Spausdinti šį puslapį

„Norėjau susapnuoti Lietuvą...“

Šeimos albumo nuotr. Igarkoje prie kraunamų rietuvių. Stefa – pirma iš dešinės. Šeimos albumo nuotr. Igarkoje prie kraunamų rietuvių. Stefa – pirma iš dešinės.

Laiko dulkės vis labiau sėda ant didžiausio masinio Lietuvos gyventojų trėmimo datos. 1948 metų gegužės 22-oji. Tai diena, kai apie keturiasdešimt tūkstančių lietuvių gyvuliniais vagonais buvo išvežti į Sibirą.

Vis mažiau lieka liudytojų, savo akimis mačiusių tą kraupią kelionę, vykusią beveik prieš septynis dešimtmečius. Sulaužyti likimai, sudaužytos svajonės... Viena šios tremties liudininkė – ukmergiškė Stefa Kilijonaitė-Šimanskienė.

Lietuvoje žydėjo vyšnios

„Tą pavasarį Ukmergėje taip baltai žydėjo vyšnios, buvo nuostabus vakaras. Su drauge grįžome iš generalinės šokių  repeticijos mokykloje. Dvidešimt mergaičių buvo išrinktos šokti baletą. Tarp jų buvau ir aš“, – prisimena Stefa paskutines akimirkas Lietuvoje prieš lemtingą kelionę.

Ukmergės mokytojų seminarijos ketvirtakursė su drauge, kurios vardas taip pat buvo Stefa, laimingos grįžo į nuomojamą kambarėlį. Naktį mergaites pažadino beldimas į duris. Buto šeimininkė įleido neprašytus svečius.

Uniformuoti žmonės Stefutei liepė rengtis, nieko neleido pasiimti su savimi. „Pasigriebiau tik kelias knygas“, – pasakojo moteris.

Keturi vyrai, atstatę durtuvus, varė vienplaukę mergaitę tuščia Kauno gatve. Kaip didžiausią nusikaltėlę...

Išaušus surinkti ukmergiškiai sunkvežimiu buvo išvežti į Jonavos geležinkelio stotį. Jonavoje visą dieną Stefą tardė, klausinėjo apie vyresnę seserį Lionę, kuri dirbo mokytoja Žeimiuose. Kitą dieną prie traukinio sąstato mergaitė susitiko savo šeimos narius: mamą, tėtį, tik ką susituokusią seserį Janiną su vyru Henriku Stankaru. Traukinys pajudėjo į nežinią...

Klausimas: už ką?

Stefos tėvai gyveno Siesikų valsčiuje, Masiškių vienkiemyje. Tvarkingi ūkininkai turėjo 33 hektarus žemės, gražiai prižiūrėjo sodybą, tvarkė ūkį, augino tris dukteris: Janiną, Lionę ir Stefą. Jauniausioji Stefutė, kaip ir vyriausioji sesuo Lionė, norėjo būti mokytoja. Tėvas kartu su savo seserimi turėjo kuliamąją mašiną, pagelbėjo kaimynams kuliant javus. 1947 metų rudenį kuliamoji buvo nacionalizuota.

Kaime pokaris buvo neramus. Į Kilijonų sodybą naktimis ateidavo ir miškiniai, ir stribai. Kaip ir daugelio Lietuvos ūkininkų, taip ir Stefos šeima atsirado „juoduose sąrašuose“. Iš trijų Masiškių kaimo sodybų tik vienai šeimai pavyko išvengti tremties.

Kančios ir skausmo kelionė

55 numeriu pažymėtas vagonas, į kurį suvarė Stefos artimuosius, buvo sausakimšas. Langai ir durys – užkalti. Traukiniui sustojus keleiviai buvo išlaipinami, kad po vagonu atliktų gamtinius reikalus.

Žmonės meldėsi, sirgo, mirė. Žydint už lango gegužei visame vagone skambėjo giesmė „Dievas mūsų prieglaudos“.  Po daugelio metų, bažnyčioje išgirdusi šią giesmę, moteris girdėjo ir kitą garsą – traukinio ratų bildesį...

Pravažiavus Uralo kalnus pradėjo atidarinėti langus. Traukinys lėkė per žaliuojančias pievas... Privažiavus Čeliabinską visus varė į pirtį.

Kai po kelių savaičių varginančios kelionės traukinys sustojo Krasnojarske, Jenisiejų buvo sukaustę ledai. Išlaipinti ant kranto keleiviai laukė dienos, kada laivas plukdys į Igarką. Beveik po savaitės laivu „Stalinas“ lietuviai pasiekė amžino įšalo žemę.

Dešimt metų – barakuose

Poliarinėje žemėje pusę metų tęsiasi naktis, žiemą šalčiai siekia iki 50–60 laipsnių, vasarą žemės paviršius atšyla apie 30 centimetrų. Žemė apaugusi krūmokšniais, žliugsinti. Keliai ir šaligatviai iškloti lentomis.

 Igarkoje lietuvius apgyvendino šaltuose barakuose, pilnuose blakių. Žmonės miegojo ant pjuvenų.

Kilijonų šeimos nariams, kaip ir kitiems lietuviams, teko alinančiai dirbti Igarkos miško pramonės kombinate dviem pamainom. Stefa krovė pjuvenas, lentas dėjo į aukštas, iki 18 metrų siekiančias rietuves. Po darbo grįždavo kraujuojančiom rankom. Nedirbantys dienai gaudavo 400 gramų duonos, darbininkai – 600 gramų, vairuotojai – 800 gramų.

„Kol grįždavome iš darbo, beveik visą duonos normą suvalgydavome. Gerai, kad sesuo Lionė iš Lietuvos atsiųsdavo lašinių – tai mus išgelbėjo nuo bado“, – prisimena moteris.

Prie duonos reikėdavo stovėti ilgose eilėse, stipresnieji vyrai moteris nustumdavo nuo laiptų...

Tremtyje Stefa Kilijonaitė susipažino su vairuotoju Stasiu Šimanskiu, netrukus ištekėjo. 1954 metais Igarkoje gimė dukra Angelė.

Vos su trijų mėnesių kūdikiu šeima leidosi kelionėn į Krasnojarską pas Stasio tėvus, taip pat tremtinius. Ištvėrusi šaltį ir badą pavojingoje kelionėje per stebuklą Angelė liko gyva.

„Norėjau susapnuoti Lietuvą, juk Igarka pastatyta ant tremtinių kaulų“, – atsidūsta tremties ženklu pažymėta moteris.

Tik po dešimties metų tremties – 1958-aisiais Šimanskių šeimai leista grįžti į Lietuvą. Dar po metų grįžo Stefos tėveliai ir sesers Janinos šeima.

Namuose šeimininkavo svetimi

Šimanskiai apsistojo pas giminaičius Kaune. Tremtinių niekas nenorėjo registruoti, nenorėjo priimti į darbą. Tėvų sodyboje Masiškių kaime gyveno svetimi žmonės.

Negaudama darbo ir norėdama baigti mokslus Stefa ryžosi kreiptis pagalbos į aukščiausiąją valdžią Vilniuje. Tačiau grįžusi iš vizito sulaukė priešingo rezultato – per 24 valandas ji turėjo palikti Kauną.

Ukmergėje Stefa sutiko savo mokslo draugę, kuri padėjo jai ir vyrui Stasiui prisiregistruoti šiame mieste.

Šimanskiai sunkiai kūrėsi, savo rankomis pasistatė namelį Krekšliuose. Lietuvoje gimė antroji dukra Jolanta. S. Šimanskienė dirbo autobusų parke konduktore, bet taip ir neįgyvendino savo svajonės – dirbti mokytoja...

„Tėvyne, kodėl mūsų šeimai paskyrei tokį sunkų gyvenimo kelią“, – po daugelio tremties metų sunkiai judanti, ligų prispausta senyva moteris negali sulaikyti ašarų...

Zita BATAITIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)

Susiję įrašai (pagal žymę)