Tai – optinis reiškinys, susidarantis lūžtant ir atsispindint šviesos spinduliams debesų ledo kristaluose. Halo formos gali būti įvairios: balsvi vaivorykštiniai šviesos ratilai, lankai, juostos, stulpai, dėmės, netikros saulės aplink Saulės ar Mėnulio diską, net kryžiai. Iš viso yra užfiksuota apie 50 įvairių halo formų. Reiškinys nėra labai retas. Lietuvoje halas aplink Saulę susidaro 40–60 kartų per metus, o aplink Mėnulį – 15–20 kartų.

Senovėje įvairios halo formos, kaip ir kiti gamtos reiškiniai, žadindavo žmonių vaizduotes, todėl jam suteikdavo magiškų savybių.

Pasak senolių išminties, jeigu aplink saulę ar mėnulį matomas halas – lauk orų pablogėjimo. Dar sakoma, kad siaurėjant vainiko juostoms gali pradėti lyti arba snigti, o kai juostos platėja – galima laukti gražių orų.

Halas išties gali padėti numatyti orus, nes jo susidarymas yra susijęs su šiltos oro masės kitimu dėl oro masių horizontaliosios pernašos. Dažniausiai po giedrų orų atmosferos slėgis ima kristi. Pasirodo greiti, permatomi plunksniniai ar sluoksniniai debesys. Netrukus dangus pasidaro balzganas, tarsi Saulė šviestų per matinį stiklą, šešėliai praranda ryškumą. Tuo metu kaip tik ir gali pasirodyti halo ratilas arba lankai. Tačiau, sinoptikai įspėja, kad pastebėjus šį reiškinį, tvirtai teigti apie orų permainas negalima.

UŽ inf.