Dvaro istoriją mums papasakojo klubo gidė Danutė Gelūnienė, įdomių faktų išgirdome iš dvaro „baronaitės“, kuri vedė ekskursiją.

Pakruojo dvarvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1531 m. Įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius. Vėliau savininkai keitėsi. Valdant grafui  Miunsteriui, grafaitė Aleksandra Miunsterytė 1786 m. ištekėjo už Vilhelmo fon Ropo. Dvaras kaip kraitis tapo Ropų giminės nuosavybe. Jie dvarą išplėtė, užveisė didelį angliško stiliaus parką.

XIX a. pabaigoje buvo nudrenuotos visos dvaro žemės, laukai kasmet apsėjami geriausiomis sėk-lomis, gaunamomis dažniausiai iš Vakarų Europos, laikytasi sėjomainos, ūkio tvartuose auginti veisliniai gyvuliai. Tai turėjo teigiamos įtakos ūkininkavimo kultūrai visoje šiaurės Lietuvoje. 1866 m. buvo įsteigta dvaro vaistinė, kuri aptarnavo 3 956 gyventojus, buvo dvylikos lovų ligoninė, biblioteka, sukaupta daug meno kūrinių.

Teodoras Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją, į dvarą parsigabeno daug garsių dailininkų kūrinių. Po 1940 m. nacionalizacijos 19 kolekcijos paveikslų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, paveikslas ir 2 skulptūros – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.

Ropų palikuonys Lietuvoje gyveno 135 metus ir valdė nemažai dvarų. Manoma, kad būtent baronai fon Ropai surado Pakruojo „auksą“ – dolomito klodus. Dvaro arkinis tiltas – užtvanka – pastatytas 1821 m. iš tašyto dolomito blokų, XVIII a. vėjo malūnas – iš lauko riedulių ir dolomito.

Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaras yra didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje. Jis užima 49 ha plotą, iš 48 buvusių statinių išlikę 43. Yra įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip didžiausia saugoma paminklosauginė dvaro sodyba.

Ekskursiją pradėjome nuo valgomojo. Pasirodo, ankstyvų pusryčių turėdavo ateiti tik netekėjusios panelės. Pagal etiketą ištekėjusioms buvo leidžiama ilgiau pamiegoti. Mat joms galėdavo skaudėti galvas dėl nevardijamų priežasčių. Prie stalo kalbėdavosi apie orą, gėles, madas, medžioklę, keliones, knygas. Etiketas draudė kalbėti apie pinigus ar politiką. Šiomis temomis galėdavo kalbėtis tik vyrai rūkomajame. Čia jie lošdavo kortomis, statydami dideles sumas.

Daudžgirių dvaro savininkas Aleksandras Bismarkas užstatė savo dvarą ir jį pralošė Aichilemui fon Ropui. Kortų skola buvo garbės reikalas. Dvaras perėjo fon Ropui, o A. Bismarkas nusišovė...

Gidė užminė mįslę apie kabantį Henriko fon Ropo žmonos Joanos portretą. Kas jame ne taip? Spėliojome: gal kad moteris be papuošalų, be skrybėlaitės. Gidė patvirtino mūsų pastebėjimus: tokį portretą galėjo matyti tik Joanos vyras. Be papuošalų ir skrybėlaitės moteris būdavo tarsi nuoga.

Buduare kabanti balta suknelė buvo tik viršutinė drabužio dalis. Moterys vilkėdavo iki septynių eilių apatinių rūbų, o sverdavo jie iki 13 kilogramų.

Nusileidome į cokolinį aukštą, aplankėme parfumerio dirbtuves. Pirmasis parfumeris buvo pakviestas į dvarą valdant Teodorui fon Ropui XIX a. antroje pusėje. Prancūzas Žakas iš Graso kūrė puikius kvepalus ir gražinimosi priemones.

Pakruojo dvaras tituluojamas viena „gėlėčiausių“ vietų Lietuvoje ir net Europoje. Jau antrus metus čia organizuojamas gėlių festivalis „Vasarvidžio nakties sapnas“ pagal Viljamo Šekspyro pjesę.

Apžiūrėjome įspūdingas gėlių kompozicijas, kuriose panaudota apie 200 gėlių rūšių. Ryškiaspalviais žiedais pražydo ir skulptoriaus Martyno Gaubo festivaliui kurtos skulptūros. Tris valandas vaikščiojome po dvaro teritoriją, užėjome į veikiančias dirbtuvėles, Arklių muziejų, daug fotografavomės...

Tai buvo turininga ir įsimintina diena, matėme šitiek neįtikėtinų dalykų vienoje vietoje, buvome pakerėti gėlių magijos. Ši išvyka surengta vykdant projektą „Pabūkime drauge“.