Apie meilę moliui, Princui ir pyragams...

Ra­sa GRIŠKEVIČIENĖ, Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė

 

Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos Lė­no fi­lia­lo lan­ky­to­jai ža­vi­si spal­vin­gais čia su­reng­tos ke­ra­mi­kos dar­bų pa­ro­dos mo­li­nu­kais – mi­nia­tiū­ri­niais in­ki­lė­liais, švil­py­nė­mis, ma­žy­čiais na­me­liais bi­tėms ar bo­ru­žė­lei, paukš­tu­kais.

Kad šios pa­ro­dos au­to­rius dar la­bai jau­nas, ro­do ir jos pa­va­di­ni­mas – „Mo­lio Mo­tie­ju­kas“. Ir iš tie­sų – šiuos spal­vin­gus dar­be­lius lip­dė Tau­jė­nų vi­du­ri­nės mo­kyk­los auk­lė­ti­nis, bū­si­ma­sis penk­to­kas Ro­kas Gal­vo­nas. Tai jau ne­be pir­mo­ji jau­no­jo au­to­riaus pa­ro­da, ir jis pats jau ne­be­su­skai­čiuo­tų, ne­be­su­rink­tų sa­vo dar­be­lių, nes lip­do juos nuo ket­ve­rių me­tų, o ne­tru­kus jam su­kaks dvy­li­ka.

Di­džio­ji Ro­ko mo­ky­to­ja ir pa­ta­rė­ja – jo mo­čiu­tė, tė­čio ma­ma Ve­ro­ni­ka. Tai jos pa­de­da­mas ber­niu­kas ka­dai­se ir pa­ban­dė lip­dy­ti iš mo­lio. Tė­tis įren­gė na­muo­se kros­ne­lę mo­li­nu­kams deg­ti, ir ma­žy­tis “fab­ri­kė­lis“ pa­ju­dė­jo...

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr. Jau­na­sis Tau­jė­nų ama­ti­nin­kas Ro­kas su sa­vo Prin­cu kas­dien ap­ke­liau­ja vi­są kai­mą.

Bė­gant me­tams, tvir­tė­jo ma­žo­jo meist­riu­ko ran­kos, la­vė­jo fan­ta­zi­ja, o nuo­šir­dus na­miš­kių pa­lai­ky­mas ir ap­lin­ki­nių nuo­sta­ba ska­ti­no to­bu­lė­ti. Ro­kas su sa­vo dar­be­liais da­ly­va­vo Tau­jė­nų ir Ba­le­lių mo­kyk­lų šven­tė­se, ne kar­tą su tė­ve­liais va­žia­vo į Ka­ziu­ko mu­gę Vil­niu­je. Ten jau­no­jo ke­ra­mi­ko dar­be­liai su­lau­kė di­džiu­lio su­si­do­mė­ji­mo – links­mus, spal­vin­gus jo mo­li­nu­kus mie­lai pir­ko ir vai­kai, ir ma­mos, ir mo­čiu­tės...

Ro­kas ne­švais­tė už­dirb­tų pi­ni­gė­lių le­dams, sal­dai­niams ar ma­ši­nų mo­de­liu­kams: rū­pes­tin­gai tau­pė juos, nes nuo ma­žens tu­rė­jo tiks­lą – įsi­gy­ti ma­žy­tį ar­kliu­ką – po­nį. Tau­pė jam iš­ti­sus dve­jus me­tus. Per­nai pats su­si­ra­do in­ter­ne­te skel­bi­mą, jog Ma­ri­jam­po­lė­je už 1500 li­tų par­duo­da­mas jau­nas po­nis, ir pra­dė­jo „de­ry­bas“ su tė­čiu Sau­liu­mi. Ži­no­ma, par­si­vež­ti ar­kliu­ką į Tau­jė­nus ne­bu­vo la­bai jau pi­gu, to­dėl Ro­kas mie­lai su­ti­ko su­mo­kė­ti tė­čiui ir už ku­rą...

Taip į na­mus Tau­jė­nuo­se me­tų pa­bai­go­je at­ke­lia­vo ma­žy­tis šir­mas žir­ge­lis – jo bal­tus šo­nus, kak­tą, krū­ti­nę ir kar­čius mar­gi­no rus­vi raš­tai. „Tik­ras Ko­ko­sas“, – pa­ma­nė tė­tis, vos iš­vy­dęs ma­žą­jį ar­kliu­ką, ta­čiau Ro­kui toks var­das ne­pa­ti­ko. Sa­vo nau­ją­jį bi­čiu­lį jis pa­va­di­no Prin­cu. Jam ta­da bu­vo še­ši mė­ne­siai.

Žie­mą se­ne­lis su­meist­ra­vo Ro­kui ir Prin­cui ne­di­du­kes ro­gu­tes, o pa­va­sa­rį – dai­lią bri­ke­lę, į ku­rią pa­si­kin­kęs sa­vo žir­ge­lį ber­niu­kas kas­dien ap­su­ka vi­są kai­mą. Dar ir po­rą drau­gų į ve­ži­mai­tį pri­ima. Prin­cu Ro­kas rū­pi­na­si pats – jį mai­ti­na, va­lo, pri­žiū­ri, prau­sia... O kaip pa­sa­ko­ja ber­niu­ko ma­ma Ele­na, Ro­kas la­bai my­li vi­sus gy­vu­liu­kus – triu­šiams žo­lės kas­dien pri­rau­na, vi­suo­se ūkio dar­buo­se tė­ve­liams tal­ki­na.

Ir tai dar ne vis­kas. Pa­si­ro­do, Ro­kas – di­dy­sis na­mų ku­li­na­ras! Nuo ma­žų die­nų su­kio­da­ma­sis pas­kui ma­mą po vir­tu­vę, jis iš­mo­ko pui­kiai šei­mi­nin­kau­ti. Ro­ko sil­pny­bė – sal­du­my­nai. Ber­niu­kas ke­pa py­ra­gus, tor­tus, o jo fir­mi­nis pa­tie­ka­las – varš­kės sau­sai­niai. Pa­ti ma­ma pri­pa­žįs­ta – jie tie­siog bur­no­je tirps­ta...

„Mes va­sa­rą vi­si – į dar­žus, o Ro­kas – į vir­tu­vę... Grįž­tam va­ka­re – vi­si na­mai py­ra­gais kve­pia, – šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­ja ma­ma. – Da­bar vi­siems dau­giau dar­bo ūky­je, o štai žie­mą Ro­kas bent du kar­tus per sa­vai­tę min­ko teš­lą sa­vo sau­sai­niams... Šei­mi­nin­kau­ja ne­ra­gi­na­mas...“

O štai Ro­ko bro­liu­kas Te­odo­ras – vi­sai ki­toks. Ne­tru­kus šeš­tą­jį gim­ta­die­nį švę­sian­tis ber­niu­kas – bū­si­ma­sis me­cha­ni­kas. Ar­kliu­kai ar triu­šiai jam vi­sai ne­rū­pi, už­tat dėl ma­ši­nų, mo­to­cik­lų, trak­to­rių gal­va tie­siog pra­muš­ta. Ber­niu­kas ga­li vi­są die­ną ne­iš­lip­ti iš trak­to­riaus ka­bi­nos. Ga­lė­tų ten ir mie­go­ti...

Ele­na ir Sau­lius Gal­vo­nai ga­li bū­ti ra­mūs – na­muo­se au­ga darbš­tūs, ge­ri, rū­pes­tin­gi vai­kai. O ma­ža­sis Prin­cas – ir­gi šei­mos na­rys. Ge­ra jam Tau­jė­nuo­se...

 

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų