Užkoduota smurto prigimtis spektaklyje „Titas“. Pokalbis su režisieriumi Gildu Aleksa.

Spektaklį „Titas“ galite pamatyti 2022 m. spalio 9 d. Ukmergės kultūros centre. Bilietus platina Ukmergės kultūros centras ir www.bilietai.lt Spektaklį „Titas“ galite pamatyti 2022 m. spalio 9 d. Ukmergės kultūros centre. Bilietus platina Ukmergės kultūros centras ir www.bilietai.lt

Dar gegužės mėnesį, Vilniuje įvyko dviejų dalių degustacinės tragikomedijos „Titas“ premjera.

  Lietuvoje iki šiol nestatyta, pirmoji ir pati smurtiškiausia Viliamo Šekspyro pjesė išsiskiria savo pastatymu – žiūrovai gali rinktis, stebėti spektaklį iš žiūrovinės dalies, ar įsigijus brangesnius bilietus, patirti spektaklį iš scenos, kur jiems bus pateikiama tikrų tikriausia penkių patiekalų degustacinė vakarienė (šefas – Tadas Eidukevičius). Apie spektaklyje nagrinėjamas smurto prigimties, pykčio ir segregacijos temas kalbamės su spektaklio režisieriumi, teatro trupės „Teatronas“ meno vadovu – Gildu Aleksa. 

Esi pastatęs jau ne vieną  V. Šekspyro pjesę. Pirma – „Otelas“, dabar – „Titas“. Kodėl? Kuo V. Šekspyras aktualus ir įdomus Tau?

Dirbti su Šekspyro tekstais pamėgau dar studijuodamas. Vienas dalykas yra kurti spektaklius „nuo nulio“, kaip mes dažnai Teatrone pratę, bet visai kitas malonumas yra analizuoti ir interpretuoti klasiką. O Šekspyras yra didysis klasikas, kai kalbame apie teatrą. Esame ir prozos kūrinius interpretavę, tačiau Šekspyro dramos – tai kodai, kurie savyje slepia begalę informacijos, kurią reikia rasti, tačiau jie yra neįtikėtinai pasiduodantis interpretacijai (aišku, jei ji ne iš piršto laužta) ir puikiai prisitaiko prie įvairių sprendimų, laikų, personažų adaptacijų. Kaskart statant Šekspyro kūrinius pasilieku sau daugiau laiko analizei kartu su kūrybine komanda, nes yra neįtikėtinai smagu nerti vis gilyn ir leisti visiems kuriantiems atrasti savo „kampą“ šiame kodų labirinte.

„Titus Andronicus“ – pirmoji ir pati smurtiškiausia V. Šekspyro tragedija. Tekstas skamba dar žiauriau, kai netoliese vyksta rusijos-Ukrainos karas. Ar statydamas šį spektaklį daug apie tai galvojai? Ar esi užkodavęs žinutę apie tai žiūrovams?

„Titą“ norėjau statyti jau šešis metus. Tuomet mane labai domino smurto tema ir galimybes apie jį kalbėti konstruktyviai teatro scenoje. Su tokiomis temomis pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau jos aktualios. Prasidėjus karui, rusų vykdomam genocidui, daug svarsčiau, ar verta statyti šią pjesę. Vieną vertus, galima pasirinkti „blogiečius“ ir juos pristatyti kaip rusų tautos atstovus. Bet visų pirma tai nieko naujo nepasakytų žiūrovui, labai akivaizdu, kas realybėje yra blogio atstovas. Antra, tai Šekspyras – čia visi blogiečiai. Šioje pjesėje užkoduota smurto prigimtis, ta žiežirba karščio, gimstanti mumyse pernelyg dažnai. Mūsų moralės klausimas yra – ką mes su šia žiežirba darom. Priimta ją nugesinti, o „Tito“ veikėjai ja pasinaudoja gigantiškam gaisrui užkurti. Todėl ir nusprendėme kalbėti apie prigimtinius dalykus, o ne signifikuoti vieną ar kitą pusę / kažkurią tautą, nes nuo tokio generalizavimo niekas nepaprotingėtų. Tačiau Teatrono žiūrovas nėra kvailas ir visas užuominas pagavo, suprato ir pritaikė šiandieniniam kontekstui.

Spektaklyje, be stipraus Tito, sutinkame dar du karingus personažus– Tamorą ir Laviniją. Stiprios, nepriklausomos ir lyderiaujančios moters personažo dažnai pasigendame lietuviškuose spektakliuose, kaip manai kodėl?

Stiprūs moteriški personažai viso pasaulio teatre sutinkami retai dėl istorinių priežasčių. To paties Šekspyro kūryboje yra neįtikėtina diskriminacija moters personažų atžvilgiu. Vien Tite jų yra tik dvi, neskaitant greitai nuduriamos Auklės. Bet ne tik kiekybe Šekspyras nuskriaudė moters reprezentaciją teatre, bet ir kokybe. Jos būna tik dviejų tipų: arba tyros aukos (Ofelija, Džiuljeta, Miranda...) arba jos būna femme fatale kaip Ledi Makbet. „Tite“ nuostabu yra tai, jog Lavinija iš pirmosios virsta į antrąją tragedijos eigoje ir tai padaro neturėdama jokio balso - jai tiesiogine to žodžio prasme atimamas liežuvis. Tam tikri šekspyrologai laiko Laviniją įdomiausiu moteriškų veikėju jo kūryboje, nes ji nepasakydama nė žodžio (o Šekspyras remarkių nepaliko, vadinasi, apie jos veiksmus mes sužinome tik iš aplinkinių vyrų kalbų) padaro daugiau negu kitos. Išties Mildos pjesė išgraviruota įvairiausių minčių ir logikos vedimų, nes suprasti Laviniją yra tikrų tikriausia mįslė arba dėlionė, kurią reikia sudėlioti iš gana kvailokų vyrų pasisakymų. Tamora yra Ledi Makbet prototipas. Tačiau ji labai greitai pjesėje laimi ir pripranta prie privilegijos. O apie įprotį gyventi patogiai šis spektaklis kalba visų pirmiausia. Todėl taip, spektaklis pavadintas Tito vardu ir tai padarėme gana ironiškai, nes tikrosios spektaklio linijos ir temos yra aplink šį tvirtą karį.

Turbūt esi girdėjęs hipotetinę mintį, jog jei pasaulyje būtų daugiau vadovių moterų – karas neegzistuotų, arba to būtų mažiau. Tamora spektaklyje “Titas” nė kiek neprimena pacifistinės valdovės. Kaip manai kodėl? Kaltas personažo kūrėjas, o gal švelnios ir taikios moters įvaizdis tėra lyties stereotipizavimas?

Polinkis į smurtą ir valdžią nėra niekuo susijęs su kokia lytim žmogui teko gimti. Jei žiūrėti istoriškai, ne lytis, o privilegija vertė žmogų daryti baisiausius dalykus. Privilegija yra tokia patogi, kad žmonės linkę yra kariauti ir smurtauti, leisti įstatymus, kad tik šią privilegiją išlaikyti. Vyrai yra viena iš tokių privilegijuotų grupių, kuri žūtbūt nenori paleisti savo patogaus sosto, todėl ir kuriami naratyvai apie silpnas, jausmingas ir nuo vyrų priklausomas moteris, kuriami kontekstai, kurie susilpnina moterų pozicijas visuomenėje, kad tik privilegijuotieji galėtų toliau gyventi lengviau. Tačiau nemanau – ir Šekspyras čia man pritaria – kad apsivertus istorijai pasaulyje vyrautų taika. Jei į privilegiją žvelgtume odos spalvos aspektu, moterys taip pat istoriškai norėjo išlaikyti savąsias padėtis išskirtinai baltoje visuomenėje. Tad kalbame apie tą pačią žiežirbą ir apie patogią poziciją jos negesinti.

Spektaklyje “Titas” dvi tarpusavyje kariaujančios šeimos vaizduojamos kaip dviejų, elitiškų sporto šakų atstovai (tenisas ir golfas); žiūrovai yra atskiriami – vieni stebi spektaklį įprastai žiūrovinėje dalyje, kiti (įsigiję brangesnius bilietus) – pasodinami scenoje, vaidybinėje aikštelėje, kur jiems pateikiama degustacinė penkių patiekalų vakarienė. Šie žiūrovai nėra įtraukiami į spektaklio veiksmą. Atrodo, jog norėjai juos tiesiog atskirti. Kodėl? Kodėl manai, kad kalbėti ir patirti segregaciją yra svarbu?

Pirmajame mūsų Šekspyro pastatyme „Otelas“ mes norėjome peržengti teatro kaip meno ekskliuzyviškumą – jei ne visi gali ar nori lankytis teatre, teatras apsilankys pas juos. Šįkart norėjome vėl sukvestionuoti teatro demokratiškumą. Mes puikiai žinome, kad teatre vis sunkiau ir sunkiau lankosi žmonės, galvojame, ar bilietų kaina turi tam įtakos. Paspaudus į kitą pusę – suteikus išskirtinę galimybę pavalgyti šefo gamintą maistą IR žiūrėti spektaklį už didelius pinigus – matome, kad teatras gyvuoja tiek, kiek jame yra matomų ar nematomų ložių. Tuo pačiu su tokiais eksperimentais aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad žmonės, atėję į teatrą dėl išskirtinės patirties yra kažkuo blogi. Ne, jie padeda paliesti visiškai neišvengiamą temą – mes gyvename PRIE karo. Ne kare. Mes neišvengiamai norėsime tęsti savo gyvenimus – kol kiti jų netenka – ir  galų gale pavalgyt (kad ir ne taip brangiai) – kol kiti neturi ką. Ir šita kaltės jausmo neišvengiamybė yra itin svarbus aspektas šio spektaklio. Kai greta vyksta visos tautos ir šalies naikinimas, bet koks mūsų maistas ant stalo, palyginus, yra degustacinė šefo vakarienė. Vėlgi, jei spektaklio veikėjus neskirstau į gerus ar blogus, juo labiau žiūrovus, kurie padeda atskleisti tokį kompleksinį absurdą, nelaikau „kaltais“ dėl valgymo.

Spektaklio metu skamba gyva muzika. Tai jau nebe pirmas kartas, kuomet Tavo režisuotą spektaklį paraleliai papildo specialiai jam sukurtos dainos. Kurios vėliau, atrodo, gyvena savo atskirą gyvenimą, yra mėgstamos ir klausomos spektaklių žiūrovų. Kaip priėjai prie šios idėjos? Ar tiki, kad dainos ir muzika suteikia spektakliams papildomą reikšmę ir paliečia daugiau žiūrovų?

Visų pirma, tai yra mano geros draugystės su be proto talentingu kompozitoriumi – Jokūbu Tulaba ribų išbandymas. Aš negaliu atsidžiaugti jo talentu visas mano „o jeigu...“ paversti labai gerais kūriniais. Juolab, kad aš pats muzikos nemoku kurti, o čia žmogus įgyvendina taip talentingai bet kokį tavo sumanymą. Visų antra, pjesėje Basianas – Lavinijos sužadėtinis – miršta pats pirmas. Norėjosi, kad jis komunikuotų su Lavinija po mirties, bet tiesiog atsirasti kaip Hamleto tėvo šmėkla yra nesąmonė. Reikėjo kitokios, mirusiųjų kalbos, kažkokios Basiano tranformacijos, kuri Lavinijai – mūsų Hamletui – vaidentųsi kaip sąžinės priekaištas ir sustiprintų „It is a man‘s world“ liniją. Todėl mūsų Lavinija, augdama vien vyriškoje aplinkoje (ji beje yra vienintelė dama Romoje pagal pjesę, neveltui visi jos geidžia), išniekinta, sužalota, mato savo buvusio vyro vaizdą, kuris jai dainuoja apie tai, kad jinai jam nepadėjo, buvo jam neištikima, kaip jis jai neatleis. Tai mūsų bendras būdas pašiepti patriarchalinę visuomenę. Ir tai darome taip tirštai, kad neįmanoma to suvokti kaip normos.

„Revoliucija ryja savo vaikus“ – pagalvojau spektaklio pabaigoje. Kaip Tavo manymu reikėtų užbaigti šį nuolatos besikartojantį karo-taikos ciklą? Ko visuomenė turėtų pasimokyti iš „Tito“ tragedijos?

Nieko nenoriu pamokyti, nes nelaikau savęs visuomenės pedagogu. Šis spektaklis rodo smurto neišvengiamumą, klausimas yra – ką mes su savo kultūra su mumyse esančiu smurtu darome? Nepamirškime, kokio populiarumo buvo filmo mintis (labiau nei pats filmas) „The Purge“, kur vieną dieną į metus visi nusikaltimai yra leidžiami. Ne dėl filmo genialumo ši mintis paplito, o dėl to, kad visi turime smurto daigų, ir jau nuo seno miniu, kad meno didžiausias pasiekimas galėtų būti ta abejonės akimirka prieš nuspaudžiant gaiduką. Visgi dabartinis kontekstas verčia mąstyti, ar kartais nereikėtų nuspausti to gaiduko – ir daug greičiau už kitą pusę. Tad ne, atsakymo neturiu, bet matyt gerai su Teatronu sugebėjome parodyti pačią problemą ir jos uroboriškumą.

Spektaklį „Titas“ galite pamatyti 2022 m. spalio 9 d. Ukmergės kultūros centre. Bilietus platina Ukmergės kultūros centras ir www.bilietai.lt

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Aistra

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų