Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Šven­ti­nis Jo­ni­nių sa­vait­ga­lis ta­po sto­te­le, ku­rio­je va­sa­ra trum­pam stab­te­lė­jo at­si­kvėp­ti, ap­si­dai­ry­ti ir pas­ku­ti­nį kar­tą pa­skleis­ti sa­vo ke­rų. Po šios šven­tės, lie­tu­vių nuo se­no sie­tos su ma­gi­ja ir žmo­gų vei­kian­čio­mis gam­tos ga­lio­mis, va­sa­ra jau žval­go­si to­lyn. Ne­il­gai tru­kus pra­nyks sa­vo ke­lio­nės ta­ke­liuo­se, ir ne­su­pra­si­me, ar spė­jo­me lig va­lios pa­si­džiaug­ti švie­siau­siais va­ka­rais, trum­piau­sio­mis nak­ti­mis...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Su­grį­žę iš atos­to­gų sve­čio­se ša­ly­se, ne­ga­li­me at­si­gė­rė­ti ma­ty­tais vaiz­dais. Pa­sa­ko­ja­me apie ne­prie­kaiš­tin­gai su­tvar­ky­tus pa­plū­di­mius, kriš­to­li­nį van­de­nį, to­li­mų kraš­tų eg­zo­ti­ką, ku­rio­je su­si­pi­na vis­kas – is­to­ri­nių sta­ti­nių pa­slap­tys, įvai­riau­sių sko­nių ir kva­pų per­smelk­tos gat­vės, te­nykš­čių gy­ven­to­jų keis­tas el­ge­sys...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Nuo sa­vait­ga­lio vėl gy­ve­na­me va­sa­ros lai­ku. Vy­riau­sy­bės pa­tvir­tin­tos Eu­ro­pos Są­jun­gos di­rek­ty­vos dėl se­zo­ni­nio lai­ko Lie­tu­va pri­va­lės pai­sy­ti ma­žiau­siai iki 2016 me­tų. Pa­tin­ka kam ar ne – bū­ti­ny­bė su­kio­ti laik­ro­džius nuo mū­sų no­rų, de­ja, ne­pri­klau­so.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Lie­tu­va ir jos žmo­nės ge­di kar­tu su Len­ki­ja. Pa­gar­bą lėk­tu­vo ka­tast­ro­fo­je tra­giš­kai žu­vu­siam Len­ki­jos pre­zi­den­tui Le­chui Ka­čyns­kiui pa­skelb­tu ge­du­lu reiš­kia vi­sos Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lys. Pa­sau­lio vals­ty­bių gy­ven­to­jai se­ka re­por­ta­žus apie įvy­ku­sią tra­ge­di­ją, klau­so­mės ty­ri­mų dėl ga­li­mų in­ci­den­to prie­žas­čių iš­va­dų, svars­ty­mų, ar bu­vo įma­no­ma iš­veng­ti ne­lai­mės.

Aki­mir­kas prieš ka­tast­ro­fą, kai dar vi­si drau­ge ir gy­vi, kai pre­zi­den­tas su žmo­na Ma­ri­ja ir daug aukš­tų Len­ki­jos pa­rei­gū­nų skri­do į is­to­ri­nę Ka­ty­nę, su­grą­žin­tų tik at­gal at­suk­tas lai­kas. Spė­lio­ji­mai apie ne­tin­ka­mas oro są­ly­gas, tech­niš­kai ne­tvar­kin­gą lėk­tu­vą ar ne­pa­si­ren­gi­mą leis­tis ne­be­su­grą­žins nei tų mi­nu­čių, nei žmo­nių, nei ra­my­bės jų ar­ti­mie­siems. Ne­su­grą­žins ir kal­ti­ni­mai ar prie­kaiš­tai. Už tai te­ga­li­ma pra­keik­ti lem­tį...

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Aki­mirks­niu pra­skrie­jo il­ga­sis šven­ti­nis sa­vait­ga­lis. Vėl su­grįž­tant į įpras­tą kas­die­ny­bės rit­mą, po tru­pu­tį už­si­mirš­ta ju­bi­lie­ji­nei mū­sų vals­ty­bės da­tai skir­ti ren­gi­niai, šia pro­ga vy­ku­sios pa­ro­dos, su­reng­ti kon­cer­tai. Vi­suo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se vy­ku­sios jos – lais­vos ir ne­pri­klau­so­mos – dvi­de­šimt­me­čio iš­kil­mės bent trum­pam pa­ky­lė­jo kaž­kur aukš­čiau, nei esa­me kas­die­ną. Ma­tant mi­nias su­si­rin­ku­sių lai­min­gų žmo­nių – jau­nų ir se­nų, at­si­ne­šu­sių kad ir ma­žu­ly­tę Tri­spal­vę, gir­dint džiaugs­min­gai kar­to­jant sa­vos ša­lies var­dą, su­vo­kiant, jog gie­dant tau­ti­nį him­ną ran­kas vie­nas ki­tam pa­duo­dą sve­ti­mi žmo­nės tai da­ro nuo­šir­džiai, ku­ris ga­lė­tų lik­ti abe­jin­gas vi­suo­ti­nei eks­ta­zei?

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Tre­čia­die­nį į su­si­ti­ki­mą rin­ko­si nau­jo­sios ta­ry­bos val­dan­čio­sios ko­a­li­ci­jos par­ti­jų va­do­vai. Pa­grin­di­nis su­si­ti­ki­mo tiks­las – svar­biau­sių sa­vi­val­dy­bės pos­tų – me­ro ir ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus – da­ly­bos.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ