Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Pir­mo­ji ru­dens sa­vai­tė kai­mo žmo­gaus su­pra­ti­mu įžen­gė su be­si­drai­kan­čiais vo­ra­tin­kliais, gels­vo­mis ra­žie­no­mis, ru­do­mis ba­ra­vy­kų ke­pu­rė­mis, su­no­ku­siais obuo­liais, rau­don­šo­niais span­guo­lių ka­ro­liais...

Mies­tie­čio gal­vo­je pir­mo­ji rug­sė­jo sa­vai­tė – dau­giau mo­kyk­li­nių rū­pes­čių, min­tys apie ar­tė­jan­tį šil­dy­mo se­zo­ną. Mo­ki­niams šis lai­kas – va­sa­ros pra­mo­gų pa­baig­tu­vės, pir­ma­kur­siams – vi­siš­kai nau­jo gy­ve­ni­mo pra­džia.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Šią sa­vai­tę sklan­dan­čios nuo­tai­kos – ypa­tin­gos. Tai – ir at­si­svei­ki­ni­mo, ir su­tik­tu­vių nuo­tai­kos.

Iš­ly­di­me ne tik rug­pjū­tį. Il­ge­sio min­čių ta­kus tie­sia­me iš­ei­nan­čiai va­sa­rai, ir gar­siai svars­to­me, kaip ne­pa­ste­bi­mai ji pra­bė­go, ko­kia pa­na­ši į pa­sa­kiš­ką, bet trum­pą ir ne­su­gau­na­mą aki­mir­ką.

Zi­ta BATAITIENĖ

Na­cio­na­li­niai Lie­tu­vos paukš­čiai – gan­drai, oriai at­lik­da­mi vi­ra­žus virš so­dy­bų, gel­to­nė­jan­čių pa­miš­kių ir ru­duo­jan­čių pie­vų, ka­len­da­mi sna­pais tu­pia į sa­vo va­sa­ros liz­dus. Ta­čiau šie spar­nuo­čiai vis daž­niau lei­džia­si ant že­mės, ren­ka­si į bū­rius ir ima ruoš­tis to­li­mon ke­lio­nėn į pie­tų Af­ri­ką...

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ki­ta­dos po­pu­lia­raus lie­tu­viš­ko fil­mo skam­bus pa­va­di­ni­mas „Va­sa­ra bai­gia­si ru­de­nį“ nie­kaip ne­api­bū­di­na šių­me­čio se­zo­no. Ry­tais pro lan­gą žvilg­te­rė­jus iš­vys­tas pei­za­žas la­biau pri­me­na jau ge­ro­kai įsi­bė­gė­ju­sį ru­de­nį nei va­sa­rą.

Že­mai pa­ki­bę de­be­sys, iš jų karts nuo kar­to pra­plium­pan­tis lie­tus, dvi­de­šim­ties laips­nių ne­sie­kian­ti oro tem­pe­ra­tū­ra – tai tik­rai ne tai, ko dau­ge­lis lau­kia­me be­veik de­vy­nis mė­ne­sius mū­sų kli­ma­ti­nė­se pla­tu­mo­se trun­kan­tį šal­tą­jį se­zo­ną. Rug­pjū­tis, ku­ris pa­pras­tai ne­šykš­ti gied­ro dan­gaus ir karš­tų die­nų, šie­met tik­rai nu­vy­lė. Lau­kia ne­su­lau­kia ba­ra­vy­kų dy­gi­mo ir pri­sie­kę gry­bau­to­jai. De­ja, kol kas iš ba­ra­vy­ky­nų grįž­ta­ma tuš­čio­mis krai­te­lė­mis.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Nu­spė­ti iš­dai­gi­nin­kės va­sa­ros ne­įma­no­ma: tai grie­bia­mės vė­duok­lių ir gai­vi­nan­čių le­dų, tai ste­bi­me pro lan­gą že­mę kiau­rai ve­rian­čius žai­bus, ly­di­mus vėt­ros ir šniokš­čian­čio lie­taus.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Kiek­vie­na sa­vai­tė tu­ri sa­vo spal­vą. Ši sa­vai­tė Lie­tu­vai nu­spal­vin­ta auk­so spal­va. Ir vi­sai ne to­dėl, kad iš­kan­kin­ti kait­ros kai kur jau krin­ta auk­si­niai me­džių la­pai. Auk­si­nė ji dėl pir­ma­die­nį Lon­do­no olim­pia­do­je mū­sų ša­liai iš­ko­vo­to auk­so me­da­lio. Nuo šios sa­vai­tės vi­si ži­no­me la­bai mei­liai skam­ban­čią Rū­tos Mei­lu­ty­tės pa­var­dę.

Zi­ta BATAITIENĖ

Bren­da lie­pa per mar­gas­pal­vę va­sa­ros pie­vą, rieš­ku­čio­se neš­da­ma su­rink­tas mė­ly­nes, krep­še­ly­je – pri­no­ku­sias vyš­nias ir gel­to­ną­sias vo­ve­rai­tes. Tik­ra lie­tu­viš­ka va­sa­ra – šykš­čiai da­lin­da­ma sau­lės spin­du­lius ir gau­siai lais­ty­da­ma  lie­tu­mi.

Tar­si su rė­čiu gau­dy­tum sau­lę, kad šie­ne­lį iš­džio­vin­tų... Lie­tūs ne­lei­džia baig­ti šie­nap­jū­tės. Iki rug­pjū­čio pir­mo­sios ne­nu­šie­na­vę pie­vų ūki­nin­kai bi­jo už jas ne­gau­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos tie­sio­gi­nių iš­mo­kų. Kai ku­rio­se Lie­tu­vos vie­to­vė­se pie­vos įmir­ku­sios ir ne­įva­žiuo­ja­mos.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Ant­ra­die­nį mi­nė­jo­me Pa­sau­lio lie­tu­vių vie­ny­bės die­ną. Tau­tie­čiai ra­gin­ti pri­si­min­ti sve­tur iš­vy­ku­sius sa­viš­kius, ko­le­gas, drau­gus: pa­la­bin­ti, pa­ra­šy­ti lin­kė­ji­mų, nu­siųs­ti bent trum­pą laiš­ką. Vi­si, tą­dien nu­si­lei­dę Vil­niaus oro uos­te, bu­vo pa­ma­lo­nin­ti su­ve­ny­rais, sa­vo lin­kė­ji­mus bei svei­ki­ni­mus prieš ka­me­ras ga­lė­jo per­duo­ti ke­liau­jan­tie­ji trau­ki­niais.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Pats vi­dur­va­sa­ris, lie­pų žy­dė­ji­mas, pa­ti kait­ra, kuo­met ga­li­me pa­si­jus­ti taip, lyg gy­ven­tu­me ge­ro­kai šil­tes­nė­je nei mū­siš­kė kli­ma­to juos­to­je.

Karš­tis vy­res­nio am­žiaus ar šir­dies li­go­mis be­si­skun­džian­tiems – di­de­lis iš­ban­dy­mas. Bet ne tik ne­ga­luo­jan­tie­ji – ir svei­kie­ji per karš­čius kiek­vie­ną po­kal­bį pra­de­da ir bai­gia pa­de­ja­vi­mu dėl pra­stos sa­vi­jau­tos. To­kie jau esa­me – mėgs­tan­tys pa­de­juo­ti ir pa­si­guos­ti. O juk leng­viau­sia guos­tis dėl oro: per karš­to, per šal­to, per lie­tin­go ar per sau­so...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Šią sa­vai­tę šven­čia­ma Vals­ty­bės die­na dar įspū­din­ges­nė, kai vi­są pla­ne­tą ap­juo­sia Lie­tu­vos him­nas. Prieš ke­le­rius me­tus už­gi­mu­si tra­di­ci­ja gra­žiam tiks­lui su­bu­ria sve­tur gy­ve­nan­čius lie­tu­vius. Vin­co Ku­dir­kos „Tau­tiš­ka gies­mė“ vie­nu me­tu skam­ba pa­čiuo­se įvai­riau­siuo­se pa­sau­lio kam­pe­liuo­se: skir­tin­go­se vals­ty­bė­se, už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų nu­to­lu­siuo­se kraš­tuo­se...