Spausdinti šį puslapį

R. Valatka: esame tikra paradoksų tauta

Susitikime dalyvavo teisininkų bendruomenė. Susitikime dalyvavo teisininkų bendruomenė.

Lie­tu­vos tei­si­nin­kų drau­gi­jos Uk­mer­gės sky­rius ket­vir­ta­die­nį į su­si­ti­ki­mą su tei­si­nin­kais pa­kvie­tė ži­no­mą žur­na­lis­tą, po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­ką Rim­vy­dą Va­lat­ką. Žur­na­lis­tas iš­sa­kė kaip vi­sa­da ori­gi­na­lų sa­vo po­žiū­rį į po­li­ti­kos ak­tu­a­li­jas ir kri­ti­nes min­tis apie lie­tu­vių na­cio­na­li­nį cha­rak­te­rį, įpro­čius ir ver­ty­bes.

Uk­mer­gės sa­vi­val­dy­bės sa­lė­je vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me su žur­na­lis­tu, Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ru Rim­vy­du Va­lat­ka da­ly­va­vo bū­rys tei­si­nin­kų, klau­sė­si pa­skai­tos po­li­ti­kos, eti­kos bei so­cia­li­nė­mis te­mo­mis, da­ly­va­vo dis­ku­si­jo­je.

Pa­si­rem­da­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos moks­li­nin­kų su­kur­ta Eu­ro­pos ver­ty­bių sis­te­ma, R. Va­lat­ka ap­žvel­gė lie­tu­vių ver­ty­bes, ku­rias at­sklei­dė ke­le­tas Lie­tu­vo­je at­lik­tų ty­ri­mų. Kas mes esa­me Eu­ro­po­je ir ko­kie mes tarp sa­vo tau­tie­čių. Pa­aiš­kė­jo, kad lie­tu­viai – tik­ra pa­ra­dok­sų tau­ta. Pa­sak žur­na­lis­to, pa­nai­ki­nus Lie­tu­vo­je bau­džia­vą ir darbš­tes­niems lie­tu­viams pra­tur­tė­jus, ki­ti ėmę pa­vy­dė­ti. Ta­po­me pa­vy­di tau­ta, dėl ne­sėk­mių  ir ne­lai­mių kal­ti­nan­čia ką nors ki­tą – po­ną, žy­dus, buo­žes, Sei­mą, Ame­ri­ką, Eu­ro­pos Są­jun­gą, bet ne sa­ve. Pa­si­rem­da­mas re­li­gi­jo­ty­ri­nin­ko Gin­ta­ro Be­res­ne­vi­čiaus min­ti­mis, žur­na­lis­tas pa­brė­žė, kad taip mes ta­po­me dep­re­sy­via tau­ta, ku­rios įkū­ny­to­ji iš­raiš­ka – Rū­pin­to­jė­lis.

Dar vie­nas lie­tu­vio bruo­žas, anot lek­to­riaus, – pa­si­pū­ti­mas ir pa­nie­ka. Nuo ki­tų ES gy­ven­to­jų esą mes ski­ria­mės ne­pa­si­ti­kė­ji­mu ar­ti­mu. Šve­dų, pa­vyz­džiui, pa­si­ti­ki ar­ti­mu 66 proc., o lie­tu­vių – 14 proc., ta­čiau apie sa­ve esą gal­vo­ja­me daug ge­riau. Kal­bė­da­mas apie pi­lie­ti­nę mo­ra­lę, žur­na­lis­tas taip pat iro­ni­za­vo lie­tu­vius. Ne­va Lie­tu­vo­je dau­giau­siai iš vi­sos Eu­ro­pos la­biau­siai pa­tei­si­na va­žiuo­jan­čius be bi­lie­to vi­suo­me­ni­niu trans­por­tu, la­biau­siai, po len­kų, bel­gų ir pran­cū­zų, ven­gia mo­kė­ti mo­kes­čius, ne­at­lai­dūs ho­mo­sek­su­a­lams ir ve­ga­nams.

Lie­tu­vo­je ma­žiau­siai ver­ti­na­mos ge­ros ma­nie­ros (tik 30 proc.). Iš vi­sų ver­ty­bių lie­tu­viai svar­biau­sia lai­ko darbš­tu­mą – net 92 proc. R. Va­lat­kos tei­gi­mu, tai lie­tu­vių at­si­li­ki­mo po­žy­mis. Darbš­tus tu­ri bū­ti vals­tie­tis, o ne in­te­li­gen­tas. Eu­ro­pa darbš­tu­mo svar­bai ski­ria vi­du­ti­niš­kai 41 proc. Bet Da­ni­ja – tik 2,5 proc., Šve­di­ja – 5,3. Tik es­tai so­li­da­ri­zuo­ja­si su mu­mis ir tiek pat ver­ti­na darbš­tu­mą. Ga­liau­siai lek­to­rius nu­pie­šė štai to­kį tra­di­ci­nio lie­tu­vio cha­rak­te­rio por­tre­tą: pro­vin­cia­lus, vi­du­ti­niš­kai už­dir­ban­tis, neap­si­švie­tęs na­cio­na­lis­tas, mi­nios pro­duk­tas, ne­to­le­ran­tiš­kas ir tau­pus niurgz­lys, sie­kian­tis va­ka­rie­tiš­ku­mo, re­a­lis­tas, pri­si­tai­kan­tis prie nau­jo­vių.

Kaip di­džiau­sias ša­lies pro­ble­mas žur­na­lis­tas įvar­di­jo iš­pūs­tą aukš­tą­jį moks­lą, į tuš­čių mo­kyk­lų iš­sau­go­ji­mą orien­tuo­tą švie­ti­mą ir tai, jog jau 24 me­tai, kaip lie­tu­vių mirš­ta dau­giau nei gims­ta. To­dėl, pa­vyz­džiui, Mar­cin­ko­nių se­niū­ni­jo­je gy­ven­to­jų tan­ku­mas da­bar kaip Sa­cha­ro­je – pus­an­tro gy­ven­to­jo vie­na­me kvad­ra­ti­nia­me ki­lo­met­re.

Taip pat pri­de­da men­ką ver­slu­mą, dar­bo jė­gos sty­gių, nuo pra­ei­ties naš­tos ir nau­jos įran­gos pir­ki­mo vos ko­jas be­pa­vel­kan­čią svei­ka­tos ap­sau­gą. Ne ma­žes­nės pro­ble­mos – stip­ri ne­apy­kan­ta ver­slui ir po­li­ti­nės min­ties stag­na­ci­ja.

R. Va­lat­ka kvie­tė dau­giau kal­bė­tis – šei­mo­je, su drau­gais, vals­ty­bė­je, nes pro­ble­mos ir ky­la iš ne­si­kal­bė­ji­mo. Ra­gi­no kri­tiš­kai kal­bė­ti apie vi­sus ir ne­pai­sy­ti tai­syk­lės ne­kri­ti­kuo­ti Sei­mo 100 die­nų. De­mok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je, sve­čio įsi­ti­ki­ni­mu, ne­ga­li ne­bū­ti kri­ti­kos.

Ori­gi­na­liai R. Va­lat­ka žvel­gia ir į is­to­ri­ją, pa­lai­ko siū­ly­mą liau­tis ro­man­ti­zuo­ti ir ide­a­li­zuo­ti vi­du­ram­žių Lie­tu­vą. Iliust­ruo­da­mas nau­ją po­žiū­rį, sve­čias pa­tei­kė nau­ją, su­bui­tin­tą ir net su­vul­ga­rin­tą Pi­lė­nų ver­si­ją. 

Žur­na­lis­tas, pa­grįs­da­mas sa­vo įžval­gas apie lie­tu­vių cha­rak­te­rio ko­lek­ty­viš­ku­mą, rė­mė­si li­te­ra­tū­ro­lo­go Vy­tau­to Ka­vo­lio pa­ste­bė­ji­mais apie lie­tu­vių pa­tar­les: pa­tar­lės, orien­tuo­tos į in­di­vi­dą, vaiz­duo­ja ne­mo­ra­lią lai­ky­se­ną. Tei­gia­mi tie veiks­mai, ku­rie nau­din­gi ko­lek­ty­vui.

R. Va­lat­ka su­si­ti­ki­mo pa­bai­go­je at­sa­kė į su­si­rin­ku­sių­jų klau­si­mus.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Susiję įrašai (pagal žymę)