Lietuvos ekonomikos naujienos
Ukmergės žinios

Ukmergės žinios

 

Tė­ve­liai ba­ra vai­kus, kai šie ką pri­da­ro ar­ba ko nors ne­pa­da­ro ge­rai. Gąs­di­na dir­žais, žir­niais kam­pe, pik­tais dė­dė­mis, ku­rie ga­li iš­si­neš­ti ne­klau­ža­das, ar die­va­go­ja­si dau­giau nie­ka­da ne­pirk­sią sal­dai­nių ar­ba le­dų. Ar vi­so to iš­mo­ko iš sa­vo pa­čių tė­vų? Tuo­met vis­kas aiš­ku. Vai­kys­tė­je pa­tys gau­da­vo py­los, va­di­na­si, ap­si­ei­ti be iš­dai­gų ne­su­ge­bė­da­vo. O sa­vo kai­liu pa­tir­tus auk­lė­ji­mo me­to­dus da­bar sėk­min­gai pri­tai­ko mo­ky­da­mi at­ža­las, kas ga­li­ma, kas drau­džia­ma...

Ma­mos ir tė­čiai per vie­ną die­ną ne­už­au­go. Jie ir­gi bu­vo vai­kai, ir jei tik pri­si­min­tų prie­žas­tis, dėl ku­rių jiems bu­vo su­ka­mos au­sys ar ra­gau­da­vo ber­ži­nės ko­šės, vi­sų smul­kme­nų tur­būt ne­iš­duo­tų. Tad im­kim ir pri­čiup­kim tuos mū­sų su­au­gu­siuo­sius! Te­gul iš­klo­ja, ko pri­si­gal­vo­da­vo vai­kys­tė­je.

Kam tos kup­ri­nės, jei yra ki­bi­rų!!!

Fi­zi­kos pa­mo­kas pas ke­lio­se mies­to mo­kyk­lo­se dir­ban­tį pe­da­go­gą Gied­rių Vi­džiū­ną lan­kan­tys moks­lei­viai ne­tu­ri ka­da nuo­bo­džiau­ti. Jei ir įgrįs­ta ko­kie dės­niai ar for­mu­lės, šmaikš­tūs mo­ky­to­jo ko­men­ta­rai nu­si­šyp­so­ti pri­vers net ir di­džiau­sią su­si­rau­kė­lį.

 

 

„Ši­lo“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je šiuo me­tu vyks­ta di­de­li re­mon­tai, tad fi­zi­kos mo­ky­to­jas Gied­rius Vi­džiū­nas šmaikš­tau­ja iš­mo­kęs dirb­ti vi­so­kio­mis są­ly­go­mis – net ir ap­ver­tus kė­des.
Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr.

 

At­si­me­nat, kaip vai­kys­tė­je kie­me su drau­gais links­min­da­vo­tės tam­py­da­mi ne­įpras­tą dvi­gu­bą ap­skri­ti­mą, va­di­na­mą „Yo-yo“? O vil­ke­lį suk­da­vot? Ma­not, to­kie žais­lai – tik šian­die­ni­nių kū­rė­jų pra­ma­nas? Anaip­tol.

 

La­bas! Ma­no var­das Pan­da. Kaip tau se­ka­si? Ne ne – ga­li ne­si­trin­ti akių, tau tik­rai ne­si­vai­de­na – aš kal­bu! Ma­no šei­mi­nin­kai jau se­niai prie to pri­pra­to. Ar­gi ne­ži­no­jai, kad ir ta­vo au­gin­ti­nis, jei tik no­rė­tų, pa­mal­tų lie­žu­viu? Na, gal ir nu­ma­nei. Bet tik­riau­siai net ne­įsi­vaiz­duo­ji, ko pri­šne­kė­tų, jei pra­bil­tų! Šiaip aš ne­si­sten­giu to da­ry­ti daž­nai, bet kar­tais tik­rai la­bai knie­ti šei­mi­nin­kams pa­sa­ky­ti, kad jei­gu viz­gi­nu uo­de­gą, tai ne­bū­ti­nai džiau­giuo­si jų drau­gi­ja, o no­riu pa­ro­dy­ti, jog neš­tų ša­lin sa­vo sė­dy­nę ir ne­kvar­šin­tų man gal­vos. Ar­ba iš­drėb­čiau vi­są tie­są į akis, kad ma­ne ner­vi­na, kai jie it ko­kią lop­ši­nę dai­nuo­da­mi kniau­kia: „U tiu tiu, meš­ku­tė mū­sų, meš­ku­tė...“. Ko­kia aš jiems meš­ka? Juk aš šuo su vi­so­mis šuns kū­no da­li­mis!!! Ir tai šei­mi­nin­kės nu­my­lė­tinei ka­tei pa­aiš­kin­čiau, kas čia valdo­vas. Dar pa­pra­šy­čiau tų dvi­ko­jų bū­ty­bių, kad ne­pa­gai­lė­tų di­des­nio kau­lo – juk man aug­ti rei­kia, to­dėl pri­va­lau daug val­gy­ti. Sa­vo krep­ši­nin­kui sū­nui šei­mi­nin­kai nuo­la­tos tą kar­to­ja. Cha, vie­nin­te­lis jis ma­ne ir su­pran­ta ge­riau­siai: vis ko­kį kąs­nį ati­duo­da, kai ma­ma ne­ma­to... Va jam tai tik­rai pa­dė­ko­čiau.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr.

 

Projektą remia:

Svei­ki, vai­ku­čiai. Ma­no var­das Tu­kas, bet na­muo­se vi­si va­di­na Tu­ku­čiu. Gy­ve­nu aš su sa­vo šei­ma Pa­ši­lė­je. Man tik 2 me­tu­kai ir 6 mė­ne­siai. Ir šiaip esu ne­di­du­kas, bet val­gau daug – sve­riu net 7 ki­log­ra­mus. La­biau­siai tuo džiau­gia­si ma­no šei­mi­nin­kė: daž­niau­siai ma­ne pa­svė­ru­si ne­šio­ja ant ran­kų ir vi­siems na­miš­kiams sa­ko, kad aš esu „7 KILOGRAMAI DŽIAUGSMO“:) Dar ma­ne va­di­na sau­lės spin­du­lė­liu, ra­sos la­še­liu, pu­pu­liu­ku, sau­ly­te... Kam ne­pa­tik­tų bū­ti va­di­na­mam to­kiais gra­žiais var­dais?:)

 

Mmm, kiek turiu gardumynų ir žaisliukų...

 

Čia aš po skiepo. Todėl dar truputį sunerimęs, bet jau kėsinuosi į savo saldžiąją premiją, gautą už drąsą.

 

 

Svei­ki, svei­ku­čiai, svei­ku­tė­liai!!! At­pa­ži­no­te ma­ne? Taip taip: aš – šau­nio­ji jū­sų bi­čiu­lė Pan­da! Ži­nau, kad jums, vai­kai, jau pra­si­dė­jo va­sa­ros atos­to­gos, tu­rė­si­te daug lais­vo lai­ko, o ka­dan­gi tin­gi­niau­ti ne­gra­žu (na, tam per die­ną ga­li­ma skir­ti tik ko­kią va­lan­dė­lę – aš ir­gi taip da­rau...), čiup­ki­te po­pie­riaus la­pą, ra­šik­lį ir... DALYVAUKITE KONKURSE „KĄ PASAKYTŲ GYVŪNAI“!!!

 

 

Čia aš – la­bai ra­mi ir su­si­mąs­čiu­si...

...O čia – ma­žie­ji ma­no bi­čiu­liai.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr.

 

 

Ka­dan­gi esu la­bai smal­sus Pup­sis, mėgs­tu ret­kar­čiais pa­si­slėp­ti už ko­kio na­mo du­rų ir klau­sy­tis, kaip žai­džia ten gy­ve­nan­tys vai­kai. Daž­nai gir­džiu kal­ban­tis juos su sa­vo tė­ve­liais. Ži­not, ką nu­gir­dau bai­gian­tis se­nie­siems me­tams? Vie­na ma­ma sū­nui sa­kė, kad jei­gu jis jos ne­klau­sys, ber­niu­ką sa­vo mai­še iš­si­neš Ka­lė­dų Se­ne­lis... Kad ir kaip no­rė­tų žvilg­te­rė­ti į tą mai­šą, at­si­dur­ti ja­me ma­žy­lis ne­no­rė­jo. To­dėl ap­si­aša­ro­jęs pa­ža­dė­jo, kad bus ge­ras ir pa­klus­nus

Oi tie tė­ve­liai... Ap­si­me­ta, jog pa­tys ne­bu­vo ma­ži, ne­iš­dy­ka­vo, ir ban­do nuo mū­sų nu­slėp­ti fak­tą, kad ir­gi nu­si­pel­nė ko­kio nors mai­šo. Ne­iš­degs: at­ėjo me­tas iš­si­aiš­kin­ti vi­są tie­są apie tai, ko­kiais vai­kais bu­vo mū­sų su­au­gu­sie­ji. Tam ir skir­ta nau­jo­ji rub­ri­ka „Kai aš ma­žas bu­vau“. Jie tik­rai ne­iš­si­suks nuo klau­si­mų apie vai­kys­tės šė­lio­nes, iš­dai­gas ir ki­tas įdo­my­bes – tu­rės vie­šai pri­si­pa­žin­ti, už ką nu­si­pel­nė py­los ar sal­dai­nio. Tuoj su­ži­no­sim, ar tik ne­bu­vo di­des­ni iš­dy­kė­liai už sa­vo vai­kus – tai tu­rė­tu­me iš ko pa­si­mo­ky­ti! Šian­dien vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si me­no žmo­gus: Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos dai­li­nin­kė api­pa­vi­da­lin­to­ja, fo­to­gra­fė Ma­le­ni­ja Šir­vie­nė.

 

 

Ir kas ga­lė­jo pa­ma­ny­ti, kad dro­vio­ji me­ni­nin­kė Ma­le­ni­ja Šir­vie­nė vai­kys­tė­je gąs­din­da­vo bo­bu­tes!

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr.

 

Mamytei

Tau, mamyte, gėlės žydi,
Tu kaip saulė joms švieti.
Tau, mamyte, aš saulytė,
Kurią myli, brangini.
Aš tave myliu labai,
Tu tikriausiai tai žinai...
Apkabinsi ir paguosi,
Gerą žodį dovanosi.
Jei ką bloga pagalvosiu,
Tu tikriausiai tai žinosi...
Aš tave myliu labai,
Tu tikriausiai tai žinai...
Visos spalvos tu esi,
Visus garsus tu girdi,
Visus žodžius tu juk moki,
Moki meilę atiduoti...
Aš tave myliu labai,
Tu tikriausiai tai žinai...

Sie­si­kų vi­du­ri­nės mo­kyk­los ket­vir­to­kė

Že­mė

 

Že­mė di­de­lė, kaip ka­muo­lys,

Ku­rio pa­spir­ti nieks ne­drįs!

Ka­muo­lys la­bai spal­vo­tas,

Že­mės plo­tu jis nu­klo­tas!

 

Pa­ieš­ko­ki­me drau­ge –

Gal su­ra­sim jį kam­pe?

Ieš­kom, žiū­rim net su­ši­lę,

Ant ko sto­vim, nieks ne­ži­no...

 

Že­mė di­de­lė la­bai,

Pa­žiū­rė­ki – ar ma­tai?

La­šiu­kai

Kapt, kapt, kapt

Lie­taus la­šai bel­džia­si į lan­gus.

Gal jie pra­šos į sve­čius?

 

Kaip aš juos vi­sus su­tik­siu?

Šim­to jų net ne­pa­im­siu!

Jų tiek daug, be ga­lo daug!

Su­skai­čiuot bus dar sun­kiau!

 

Ką da­ry­ti, ką da­ry­ti?

Ir lie­tus nu­sto­jo ly­ti...

Taip ir li­ko ne­ži­nia,

Ar jų trys šim­tai, ar ne?

 

 

Pen­kia­me­tis Sau­liu­kas klau­sia sa­vo ma­mos:

– Ma­ma, ar zui­kiai tik­rai pa­tys kvai­liau­si gy­vū­nai pa­sau­ly­je?

– Taip, ma­no zui­ku­ti..

 

Pet­riu­kas, įsi­li­pęs į kai­my­no obe­lį, ski­na obuo­lius. Iš­bė­ga su­py­kęs kai­my­nas ir ima šauk­ti:

– Ko­dėl tu va­gi ma­no obuo­lius? No­riu tuč­tuo­jau pa­si­kal­bė­ti su ta­vo tė­vu!

Pet­riu­kas už­ver­čia gal­vą aukš­tyn ir šau­kia:

– Tė­ti, lipk že­myn, kai­my­nas no­ri su ta­vi­mi pa­si­kal­bė­ti...

Puslapis 601 iš 892

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų