Spausdinti šį puslapį

„Pas COVID-19 sergantį pacientą vykdavome kaip į karą“

Kalbino Mindaugas Jonušas  Jolanta Keburienė sako netikėjusi, kad Ukmergė taps pirmuoju „covido“ židiniu. Kalbino Mindaugas Jonušas Jolanta Keburienė sako netikėjusi, kad Ukmergė taps pirmuoju „covido“ židiniu.

Pasaulį pandemijos metu ištikusi krizė labiausiai smogė sveikatos sektoriui. Juodžiausiame pandemijos epicentre atsidūrę greitosios medicinos pagalbos medikai kaip niekas kitas žino, ką reiškia susidurti su esama situacija.

Ukmergės greitosios medicinos pagalbos medikė Jolanta Keburienė teigia nesitikėjusi, jog ir nedideliame miestelyje bus tiek problemų, nuovargio ir kad būtent Ukmergės ligoninė taps židiniu, o iš čia bus pranešta apie pirmą paciento netektį nuo „covido“. Su ja kalbamės apie mediko darbo tikrovę šiuo pandeminiu metu.

Kaip pasikeitė jūsų, kaip greitosios pagalbos medikės, kasdienybė, Lietuvoje prasidėjus pandemijai?

Patvirtinus pirmuosius COVID-19 susirgimus tikėjau, kad į mūsų rajoną, kuriame dirbu, infekcija atslinks gerokai vėliau, nes pats rajonas ramus, praktiškai nėra turizmo. Didžioji dalis gyventojų – vyresnio amžiaus, todėl mažesnė tikimybė, kad virusas bus atvežtas iš kitų šalių.

Bet labai greitai mano nuomonė buvo pakeista, nes mūsų rajonui epidemija smogė visu galingumu.

Viskas pasikeitė staigiai: sustabdytas planinių pacientų priėmimas, po kelių valandų visai uždaryta ligoninė, pacientai išleisti į namus, nepatikrinus, ar jie nėra infekuoti virusu, todėl labai greitai juos teko vėl suvežti į Santaros klinikų infekcinį skyrių.

Nebuvo aiškios informacijos, kaip elgtis ir kur transportuoti pacientus. Dėl kiekvieno tokio paciento skambinomės į aplinkines ir tolimesnes gydymo įstaigas ir derinome, kur juos transportuoti.

Trūko ir žinių, ir apsaugos priemonių, ir racionalaus vadovavimo, ir laiko susivokti... Pasimetimas ir chaosas visoje sistemoje. Nedirbo poliklinikos, uždarytos ligoninės, o greitojoje medicinos pagalboje negali delsti nė minutės, negali pacientui pasakyti, kad tu nežinai, kur jį vežti ar kas teiks tolimesnę pagalbą, nes žmogus į atvykusį mediką sudeda savo viltis.

Visi surėmėme pečius ir  tiesiog sąžiningai bei nuoširdžiai dirbome. Visi iki vieno: skyriaus valytoja patalpas valydavo chloro tirpalu keletą kartų per dieną (niekada tas chloro kvapas manęs taip nedžiugino, kaip tomis savaitėmis), į iškvietimą pas COVID-19 sergantį pacientą išvykdavome kaip į karą. Kolegos kruopščiai apžiūrėdavo, ar teisingai rengiamės apsaugos priemones, išlydėdavo su nerimo žiburiukais akyse, vyresnioji slaugytoja su kiekvienu darbuotoju iš naujo derino grafikus, nes reikėjo daugiau budinčių ekipažų.

Esant priemonių nepritekliui, įsijungė kūrybiškumas: vietoj antbačių panaudodavome šiukšlių maišus. Psichologiškai neleido palūžti visuomenės palaikymas: karštas maistas, gėlės, vaisiai, dezinfekcijos bei apsaugos priemonės vis pasiekdavo mūsų skyrių.

Kadangi esu ne tik skyriaus darbuotoja, bet ir Lietuvos greitosios medicinos pagalbos darbuotojų profsąjungos „Solidarumas“ pirmininkė, į mano telefoną kasdien suplaukdavo pačios įvairiausios žinios: siūloma pagalba, priemonės, nusiskundimai, pagalbos prašymai...

Teko būti tarpininke tarp GMP darbuotojų ir Sveikatos apsaugos ministerijos. Galiu pasidžiaugti, kad viskas vyko sklandžiai.

Su kokiais sunkumais teko ir vis dar tenka susidurti?

Sunkumų nemažai. Su dalimi jų susitaikai ir tiesiog nepastebi. Prastas ir deklaratyvus darbo organizavimas, „popierinis“ kvalifikacijos kėlimas, narių stoka komandoje, reikalavimai, viršijantys galimybes, sukelti nepamatuoti lūkesčiai visuomenei... Nepasitikėjimas mokslu, medikais ir didelė nepagarba jų darbui yra tas sunkumas, kurį galima įveikti tik emigravus ar pakeitus darbo sritį.

Kaip atrodo jūsų diena, kai tenka keliauti pas COVID-19 ligonius ir kokią realybę atrandate?

Pas infekuotus pacientus vykstame kaip ir pas visus kitus, nes kol neatliktas testas, į kiekvieną turime žiūrėti kaip į infekuotą. Būklių randame pačių įvairiausių: emociškai sujaudinti ir perdėtai reaguojantys ir atvirkščiai – nevertinantys padėties rimtumo ir uždelsę ligą.

Vis garsiau kalbama apie medikų pervargimą, didelius krūvius. Ar šiandien greitosios pagalbos medikas sulaukia pagalbos iš valstybės?

Reali pagalba, kurios dabar sulaukėme, tai yra priedai prie atlyginimų už darbą su COVID-19 infekuotais pacientais ir pernai skirta 200 eurų dovana poilsiui. Deja, visų kitų problemų sprendimas vis dar lieka kalbų lygmenyje. Ir šviesos tunelio gale nematyti.

Ar dažnai nutinka, kad greitosios pagalbos medikas tiesiog perdega arba nebeatlaiko emocinio krūvio?

Į greitosios pagalbos gretas ateinantis medikas turi turėti asmeninių savybių, kad galėtų dirbti šį darbą. Mokantis šios specializacijos, atliekama ilgoka praktika, todėl tuo metu dauguma ir atsisijoja: net nebaigia specializacijos arba tiesiog neateina dirbti į GMP. Atėjusieji paprastai „užsikabina“ už to kasdienio adrenalino, tad didelės darbuotojų kaitos tikrai nėra.

Kokia šiandien pagalba reikalinga medikams?

Adekvatus finansavimas, reglamentuotas darbo krūvis, protingas bendradarbiavimas su žiniasklaida. Ne visada apie mus kalbama gerai, o palaikymas mums yra reikalingas.

Dažnai medikas kaltinamas dėl daugelio dalykų, kaip jums sekasi tai išgyventi?

Nuo mano darbo pradžios požiūris į mediką pasikeitė radikaliai, tai tikrai labai liūdina. Supratus, kad galiu tiesiog perdegti, iš dalies pakeičiau darbo sritį ir dirbu mokytoja bei lektore. Dėstau pirmąją medicinos pagalbą.

Į piktas replikas nekreipiu dėmesio, nes išsiugdžiau pozityvų mąstymą: turiu šeimą, draugus, augintinius. Nuolatinis bendravimas bei aktyvi visuomeninė veikla – puikūs vaistai nuo bet kokio streso.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)