AR NORĖTUM SUŽINOTI KĄ NORS NEĮPRASTO? JAU SENIAI GALVOJI APIE KOKĮ NORS ĮDOMŲ DALYKĄ, TAČIAU NEIŠMANAI, IŠ KUR GAUTI INFORMACIJOS? O GAL TURI DAUGYBĘ KLAUSIMŲ, Į KURIUOS TAU NIEKAS TAIP IR NEGALI ATSAKYTI? TUOMET RAŠYK „PUPSIUI“. ČIA ESANTIS „KLAUSIUKŲ SKYRELIS“ GALBŪT TAPS TAU VIETA, KURIOJE RASI IR TAI, KO LABAI LABAI REIKIA, IR TAI, KAS TIESIOG ĮDOMU. SIŲSK SAVO KLAUSIMUS APIE VISKĄ: GYVŪNUS, DAIKTŲ ATSIRADIMO ISTORIJAS, SPORTĄ, DRABUŽIUS – TEIRAUKIS TO, KĄ NORĖTUM SUŽINOTI. REIKIA DAR IR PATARIMO? „KLAUSIUKŲ SKYRELIS“ VISADA PASIRUOŠĘS TAU PADĖTI!!!

ATSIŲSK SAVO KLAUSIMĄ

Žval­gy­da­mie­si pro lan­gą, pa­ma­tė­me pus­nė­tu ša­li­gat­viu pė­di­nan­tį Ka­lė­dų Se­ne­lį. Pa­kvie­tė­me jį į re­dak­ci­ją, iš­si­aiš­ki­no­me, kad ap­žiū­ri­nė­ja mies­tą, o Se­ne­lis mie­lai su­ti­ko at­sa­ky­ti į ke­le­tą klau­si­mų.

Tai kur­gi ga­li­ma su­ras­ti ta­ve, Ka­lė­dų Se­ne­li?

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

Rū­ta Si­ma­niukš­ty­tė,

Lau­ry­na Mor­kū­nai­tė

Se­na­mies­čio pa­grin­di­nės mo­kyk­los Lai­čių sky­riaus penk­to­kės

Sau­sio 13-osios ry­tą pir­mą­ją pa­mo­ką Lai­čių mo­kyk­lo­je pra­dė­jo­me už­deg­da­mi žva­ku­tes. Ty­lūs ir su­si­kau­pę pa­ger­bė­me tą­dien žu­vu­siuo­sius...

Tik­riau­siai yra ma­my­čių ir tė­ve­lių, ku­rie no­rė­tų ap­si­keis­ti vie­to­mis su sa­vo vai­kais. Ne­gi ne­bū­tų sma­gu va­ka­rais klau­sy­tis vien tik tau se­ka­mos pa­sa­kos, mė­gau­tis tik dėl ta­vęs iš­kep­tu py­ra­gu ir zys­ti, zys­ti bei zys­ti, ži­nant, kad vis tiek iš­zy­si, nu­pirk­ti le­dų...

O kas nu­tik­tų, jei su­au­gu­siais nors die­nai ta­pę vai­kai sa­vo „su­ma­žė­ju­siems“ tė­ve­liams už­draus­tų kirs­ti šo­ko­la­dą, „ka­bė­ti“ prie kom­piu­te­rio ir liep­tų ei­ti mie­go­ti kuo anks­čiau­siai? Dar dau­giau – nu­si­stvė­rę bi­zū­nė­lį pa­gra­sin­tų iš­vai­ky­ti vi­sus ožiu­kus ir pri­vers­tų pri­si­pa­žin­ti, ko­kių ei­bių per­dien pri­krė­tė? Kol taip ne­at­si­ti­ko, te­gul pa­si­pa­sa­ko­ja pa­tys. Ir kuo grei­čiau!

Uk­mer­gės kny­gy­ne dir­ban­ti Jo­lan­ta PAKIENĖ – tik­ra kny­gų ka­ra­lys­tės fė­ja. Vai­kys­tė­je grei­čiau­siai bu­vo la­bai ge­ra ir pa­vyz­din­ga mer­gai­tė – ar­gi ga­li bū­ti ki­toks kny­gas my­lin­tis vai­kas? Tad ko­dėl tuo­met te­ko dir­žiu­ko pa­ra­gau­ti, ir ne sy­kį?..

„Lin­kiu da­ly­tis ne veid­mai­niš­ku ge­ru­mu“

Uk­mer­gės Švč. Tre­jy­bės pa­ra­pi­jos kle­bo­nui Dai­niui LUKONAIČIUI Ka­lė­dos pri­me­na šil­tas ma­mos ran­kas ir jų lies­tas do­va­nas. Tė­čiui ma­žą­jį tech­ni­ką tek­da­vo pa­auk­lė­ti už ne vie­to­je ir ne lai­ku pa­de­monst­ruo­tus elek­tri­ko bei vai­ruo­to­jo įgū­džius. Pri­si­mi­ni­mais apie sa­vo vai­kys­tę ir ka­lė­di­niais lin­kė­ji­mais pa­šne­ko­vas da­li­ja­si su mū­sų skai­ty­to­jais.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Au­to­rės nuotr.

Už­tvenk­ti na­mus kar­tais nau­din­ga

Jei tik le­gen­di­nė pran­cū­zų dai­ni­nin­kė Mi­rei Mat­jė ži­no­tų, ką da­ro ma­žos mer­gai­tės, no­rė­da­mos bū­ti to­kios, kaip ji... Štai Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tro Del­tu­vos fi­lia­lo fol­klo­ro sie­la ko­le­gių va­di­na­ma Lai­ma LENČICKIENĖ tep­da­vo­si lū­pas svies­tu. Ar tai bū­da­vo efek­tin­ga, te­gu pa­pa­sa­ko­ja ji pa­ti.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Lai­mu­tė va­do­vau­ja fol­klo­ro an­sam­bliui. Gal ka­da iš­gir­si­me jį trau­kian­tį Alos Pu­ga­čio­vos ar Mi­rei Mat­jė dai­nas?

Gyvenate su fotografu? Slėpkite nuo jo stiklainius!!!

Ber­niu­kas, sta­tan­tis bun­ke­rius iš prieš­tan­ki­nių mi­nų ir ke­lian­tis gais­rus pa­ties su­kal­tuo­se na­mu­kuo­se. Jau­nuo­lis, siu­van­tis dra­bu­žius ne tik sau, bet ir drau­gams. Moks­lei­vis, su­ge­ban­tis iš­nai­kin­ti są­siu­vi­niuo­se mo­ky­to­jų pa­ra­šy­tus pa­žy­mius, kad pa­gel­bė­tų bend­ra­klasiams. Bū­si­ma­sis pe­da­go­gas, iš rū­sių kniau­kian­tis daik­tus, kad ga­lė­tų bū­ti pro­fe­sio­na­lus fo­to­gra­fas...

Apie vi­sus šiuos su­ge­bė­ji­mus ir sa­vo vai­kys­tę šian­dien pa­sa­ko­ja fil­muo­jan­tis ir fo­to­gra­fuo­jan­tis, šo­kan­tis ir vai­di­nan­tis, lai­dan­tis lėk­tu­vus ir ak­va­riu­mų žu­ve­les la­bai my­lin­tis uk­mer­giš­kis – fil­mų kū­rė­jas, ki­no bū­re­lių va­do­vas, Uk­mer­gės jau­ni­mo mo­kyk­los mo­ky­to­jas Kęs­tu­tis ZABIELA.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Dar vie­nas di­džiu­lis Kęs­tu­čio Za­bie­los po­mė­gis – avia­mo­de­liz­mas. Tai vis­kas, kas su­si­ję su lėk­tu­vų kon­stra­vi­mu, lai­dy­mu ir t. t. „Pa­sa­ka, ne­ap­sa­ko­mas jaus­mas...“ – pa­sa­ko­ja pri­si­mi­nęs, kai į orą kadaise pa­ki­lo pir­mas jo sklan­dy­tu­vas.

Kam muzikantams reikalingi linksmi plaučiai

„Juo­ką su­pran­tu, bet iš­dy­ka­vi­mo – ne“, – sa­vo po­žiū­rį į pa­mo­kas, mo­ki­nių pa­rei­gas at­sklei­džia lop­še­lio-dar­že­lio „Eg­lu­tė“ me­ni­nio ug­dy­mo pe­da­go­gė, pop­gru­pių „Gar­siu­kai“ ir „GARS‘KODAS“ mu­zi­kos va­do­vė Vil­ma VIRBALIENĖ. O mes tuo­jau pa­ban­dy­sim pa­si­aiš­kin­ti, dėl ko – juo­kų ar iš­dai­gų – dūž­ta stik­lai­niai, gė­lės pa­virs­ta kiš­kio ko­pūs­tais ir kam skir­tos spe­cia­lių ope­ra­ci­jų kny­ge­lės.

Vil­ma Vir­ba­lie­nė (kai­rė­je) su ko­le­gė­mis Vi­da Ba­ri­no­va (sė­di) ir šo­kių va­do­ve