lis žir­gas. Šuo­liais – pro žy­din­čius bi­jū­nus, jaz­mi­nų krū­mus, Jo­ni­nių lau­žus... To­lyn ir to­lyn me­du­mi kve­pian­čio­mis pie­vo­mis. Ji to­kia trum­pa... Ta­čiau ją kaž­kaip tu­ri pa­si­da­lin­ti vi­si ko­le­gos, pir­me­ny­bę tei­kian­tys atos­to­goms va­sa­rą.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

 

Įpu­sė­jo vais­kus ir sva­jin­gas bir­že­lis. Vi­siems op­ti­mis­tams šis mė­nuo šau­kia – va­sa­ra dar tik pra­si­dė­jo, o pe­si­mis­tus įspė­ja – die­nos grei­tai pra­dės ei­ti trum­pyn, o va­sa­ra pra­bėgs lyg aki­mir­ka...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

 

Pra­ūžus lie­tu­mi ir šal­čiu „pa­gar­din­toms“ šven­tėms, Uk­mer­gė vėl gy­ve­na įpras­tą gy­ve­ni­mą. Ap­ta­ri­nė­ja­mi kon­cer­tai ir pa­ro­dos, pri­si­me­na­mi ki­ti ren­gi­niai, dė­ko­ja­ma daug triū­so įdė­ju­siems šventės or­ga­ni­za­to­riams.

Gra­žių žo­džių ne­gai­li­ma ir mies­to tvar­ky­to­jams – mies­tie­čius nu­ste­bi­no sek­ma­die­nį švy­tin­tis cen­tras. O dar iš va­ka­ro gat­vės, ša­li­gat­viai ir ve­jos bu­vo nu­klo­ti šiukš­lė­mis, vien­kar­ti­niais in­dais. Ką jau kal­bė­ti apie juos – stip­rus vė­jas ver­tė net­gi skė­čius, po ku­riais vai­šin­tis pre­kei­vių siū­ly­tu šiu­pi­niu ar tri­aukš­ti kep­tą duo­ną vi­sai ne­bu­vo sau­gu...

Zi­ta BATAITIENĖ

 

Nu­skam­bė­jus pas­ku­ti­nie­siems ge­gu­žės akor­dams, į že­mę at­skrie­ja bir­že­lis – il­gai lauk­tos va­sa­ros pra­džia, kve­pian­ti ne tik že­muo­gė­mis, bet ir il­gai lauk­to­mis atos­to­go­mis...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

 

Gar­lia­vos dra­ma pra­ėju­sią sa­vai­tę pa­sie­kė kul­mi­na­ci­ją. Tie­sa, taip at­ro­do da­bar, nes jos tę­si­nys – vi­siš­kai ne­nu­spė­ja­mas.

O Lie­tu­va tik­riau­siai dar nie­ka­da taip ga­lin­gai ne­ūžė. Tik­riau­siai dar nie­ka­da ne­bu­vo to, kad ab­so­liu­čiai kiek­vie­nas pi­lie­tis tu­rė­tų tvir­tą nuo­mo­nę apie vie­ną įvy­kį. Ir ta nuo­mo­nė bū­tų tik dvie­jų spal­vų – juo­da ar­ba bal­ta.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

 

Pa­va­sa­ri­nis žy­dė­ji­mas – reiš­ki­nys, ku­riuo ne­pa­si­so­tin­tum, tik­riau­siai, nė du ar tris šim­tus me­tų gy­ven­da­mas. O ką jau kal­bė­ti apie re­a­liai šio­je že­mė­je žmo­gaus pra­lei­džia­mą lai­ką... Taip mąs­tau, žvelg­da­ma į žie­duo­se skęs­tan­tį ir pa­lai­min­gos eu­fo­ri­jos kva­pu dvel­kian­tį aly­vos krū­mą. Kaž­kur iš­nyks­ta no­ras sku­bė­ti, no­ri­si kaip ko­kiam prie­šis­to­ri­niais lai­kais gy­ve­nu­siam in­kliu­zui gin­ta­re su­sting­ti da­bar­ty­je, šio­je aki­mir­ko­je. Net ap­ima leng­va pa­ni­ka, kad ry­toj, ei­nant pro tą pa­tį krū­mą, šis ste­buk­las jau bus iš­si­sklai­dęs – pur­pu­ri­nės ke­kės bus pa­grauž­tos rūdžių...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

 

Tre­čia­die­nį mies­tuo­se šur­mu­lia­vo Eu­ro­pos die­nai skir­ti ren­gi­niai. Jų en­tu­zias­tai skir­tin­go­se že­my­no vals­ty­bė­se vie­ni­ja­si įro­dy­ti esan­tys tos pa­čios ben­dri­jos – tai­kios ir so­li­da­rios – da­lis. Gat­vės puo­šia­mos vė­lia­vė­lė­mis, pri­sta­to­mos ša­lių tra­di­ci­jos.

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų