Vilma NEMUNAITIENĖ

Šią savaitę pagaliau į plaučius įkvėpėme šalčio. Keista buvo iki sausio vidurio laukti šio įprasto jausmo. Tiesiog paprasto šalčio, sugeriančio minkštą drėgmę ir įgrisusią darganą.

Vis ilgėjanti diena – vilties ir besipildančio laukimo gurkšnis. Matyt, ne veltui mokslininkai net sukūrė gydymo metodą šviesa. Tai dar vadinama šviesos terapija arba fototerapija. Pasaulio medicinoje ji naudojama gydyti daugelį susirgimų ir net klastingąjį vėžį.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Ko­kių do­va­nų at­ne­šė pa­čio­je sa­vai­tės pra­džio­je ap­si­lan­kę Trys Ka­ra­liai, pa­aiš­kės, įsi­bė­gė­jus pra­si­dė­ju­sių nau­jų me­tų die­noms. Kas iš do­va­nų mai­šų trauk­si­me džiaugs­mą, kas – ieš­ko­si­me tos vil­ties, pra­smės ir nau­jų lū­kes­čių, ku­rių vi­si taip lin­kė­jo per šven­tes, o kas ir to­liau kaps­ty­si­mės tarp tų pa­čių rū­pes­čių, dar­bų, ei­li­nių kas­die­ny­bės aki­mir­kų. Vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip į vi­sas šias gy­ve­ni­mo su­tei­kia­mas do­va­nas pa­žiū­rė­si­me pa­tys.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Jei me­tai bū­tų di­džiu­lė vy­nuo­gių ke­kė, šian­dien bū­tu­me sky­nę pas­ku­ti­nę jos uo­gą. Jei me­tai bū­tų obuo­lių pil­na pin­ti­nė iš jos im­tu­me pas­ku­ti­nį obuo­lį.

Lai­ką iki me­tų pa­bai­gos jau ga­li­me skai­čiuo­ti va­lan­do­mis. Iki 2014-ųjų li­ko jų vos dau­giau nei šim­tas. Da­bar tik­rai ge­riau­sias me­tas pa­žvelg­ti at­gal, pa­ma­tuo­ti nu­veik­tus dar­bus, sėk­mes ir ne­sėk­mes, įver­tin­ti, kuo bu­vai vi­sus pra­ėju­sius me­tus. Ar iš­tie­sei pa­gal­bos ran­ką bė­don pa­te­ku­siam, ar ne­at­stū­mei pra­šan­čio pa­gal­bos, ar ne­nu­si­su­kai, ta­da, kai bu­vai rei­ka­lin­giau­sias? O gal iš­da­vei tuos, ku­rie ta­ve lai­kė drau­gu?

Zi­ta BATAITIENĖ

Mū­sų že­mės pus­ru­tu­ly­je Sau­lė at­si­dū­rė že­miau­sia­me sa­vo Me­tų ke­lio taš­ke – trum­piau­sios die­nos, il­giau­sios nak­tys. Pie­tų pus­ru­tu­ly­je – vis­kas at­virkš­čiai...

Ta­čiau trum­pos gruo­džio die­nos pa­ga­liau ims il­gė­ti ir lan­gan pa­si­bels tik­ro­ji ast­ro­no­mi­nė žie­ma. Bal­tas el­nias, iš­bė­gęs per sau­lėg­rį­žą, pa­si­ro­dys per Ka­lė­das, ant ra­gų par­neš­da­mas Sau­lę – spin­du­liuo­jan­tį mū­sų eg­zis­ten­ci­jos ga­ran­tą...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Kaž­kas yra pa­sa­kęs, jog snie­gas bal­tas dėl to, kad su­rink­tų nuo že­mės sau­lės švie­są mū­sų akims... Iš tie­sų – pa­sni­gus, švie­siau, drą­siau gū­dų va­ka­rą. Ir nors pro žie­mos var­tus dar ban­do pra­lįs­ti lie­tus, jam vis ma­žiau vie­tos ant bal­tų sto­gų.

To­ji bal­tu­ma ir gelbs­ti niū­rų me­tą. Dėl sau­lės švie­sos trū­ku­mo žie­mą ap­nin­ka blo­ga nuo­tai­ka ir li­gos. Gy­dy­to­jai lau­kia kas­me­ti­nio pa­cien­tų ant­plū­džio, ku­ris, tei­gia­ma, at­ėjus pa­va­sa­riui – ne­be toks.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ei­na į pa­bai­gą pir­mo­ji žie­mos sa­vai­tė. Vi­sai ne­bal­ta, bet jau iš­si­pus­čiu­si ka­lė­di­niais ap­da­rais. Tie­sa, Ka­lė­dos į mū­sų šir­dis dar ka­žin ar ar­tė­ja, už­tat spė­jo už­ka­riau­ti par­duo­tu­vių vit­ri­nas ir lanks­ti­nu­kus apie įvai­rias ak­ci­jas.

Kai ap­lin­kui taip gar­siai ir įti­ki­na­mai tri­mi­tuo­ja­ma apie mil­ži­niš­kas pre­kių nuo­lai­das, ne­ju­čia su­si­gun­dai ir, žiū­rėk, na­mo jau par­si­tem­pei ne­rei­ka­lin­gą daik­tą. Su vil­tim – gal reiks. Jei ne pa­čiam – kam do­va­nai.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Vi­sų akys kryps­ta į Lat­vi­ją. Apie tra­ge­di­ją, įvy­ku­sią Ry­gos „Ma­xi­mo­je“, ra­šo svar­biau­si pa­sau­lio nau­jie­nų por­ta­lai.

Su­griu­vus di­džiu­lio pa­sta­to sto­gui, ke­le­tą die­nų vy­ko po griu­vė­siais įka­lin­tų žmo­nių gel­bė­ji­mo dar­bai. De­ja, žu­vu­sių­jų skai­čius nuo­lat au­ga. Tik pa­tik­ri­nus pas­ku­ti­nius nuo­lau­žų met­rus, pa­teik­tas tiks­lus žu­vu­sių­jų skai­čius. 54 žmo­nės bu­vo gy­vi pa­lai­do­ti po šim­tus to­nų sve­rian­čiu sto­gu.

Zi­ta BATAITIENĖ

Nu­ogi lap­kri­čio me­džiai pil­ko­je pa­dan­gė­je ir veid­ro­di­nis jų at­spin­dys pil­kuo­se Šven­to­sios van­de­ny­se... No­ri­si pa­keis­ti spal­vas gam­to­je ir sie­lo­se. Bal­tas pėd­sa­kas švie­žia­me snie­ge, rau­do­na snie­ge­na po šer­mukš­nio me­džiu – jau pa­si­ilg­tas ru­dens pa­bai­gos pei­za­žas...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Žmo­ni­jos kan­čių ne­pai­san­ti gam­ta vėl pa­ro­dė, ko­kie men­ki prieš ją esam. Fi­li­pi­nuo­se pra­ūžęs tai­fū­nas su­ly­gi­no su že­me iš­ti­sus mies­tus. Be­veik 300 km/val. grei­tį pa­sie­kęs ura­ga­nas va­di­na­mas vie­na di­džiau­sių sau­su­mo­je ka­da nors siau­tu­sių aud­rų. Į pa­gal­bą šiai ša­liai sku­ba pa­sau­lis. Kas ži­no, kiek rei­kia mi­li­jar­dų vis­ką at­sta­ty­ti...

Su­tri­kęs van­dens, elek­tros tie­ki­mas, gy­ven­to­jai – be na­mų, mais­to. Apie fi­nan­si­nę pa­ra­mą pa­skel­bė dau­ge­lio ša­lių vy­riau­sy­bės, Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja, įvai­rūs tarp­tau­ti­niai fon­dai, pa­sau­li­nės krep­ši­nio, ki­tos or­ga­ni­za­ci­jos. Au­ko­ti kvie­čia ir Lie­tu­vos drau­gi­jos. Į Fi­li­pi­nus lėk­tu­vais ke­liau­ja siun­tos, čia dir­ba gel­bė­to­jai, ka­riš­kiai.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Pas­ku­ti­nė spa­lio sa­vai­tė, nors gūž­tis prie kros­nies dar ne­ve­ja, pra­si­dė­jo vė­jų grum­ty­nė­mis. Blaš­ko­si, ūžau­ja, tran­ko­si ru­duo – ta­ry­tum ir­gi širs­tų ant spal­vų ne­iš­sau­go­ju­sių me­džių, die­ną grei­tai pra­ry­jan­čios prie­te­mos, laik­ro­džių ro­dyk­lių – kad ir ne­kal­tų dėl pri­vers­ti­nio su­kio­ji­mo...

Vėl pa­si­kei­tus va­lan­doms, pyks­ta­me, kad pa­vargs­tam, ne­iš­si­mie­gam ar­ba mie­gam per daug. Nors lai­ko kai­ta­lio­ji­mui ne­pri­ta­ria me­di­kai, eko­no­mis­tai, po­li­ti­kai, bū­tent pas­ta­rų­jų spren­di­mai ga­lė­tų lem­ti po­ky­čius dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos di­rek­ty­vų. Bet nie­kas ne­si­kei­čia jau daug me­tų.