Žval­gy­da­mie­si pro lan­gą, pa­ma­tė­me pus­nė­tu ša­li­gat­viu pė­di­nan­tį Ka­lė­dų Se­ne­lį. Pa­kvie­tė­me jį į re­dak­ci­ją, iš­si­aiš­ki­no­me, kad ap­žiū­ri­nė­ja mies­tą, o Se­ne­lis mie­lai su­ti­ko at­sa­ky­ti į ke­le­tą klau­si­mų.

Tai kur­gi ga­li­ma su­ras­ti ta­ve, Ka­lė­dų Se­ne­li?

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

Rū­ta Si­ma­niukš­ty­tė,

Lau­ry­na Mor­kū­nai­tė

Se­na­mies­čio pa­grin­di­nės mo­kyk­los Lai­čių sky­riaus penk­to­kės

Sau­sio 13-osios ry­tą pir­mą­ją pa­mo­ką Lai­čių mo­kyk­lo­je pra­dė­jo­me už­deg­da­mi žva­ku­tes. Ty­lūs ir su­si­kau­pę pa­ger­bė­me tą­dien žu­vu­siuo­sius...

Tik­riau­siai yra ma­my­čių ir tė­ve­lių, ku­rie no­rė­tų ap­si­keis­ti vie­to­mis su sa­vo vai­kais. Ne­gi ne­bū­tų sma­gu va­ka­rais klau­sy­tis vien tik tau se­ka­mos pa­sa­kos, mė­gau­tis tik dėl ta­vęs iš­kep­tu py­ra­gu ir zys­ti, zys­ti bei zys­ti, ži­nant, kad vis tiek iš­zy­si, nu­pirk­ti le­dų...

O kas nu­tik­tų, jei su­au­gu­siais nors die­nai ta­pę vai­kai sa­vo „su­ma­žė­ju­siems“ tė­ve­liams už­draus­tų kirs­ti šo­ko­la­dą, „ka­bė­ti“ prie kom­piu­te­rio ir liep­tų ei­ti mie­go­ti kuo anks­čiau­siai? Dar dau­giau – nu­si­stvė­rę bi­zū­nė­lį pa­gra­sin­tų iš­vai­ky­ti vi­sus ožiu­kus ir pri­vers­tų pri­si­pa­žin­ti, ko­kių ei­bių per­dien pri­krė­tė? Kol taip ne­at­si­ti­ko, te­gul pa­si­pa­sa­ko­ja pa­tys. Ir kuo grei­čiau!

Uk­mer­gės kny­gy­ne dir­ban­ti Jo­lan­ta PAKIENĖ – tik­ra kny­gų ka­ra­lys­tės fė­ja. Vai­kys­tė­je grei­čiau­siai bu­vo la­bai ge­ra ir pa­vyz­din­ga mer­gai­tė – ar­gi ga­li bū­ti ki­toks kny­gas my­lin­tis vai­kas? Tad ko­dėl tuo­met te­ko dir­žiu­ko pa­ra­gau­ti, ir ne sy­kį?..

„Lin­kiu da­ly­tis ne veid­mai­niš­ku ge­ru­mu“

Uk­mer­gės Švč. Tre­jy­bės pa­ra­pi­jos kle­bo­nui Dai­niui LUKONAIČIUI Ka­lė­dos pri­me­na šil­tas ma­mos ran­kas ir jų lies­tas do­va­nas. Tė­čiui ma­žą­jį tech­ni­ką tek­da­vo pa­auk­lė­ti už ne vie­to­je ir ne lai­ku pa­de­monst­ruo­tus elek­tri­ko bei vai­ruo­to­jo įgū­džius. Pri­si­mi­ni­mais apie sa­vo vai­kys­tę ir ka­lė­di­niais lin­kė­ji­mais pa­šne­ko­vas da­li­ja­si su mū­sų skai­ty­to­jais.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Au­to­rės nuotr.

Už­tvenk­ti na­mus kar­tais nau­din­ga

Jei tik le­gen­di­nė pran­cū­zų dai­ni­nin­kė Mi­rei Mat­jė ži­no­tų, ką da­ro ma­žos mer­gai­tės, no­rė­da­mos bū­ti to­kios, kaip ji... Štai Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tro Del­tu­vos fi­lia­lo fol­klo­ro sie­la ko­le­gių va­di­na­ma Lai­ma LENČICKIENĖ tep­da­vo­si lū­pas svies­tu. Ar tai bū­da­vo efek­tin­ga, te­gu pa­pa­sa­ko­ja ji pa­ti.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Lai­mu­tė va­do­vau­ja fol­klo­ro an­sam­bliui. Gal ka­da iš­gir­si­me jį trau­kian­tį Alos Pu­ga­čio­vos ar Mi­rei Mat­jė dai­nas?

Gyvenate su fotografu? Slėpkite nuo jo stiklainius!!!

Ber­niu­kas, sta­tan­tis bun­ke­rius iš prieš­tan­ki­nių mi­nų ir ke­lian­tis gais­rus pa­ties su­kal­tuo­se na­mu­kuo­se. Jau­nuo­lis, siu­van­tis dra­bu­žius ne tik sau, bet ir drau­gams. Moks­lei­vis, su­ge­ban­tis iš­nai­kin­ti są­siu­vi­niuo­se mo­ky­to­jų pa­ra­šy­tus pa­žy­mius, kad pa­gel­bė­tų bend­ra­klasiams. Bū­si­ma­sis pe­da­go­gas, iš rū­sių kniau­kian­tis daik­tus, kad ga­lė­tų bū­ti pro­fe­sio­na­lus fo­to­gra­fas...

Apie vi­sus šiuos su­ge­bė­ji­mus ir sa­vo vai­kys­tę šian­dien pa­sa­ko­ja fil­muo­jan­tis ir fo­to­gra­fuo­jan­tis, šo­kan­tis ir vai­di­nan­tis, lai­dan­tis lėk­tu­vus ir ak­va­riu­mų žu­ve­les la­bai my­lin­tis uk­mer­giš­kis – fil­mų kū­rė­jas, ki­no bū­re­lių va­do­vas, Uk­mer­gės jau­ni­mo mo­kyk­los mo­ky­to­jas Kęs­tu­tis ZABIELA.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Dar vie­nas di­džiu­lis Kęs­tu­čio Za­bie­los po­mė­gis – avia­mo­de­liz­mas. Tai vis­kas, kas su­si­ję su lėk­tu­vų kon­stra­vi­mu, lai­dy­mu ir t. t. „Pa­sa­ka, ne­ap­sa­ko­mas jaus­mas...“ – pa­sa­ko­ja pri­si­mi­nęs, kai į orą kadaise pa­ki­lo pir­mas jo sklan­dy­tu­vas.

Kam muzikantams reikalingi linksmi plaučiai

„Juo­ką su­pran­tu, bet iš­dy­ka­vi­mo – ne“, – sa­vo po­žiū­rį į pa­mo­kas, mo­ki­nių pa­rei­gas at­sklei­džia lop­še­lio-dar­že­lio „Eg­lu­tė“ me­ni­nio ug­dy­mo pe­da­go­gė, pop­gru­pių „Gar­siu­kai“ ir „GARS‘KODAS“ mu­zi­kos va­do­vė Vil­ma VIRBALIENĖ. O mes tuo­jau pa­ban­dy­sim pa­si­aiš­kin­ti, dėl ko – juo­kų ar iš­dai­gų – dūž­ta stik­lai­niai, gė­lės pa­virs­ta kiš­kio ko­pūs­tais ir kam skir­tos spe­cia­lių ope­ra­ci­jų kny­ge­lės.

Vil­ma Vir­ba­lie­nė (kai­rė­je) su ko­le­gė­mis Vi­da Ba­ri­no­va (sė­di) ir šo­kių va­do­ve

Dėl tingėjimo groti kalta gali būti ir drėgmė

Gau­ti skries­tu­vu į šo­ną – tai ne tas pats, kas gro­ti iš­de­rin­to­mis gi­ta­ros sty­go­mis. O kaip ter­mo­met­ras ga­li bū­ti su­si­jęs su ra­dia­to­riu­mi? Apie tai tuo­jau su­ži­no­si­me iš už­si­spy­ru­siu že­mai­čiu sa­ve va­di­nan­čio Egi­di­jaus PETRIKO, vi­sai ne­se­niai pra­dė­ju­sio ei­ti nau­jo­sios Uk­mer­gės me­no mo­kyk­los, ku­rio­je mo­ko­si mu­zi­kai ir dai­li­nin­kai, di­rek­to­riaus pa­rei­gas.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Uk­mer­gės me­no mo­kyk­los di­rek­to­rius Egi­di­jus Pet­ri­kas ge­rai ži­no, kaip iš­de­rin­ti gi­ta­rą. Ne­gi da­bar nu­si­tai­kė ir į pia­ni­ną?

Ir par­ti­za­nai ga­li bū­ti ge­rais ūki­nin­kais

Vie­nos mer­gai­tės, no­rė­da­mos pa­tik­ti ber­niu­kams, jiems šyp­so­si. Ki­tos ra­šo laiš­kus ar­ba vai­ši­na sal­dai­niais. O ką no­ri pa­sa­ky­ti pa­ne­lė, laks­ty­da­ma mo­kyk­los ko­ri­do­riais su dė­žė­mis ir tran­ky­da­ma jo­mis per ber­niu­kų gal­vas? Gal apie tai mums ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti Uk­mer­gės tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­los pa­pil­do­mo ug­dy­mo or­ga­ni­za­to­rė Liud­mi­la ŽVIKIENĖ?

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Ka­žin, ar sa­vo duk­rai Kris­ti­nai Liud­mi­la pa­pa­sa­ko­jo, kaip rei­kia „ka­bin­ti“ ber­niu­kus?