Už nuopelnus Lietuvai 1995 metais Z. Zinkevičius buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu,1994 metais jam suteiktos Garbės daktaro regalijos, Latvijos universiteto Garbės daktaro, tarptautinės Herderio premijos bei Mokslo pažangos premijos laureato vardai.
Profesorius gimė 1925 metų sausio 4 dieną Ukmergės rajone, Juodausių kaime. Baigęs šešiametę mokyklą perėjo mokytis į Ukmergės gimnaziją, kurią baigė 1945-aisiais. Miesto gimnazijoje įgytos žinios jam atvėrė kelią į Vilniaus universitetą.
1973–1988 metais dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros, vėliau – Baltų filologijos katedros vedėju. Po nepriklausomybės atgavimo ėmė dėstyti ir VDU, 1995–1996 metais ėjo Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pareigas. Gedimino Vagnoriaus vyriausybėje užėmė švietimo ir mokslo ministro pareigas.
Akademikas gilinosi į lietuvių kalbos istoriją, dialektologiją, baltistiką, yra parašęs 65 knygas, tarp jų – ir šešių tomų lietuvių kalbos istoriją, yra paskelbęs daugiau nei 1 200 mokslinių straipsnių lietuvių ir užsienio – net japonų – kalbomis. Taip pat recenzavęs daugybę lituanistikos veikalų, dalyvavo mokslinėse lingvistikos konferencijose Lietuvoje ir svetur, skaitė paskaitas žymiausiuose pasaulio universitetuose.
2011 metais pasirodė profesoriaus knyga „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“. Rašydamas ją Z. Zinkevičius ištyrė beveik 600 vietovardžių, kuriais pavadinta apie 700 gyvenviečių. Šis leidinys ukmergiškiams svarbus dar ir tuo, kad Ukmergė – pirmas Lietuvos rajonas, kuris turi savo krašto gyvenviečių kilmės knygą. Kaip sakė pats jos autorius, tai tarsi duoklė savo gimtajam kraštui.
Ukmergės garbės piliečio vardas Z. Zinkevičiui buvo suteiktas 2012 m. Praėjusiais metais šis garbingas vardas suteiktas ir akademiko sūnėnui tautodailininkui Rimantui Zinkevičiui.
Antradienį Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą mirus akademikui, buvusiam švietimo ir mokslo ministrui Zigmui Zinkevičiui.
Prezidentės spaudos tarnybos pranešime cituojama šalies vadovė teigė, jog Lietuva neteko iškilaus kalbininko, baltisto, dialektologo, žymiausio istorinės kalbotyros tyrinėtojo, kuris visą savo erudiciją, žinias, patirtį sudėjo ir į knygas – parašė Lietuvos kalbotyrai reikšmingų monografijų, publikacijų, mokslinių leidinių.
