Ka­dan­gi esu la­bai smal­sus Pup­sis, mėgs­tu ret­kar­čiais pa­si­slėp­ti už ko­kio na­mo du­rų ir klau­sy­tis, kaip žai­džia ten gy­ve­nan­tys vai­kai. Daž­nai gir­džiu kal­ban­tis juos su sa­vo tė­ve­liais. Ži­not, ką nu­gir­dau bai­gian­tis se­nie­siems me­tams? Vie­na ma­ma sū­nui sa­kė, kad jei­gu jis jos ne­klau­sys, ber­niu­ką sa­vo mai­še iš­si­neš Ka­lė­dų Se­ne­lis... Kad ir kaip no­rė­tų žvilg­te­rė­ti į tą mai­šą, at­si­dur­ti ja­me ma­žy­lis ne­no­rė­jo. To­dėl ap­si­aša­ro­jęs pa­ža­dė­jo, kad bus ge­ras ir pa­klus­nus

Oi tie tė­ve­liai... Ap­si­me­ta, jog pa­tys ne­bu­vo ma­ži, ne­iš­dy­ka­vo, ir ban­do nuo mū­sų nu­slėp­ti fak­tą, kad ir­gi nu­si­pel­nė ko­kio nors mai­šo. Ne­iš­degs: at­ėjo me­tas iš­si­aiš­kin­ti vi­są tie­są apie tai, ko­kiais vai­kais bu­vo mū­sų su­au­gu­sie­ji. Tam ir skir­ta nau­jo­ji rub­ri­ka „Kai aš ma­žas bu­vau“. Jie tik­rai ne­iš­si­suks nuo klau­si­mų apie vai­kys­tės šė­lio­nes, iš­dai­gas ir ki­tas įdo­my­bes – tu­rės vie­šai pri­si­pa­žin­ti, už ką nu­si­pel­nė py­los ar sal­dai­nio. Tuoj su­ži­no­sim, ar tik ne­bu­vo di­des­ni iš­dy­kė­liai už sa­vo vai­kus – tai tu­rė­tu­me iš ko pa­si­mo­ky­ti! Šian­dien vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si me­no žmo­gus: Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos dai­li­nin­kė api­pa­vi­da­lin­to­ja, fo­to­gra­fė Ma­le­ni­ja Šir­vie­nė.

Ir kas ga­lė­jo pa­ma­ny­ti, kad dro­vio­ji me­ni­nin­kė Ma­le­ni­ja Šir­vie­nė vai­kys­tė­je gąs­din­da­vo bo­bu­tes!

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr.

Tau, mamyte, gėlės žydi,
Tu kaip saulė joms švieti.
Tau, mamyte, aš saulytė,
Kurią myli, brangini.
Aš tave myliu labai,
Tu tikriausiai tai žinai...
Apkabinsi ir paguosi,
Gerą žodį dovanosi.
Jei ką bloga pagalvosiu,
Tu tikriausiai tai žinosi...
Aš tave myliu labai,
Tu tikriausiai tai žinai...
Visos spalvos tu esi,
Visus garsus tu girdi,
Visus žodžius tu juk moki,
Moki meilę atiduoti...
Aš tave myliu labai,
Tu tikriausiai tai žinai...

Sie­si­kų vi­du­ri­nės mo­kyk­los ket­vir­to­kė

Že­mė

Že­mė di­de­lė, kaip ka­muo­lys,

Ku­rio pa­spir­ti nieks ne­drįs!

Ka­muo­lys la­bai spal­vo­tas,

Že­mės plo­tu jis nu­klo­tas!

Pa­ieš­ko­ki­me drau­ge –

Gal su­ra­sim jį kam­pe?

Ieš­kom, žiū­rim net su­ši­lę,

Ant ko sto­vim, nieks ne­ži­no...

Že­mė di­de­lė la­bai,

Pa­žiū­rė­ki – ar ma­tai?

La­šiu­kai

Kapt, kapt, kapt

Lie­taus la­šai bel­džia­si į lan­gus.

Gal jie pra­šos į sve­čius?

Kaip aš juos vi­sus su­tik­siu?

Šim­to jų net ne­pa­im­siu!

Jų tiek daug, be ga­lo daug!

Su­skai­čiuot bus dar sun­kiau!

Ką da­ry­ti, ką da­ry­ti?

Ir lie­tus nu­sto­jo ly­ti...

Taip ir li­ko ne­ži­nia,

Ar jų trys šim­tai, ar ne?

Pen­kia­me­tis Sau­liu­kas klau­sia sa­vo ma­mos:

– Ma­ma, ar zui­kiai tik­rai pa­tys kvai­liau­si gy­vū­nai pa­sau­ly­je?

– Taip, ma­no zui­ku­ti..

Pet­riu­kas, įsi­li­pęs į kai­my­no obe­lį, ski­na obuo­lius. Iš­bė­ga su­py­kęs kai­my­nas ir ima šauk­ti:

– Ko­dėl tu va­gi ma­no obuo­lius? No­riu tuč­tuo­jau pa­si­kal­bė­ti su ta­vo tė­vu!

Per­pil­dy­ta­me au­to­bu­se vie­na po­nia sto­vi, o gre­ta ant sė­dy­nės dryb­so ko­kių de­šim­ties me­tų ber­niu­kas. Ša­lia sto­vin­tis pa­gy­ve­nęs džen­tel­me­nas iš­si­i­ma li­tą ir sa­ko ber­niu­kui:

– Štai – tau li­tas. Tik už­leisk tai po­niai vie­tą.

Ber­niu­kas pa­šo­ka, pa­ima pi­ni­gė­lį.

– Sės­ki­tės, – sa­ko vy­riš­kis sto­vin­čiai ke­lei­vei.

Iš pra­džių ji at­si­kal­bi­nė­ja, pas­kui at­si­sė­da ir sa­ko:

– Sū­nau, bent jau bū­tum pa­dė­ko­jęs po­nui...

Guoda BROGAITĖ
Užupio vidurinė mokykla

Lietuva

Vilnius, Kaunas ir Šiauliai –
Mylimi tavo vaikai.
Klaipėda ir Utena –
Dukros geros visada.

O dar liko Ukmergė.
Ukmergė – narsi karė.
Ranką visad tau išties
Ir nelaimėje padės.

Lietuvėle tu maža,
Apkabink, priglausk mane.
Širdyje tu išlaikyk
Ir nelaimėj nepalik.

...Dar snau­du­liuo­ja žie­mos sap­nų vi­jo­mis ap­li­pęs pa­va­sa­ris. Tin­giai rą­žo­si, ban­do kiš­ti ko­ją iš po šil­tos ant­klo­dės ir žio­vau­da­mas gir­di paukš­te­lius čy­ruo­jan­čius: ne­su­pran­ta, ar jie jau tik­rai ža­di­na mie­ga­lių, ar šiuos gar­sus koks sap­nas at­gi­nęs. Su­si­do­mė­jęs ke­lia il­gas ža­lias blaks­tie­nas, o ant jų jau plu­kės ir ži­bu­tės sklei­džia­si!

Ir stai­ga kad šoks iš sa­vo pa­ta­lo iš­si­gan­dęs – gi Ve­ly­kas pra­mie­gos!!! Šven­tė jau čia pat, o jis, it koks vel­tė­dis, dar sa­vo guo­ly be­si­var­tąs... Ką pa­sa­kys kiš­ku­čiai, ku­rie jau ėmė­si kiau­ši­nių mar­gi­ni­mo? Ką da­rys ve­ly­ki­niai viš­čiu­kai, pa­si­ge­dę pir­mo­sios žo­ly­tės? Kur pa­va­sa­rio ieš­kos vai­kai ir tė­ve­liai, iš­gir­dę Ve­ly­kų var­pus, skel­bian­čius jo di­dy­bę?

Puo­lė ruoš­tis, gra­žin­tis ir tvar­ky­tis. No­ri bū­ti šil­tas, sau­lė­tas, gai­vus ir žy­din­tis, kad Ve­ly­kos jam ne­pri­ekaiš­tau­tų už ne­tin­ka­mą su­ti­ki­mą. O jų lauk­da­mas ap­si­lan­kė pas vai­kus, mat rū­pė­jo su­ži­no­ti, kaip šie lau­kia Ve­ly­kų.