Iš pradžių naujus namus sparnuočiams jis kabindavo su vaikais ir žmona, o dabar vyro iniciatyvą palaiko visa vietos bendruomenė.

A.Olšauskas dirba techniniu direktoriumi UAB „Ukmergės versmė“. Vyras Kauno technologijos universitete yra baigęs statybos inžinerijos specialybę. Inkilų gamyba ir kėlimas – jo pomėgis, kurį atrado 2015 metais.

Pasiteiravus, kaip susidomėjo, A. Olšauskas pasakoja, kad persikėlus iš buto į namą Vidiškiuose norėjosi paukščių savame kieme. „Pasodinome medelių, jie paaugo, bet kažkaip trūko veiksmo. Namie buvo užsilikusių rąstelių nuo malkų. Tada ir pagaminau pirmuosius inkilus, kuriuos iškėlėme savo kieme“, – prisimena vidiškietis.

Ir nuo tada vyras kiekvieną sezoną inkilų pagamina vis daugiau ir daugiau. Pernai jų sukalė 80. Šiemet, pradėjęs darbuotis dar sausį, jau suskaičiuoja 86 ir dar vis gamina. Per savaitgalį padaro po keliolika inkilų, kurie iš pradžių, kol iškeliauja, kabinami ant malkinės sienos.

Jau nebespėja visų iškelti. Anksčiau, kai vaikai buvo mažesni, susikraudavo savo gaminius į priekabą ir kartu su žmona bei vaikais važiuodavo jų kelti į monsinjoro A. Svarinsko įkurtą parką. Dabar visi trys vaikai užaugo, išvyko iš tėvų namų. Tačiau inkilų gamyba tęsiasi. Jų prašo ir seniūnija, ir bendruomenė. „Vienas nespėčiau tiek iškelti, reikia ir technikos, ir kopėčių“, – pasakoja vyras.

Jo gamintų namų sparnuočiams teiraujasi ir žmonės. Jei mokytojos paprašo vaikų atnešti inkilų, o  tėvai neturi galimybių patys jų sukalti, vyksta į Vidiškius.

„Inkilų nepardavinėju, darau juos, nes man patinka. Jei kas palieka kokį eurą, tai palieka“, – kalbėjo vyras.

Savo meistrystę A. Olšauskas sako pradėjęs nuo namų varnėnams, kuriuos norėjo prisivilioti po savo langais.

Kai paaugo eglaitės, pastebėjo, kad varnėnai jose nemėgsta įsikurti. Tada ėmėsi gaminti inkilus mažesniems paukščiukams – zylėms, žvirbliams. O dabar gamina pačius įvairiausius.

Pastebi, kad pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo inkilai šikšnosparniams. Yra kalęs ir namus pelėdoms, įsikūrusioms Šventupėje. „Vienais metais pelėdos perėjo ir Vidiškiuose. Sukaliau inkilą, bet jos neapsigyveno, atsivedė vadą ir išskrido. Inkilas kabo tuščias“, – dalijosi mintimis pašnekovas.

Pasak A. Olšausko, gaminant inkilus skirtingiems paukščiams, daugiausia skiriasi landos ir vidaus skersmuo. Šikšnosparniams landa gali būti inkilo apačioje arba inkilas gali būti ir be dugno. Gyvūnas įlenda į savo namą pro apačią.

Aštuoniasdešimčiai inkilų ir medžiagų reikia daug. Pasidomėjus, iš kur gauna medienos, A. Olšauskas sako, kad medžiagų kasmet susidaro ruošiant malkas. Kadangi apie jo pomėgį žino visa bendruomenė, tai ir medžiagų parūpina kaimynai, draugai. Kam pasitaiko medis su išpuvusia šerdimi, kam atlieka kokių lentų, atideda vyro gaminamiems inkilams. Nemažai medienos susidaro gyvenant name. Kai jį įsigijo, rado pilną malkinę lentų, pliauskų, iš kurių ir gamino pirmuosius inkilus. Neseniai renovavo savo namo antrąjį aukštą. Keitė grindis, tad senas lentas prikėlė antram gyvenimui, kad dar keletą metų pakabėtų ir teiktų namus sparnuočiams.

„Juodgrindžių, juodlubių likučiai, senos malkinės lentų likučiai, net sena Šventupės pliažo persirengimo kabina – viskas „eina į apyvartą“. Ir įdomiausia, kad likučių praktiškai nelieka“, – pasakojo vidiškietis.

A.Olšausko rankų darbo inkilų, inkilėlių gausu visoje seniūnijoje. Ne tik Vidiškių miestelyje, bet ir Šventupėje. Prie pastatų, parkeliuose, prie tvenkinio bei paupyje.

Vidiškiuose, prie mokyklos, vyras ne tik pats sukelia inkilus, bet ir kasmet išvalo senus. Jei nuožmesni vėjai išskraidina kai kuriuos inkilus iš medžių, vyras juos suremontuoja ir vėl pakabina, kad toliau tarnautų.

Šiemet tvarkydamas Švetupėje beržynėlį, nužiūrėjo, kad namų paukščiams trūksta aplink kempingą, prie šaltinio bei vaikų žaidimų aikštelės.

Vyras vardija: „Kovo 19-ąją – Pempės šventė, 20-ąją – Žemės diena, 25-ąją – Gandro šventė, o baltasis gandras – 2023-iųjų metų paukštis, balandžio 1-ąją – Pasaulinė paukščių diena. Pilnas kalendorius priežasčių kabinti inkilus.“