Apie tai, su kokiais žindymo neramumais susidūrė ir kaip juos sprendė, pasakoja „La Leche lygos“ žindymo vadovė, tinklaraštininkė ir keturių vaikų mama Ieva Driukienė, o savo įžvalgomis dalijasi medicinos mokslų daktarė, gydytoja neonatologė ir LSMU docentė Eglė Markūnienė.

Iššūkiai susilaukus pirmagimio

Kaip ir kiekvienai moteriai, I. Driukienei žindymo istorija prasidėjo dar prieš gimstant vaikeliui, o pirmų mėnesių vizitus pas gydytoją ji atsimena kaip egzaminus. „Nors ir visuomet žinojau, kad tik labai maža dalis moterų negali žindyti, vis tiek su kiekvienu vaiku yra ši baimė, o su pirmagimiu ji buvo pati didžiausia – ar vaikelis tikrai pakankamai suvalgo ir yra sotus. Žinau, kad tai galiu įvertinti atsižvelgdama į kūdikio tuštinimąsi ir šlapinimąsi, odos būklę ir bendrą savijautą, tačiau, matyt, man daro įtaką atmosferoje tūnanti visų moterų baimė nemokėti pasirūpinti savo vaiku“, – pasakoja tinklaraštininkė.

Pasak gydytojos neonatologės E. Markūnienės, neretai mamas gąsdina ne tik įvairiausios mintys ir abejonės, bet ir tam tikri įvykiai, kuriems reikalinga kompetentinga pagalba čia ir dabar. Nugriaužti ir skaudantys speneliai ar krūties uždegimas – pagrindinės problemos, kamuojančios nepatyrusias moteris pirmuoju žindymo laikotarpiu.

Vieną tokių situacijų patyrė ir I. Driukienė, kai augindama savo pirmagimį itin rimtai sunerimo apčiuopusi pieno sąstovius, tuomet ji dar nežinojo, ką tokiu atveju daryti, ir greitai pasikvietė konsultantę iš kursų, kuriuos lankė nėštumo metu. Kaip bebūtų, ji nebuvo kvalifikuota specialistė, todėl jos apsilankymas jaunos šeimos namuose įnešė daugiau sumaišties nei ramybės.

Žindymo naudą patyrė savo kailiu

Pirmąkart, kai pirmagimis, būdamas apie 7 mėn., susirgo roto virusu, mamos išsigelbėjimas buvo jos natūralus pienas, nes, negalėdamas ir nenorėdamas nieko valgyti, vaikelis mielai žindo ir nepritrūko skysčių. Taigi šeimai pasisekė, nes nereikėjo nei gulėti ligoninėje, nei kūdikiui lašinių daryti, kad sustiprintų jo organizmą ir greičiau susidorotų su virusu.

Antrajam vaikeliui žindymas padėdavo nurimti po dienos darželyje, o dabar jis yra nepriekaištingos sveikatos – dažnai lieka visiškai sveikas, nors kiti namiškiai sloguoja ar skundžiasi gerkle. Be to, turi puikų sąkandį, kuriam taip pat daro įtaką taisyklingas žindymas.

Šeimos mažieji, 2 metų ir 3 mėnesių sūnus ir 4,5 mėnesio dukrytė, dabar dar yra žindomi, o labiausiai I. Driukienę džiugina tai, kad, turint galimybę miegoti kartu, nėra bemiegių naktų: šalia gulinčiam vaikui galima lengvai paduoti krūtį ir kelis, ir keliolika kartų, ir mama neišsibudina labiau nei versdamasi nuo šono ant šono.

Tiesa, mamai, be išmiegotų naktų, sutaupytų nervų ir pakilusios savivertės, dar yra laktacinė amenorėja. „Džiaugiuosi, kad nereikia vargti su mėnesinėmis, ir tikiu, kad taip taupau savo hemoglobiną, linkusį laikytis ties apatine normos riba. Kaip bebūtų, didžioji žindymo nauda mamai matoma tik labai ilgoje perspektyvoje, todėl, kai išeisiu į pensiją, galėsiu papasakoti, ar pavyko nesusirgti vėžiu, diabetu, osteoporoze ir kitomis ligomis“, – teigia I. Driukienė.

Auksinė taisyklė, kuria vertėtų vadovautis

Pasak I. Driukienės, pagrindinė taisyklė būtų atmesti visas taisykles ir instrukcijas ir stengtis vadovautis natūraliais mamos instinktais bei intuicija, vis pasitikrinant su mediku ar žindymo specialistu, jei kyla tam tikrų abejonių. „Man pačiai pasitikrinti visada padeda paprastas klausimas: o urvinė moteris taip darytų?“ – teigia jauna mama.

Kaip bebūtų, dažnai moterys savo aplinkoje neturi šeimos su kūdikiu ir net neįsivaizduoja, kaip viskas vyksta, todėl rekomenduojama nueiti jei ne į pačius geriausius ir populiariausius, tai bent į kokius nors kursus.

„Ne tik mamoms, bet ir patiems tėčiams vertėtų apsilankyti kursuose, nes apie 60 proc. žindymo sėkmė priklauso nuo vyro požiūrio ir pagalbos. Nors ir tokiuose mokymuose lankytis išdrįsta nedaugelis, atėję tėčiai prisipažįsta sužinoję daug naudingos informacijos ir pakeitę savo nuomonę apie tai, kad žindymas yra vien tik mamos darbas“, – priduria E. Markūnienė.

Pagalba suteikiama iškilus net pačiai menkiausiai dvejonei

Tiek į „La Leche lygą“, tiek asmeniškai į I. Driukienę kreipiasi daugybė moterų. Kai kurios gana gerai supranta, kas joms nutiko, bei žino, kaip tai išspręsti, todėl joms užtenka tik pasitikrinti, kad elgiasi teisingai. Kaip bebūtų, labai daug moterų visiškai nesupranta, koks yra normalus tam tikro amžiaus kūdikių elgesys, ir jos dažnai nori spręsti dalykus, kurie iš tiesų nėra problema. Tokioms moterims tuo metu reikia emocinės pagalbos suprasti ir išgyventi tą netikėtą situaciją.

Tačiau gydytoja neonatologė E. Markūnienė priduria, kad tam tikromis situacijomis labai svarbu pasirinkti profesionalaus mediko pagalbą, nes, pavyzdžiui, įvairiais krūtų infekcijos ar kitų negalavimų atvejais gali pagelbėti tik kompetentingi savo srities gydytojai.

„Kartais iki sėkmingo žindymo trūksta labai nedaug“

Kiekviena žindyvė susiduria su vis kitokiais asmeniniais iššūkiais, neretai drįsta sudvejoti žindymo nauda, bijo galimo skausmo ar net galvoja pakeisti natūralų pieną dirbtiniais mišinukais.

I. Driukienė įsitikinusi, kad daugumai moterų trūksta pagalbos, atsakymų į klausimus pirmomis valandomis, dienomis ligoninėje ar ką tik grįžus namo, todėl drąsina visas moteris nebijoti kreiptis.

„Jeigu jaučiate, kad akušerė per menkai įsigilino į jūsų klausimą ar kažko nepasakė, nepamokino, klauskite dar ir dar kartą. Kartais iki sėkmingo žindymo trūksta labai nedaug, ir dar negirdėjau nė vienos žindymo patirtį turėjusios moters, kad gailėtųsi, jog žindė“, – pataria keturių vaikų mama I. Driukienė.

Taip pat medicinos mokslų daktarė E. Markūnienė primena, kad natūralus mamos pienas yra nepakeičiamas kūdikio maistas ir vaistas, o padėties be išeities nėra, todėl atsiradus abejonėms vertėtų pasitarti su kompetentingu gydytoju ar specialistu. „Net įsivaikinusios ir vaikų negimdžiusios moterys geba žindyti, tik tam reikia žinių, tikslingos pagalbos ir pasiruošimo – to paties, kaip ir savo įsčiose vaiką nešiojančioms moterims“, – teigia E. Markūnienė.

Užs. Nr. 739