„Lin­kiu da­ly­tis ne veid­mai­niš­ku ge­ru­mu“

Uk­mer­gės Švč. Tre­jy­bės pa­ra­pi­jos kle­bo­nui Dai­niui LUKONAIČIUI Ka­lė­dos pri­me­na šil­tas ma­mos ran­kas ir jų lies­tas do­va­nas. Tė­čiui ma­žą­jį tech­ni­ką tek­da­vo pa­auk­lė­ti už ne vie­to­je ir ne lai­ku pa­de­monst­ruo­tus elek­tri­ko bei vai­ruo­to­jo įgū­džius. Pri­si­mi­ni­mais apie sa­vo vai­kys­tę ir ka­lė­di­niais lin­kė­ji­mais pa­šne­ko­vas da­li­ja­si su mū­sų skai­ty­to­jais.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Au­to­rės nuotr.

Už­tvenk­ti na­mus kar­tais nau­din­ga

Jei tik le­gen­di­nė pran­cū­zų dai­ni­nin­kė Mi­rei Mat­jė ži­no­tų, ką da­ro ma­žos mer­gai­tės, no­rė­da­mos bū­ti to­kios, kaip ji... Štai Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tro Del­tu­vos fi­lia­lo fol­klo­ro sie­la ko­le­gių va­di­na­ma Lai­ma LENČICKIENĖ tep­da­vo­si lū­pas svies­tu. Ar tai bū­da­vo efek­tin­ga, te­gu pa­pa­sa­ko­ja ji pa­ti.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Lai­mu­tė va­do­vau­ja fol­klo­ro an­sam­bliui. Gal ka­da iš­gir­si­me jį trau­kian­tį Alos Pu­ga­čio­vos ar Mi­rei Mat­jė dai­nas?

Gyvenate su fotografu? Slėpkite nuo jo stiklainius!!!

Ber­niu­kas, sta­tan­tis bun­ke­rius iš prieš­tan­ki­nių mi­nų ir ke­lian­tis gais­rus pa­ties su­kal­tuo­se na­mu­kuo­se. Jau­nuo­lis, siu­van­tis dra­bu­žius ne tik sau, bet ir drau­gams. Moks­lei­vis, su­ge­ban­tis iš­nai­kin­ti są­siu­vi­niuo­se mo­ky­to­jų pa­ra­šy­tus pa­žy­mius, kad pa­gel­bė­tų bend­ra­klasiams. Bū­si­ma­sis pe­da­go­gas, iš rū­sių kniau­kian­tis daik­tus, kad ga­lė­tų bū­ti pro­fe­sio­na­lus fo­to­gra­fas...

Apie vi­sus šiuos su­ge­bė­ji­mus ir sa­vo vai­kys­tę šian­dien pa­sa­ko­ja fil­muo­jan­tis ir fo­to­gra­fuo­jan­tis, šo­kan­tis ir vai­di­nan­tis, lai­dan­tis lėk­tu­vus ir ak­va­riu­mų žu­ve­les la­bai my­lin­tis uk­mer­giš­kis – fil­mų kū­rė­jas, ki­no bū­re­lių va­do­vas, Uk­mer­gės jau­ni­mo mo­kyk­los mo­ky­to­jas Kęs­tu­tis ZABIELA.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Dar vie­nas di­džiu­lis Kęs­tu­čio Za­bie­los po­mė­gis – avia­mo­de­liz­mas. Tai vis­kas, kas su­si­ję su lėk­tu­vų kon­stra­vi­mu, lai­dy­mu ir t. t. „Pa­sa­ka, ne­ap­sa­ko­mas jaus­mas...“ – pa­sa­ko­ja pri­si­mi­nęs, kai į orą kadaise pa­ki­lo pir­mas jo sklan­dy­tu­vas.

Kam muzikantams reikalingi linksmi plaučiai

„Juo­ką su­pran­tu, bet iš­dy­ka­vi­mo – ne“, – sa­vo po­žiū­rį į pa­mo­kas, mo­ki­nių pa­rei­gas at­sklei­džia lop­še­lio-dar­že­lio „Eg­lu­tė“ me­ni­nio ug­dy­mo pe­da­go­gė, pop­gru­pių „Gar­siu­kai“ ir „GARS‘KODAS“ mu­zi­kos va­do­vė Vil­ma VIRBALIENĖ. O mes tuo­jau pa­ban­dy­sim pa­si­aiš­kin­ti, dėl ko – juo­kų ar iš­dai­gų – dūž­ta stik­lai­niai, gė­lės pa­virs­ta kiš­kio ko­pūs­tais ir kam skir­tos spe­cia­lių ope­ra­ci­jų kny­ge­lės.

Vil­ma Vir­ba­lie­nė (kai­rė­je) su ko­le­gė­mis Vi­da Ba­ri­no­va (sė­di) ir šo­kių va­do­ve

Dėl tingėjimo groti kalta gali būti ir drėgmė

Gau­ti skries­tu­vu į šo­ną – tai ne tas pats, kas gro­ti iš­de­rin­to­mis gi­ta­ros sty­go­mis. O kaip ter­mo­met­ras ga­li bū­ti su­si­jęs su ra­dia­to­riu­mi? Apie tai tuo­jau su­ži­no­si­me iš už­si­spy­ru­siu že­mai­čiu sa­ve va­di­nan­čio Egi­di­jaus PETRIKO, vi­sai ne­se­niai pra­dė­ju­sio ei­ti nau­jo­sios Uk­mer­gės me­no mo­kyk­los, ku­rio­je mo­ko­si mu­zi­kai ir dai­li­nin­kai, di­rek­to­riaus pa­rei­gas.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Uk­mer­gės me­no mo­kyk­los di­rek­to­rius Egi­di­jus Pet­ri­kas ge­rai ži­no, kaip iš­de­rin­ti gi­ta­rą. Ne­gi da­bar nu­si­tai­kė ir į pia­ni­ną?

Ir par­ti­za­nai ga­li bū­ti ge­rais ūki­nin­kais

Vie­nos mer­gai­tės, no­rė­da­mos pa­tik­ti ber­niu­kams, jiems šyp­so­si. Ki­tos ra­šo laiš­kus ar­ba vai­ši­na sal­dai­niais. O ką no­ri pa­sa­ky­ti pa­ne­lė, laks­ty­da­ma mo­kyk­los ko­ri­do­riais su dė­žė­mis ir tran­ky­da­ma jo­mis per ber­niu­kų gal­vas? Gal apie tai mums ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti Uk­mer­gės tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­los pa­pil­do­mo ug­dy­mo or­ga­ni­za­to­rė Liud­mi­la ŽVIKIENĖ?

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Ka­žin, ar sa­vo duk­rai Kris­ti­nai Liud­mi­la pa­pa­sa­ko­jo, kaip rei­kia „ka­bin­ti“ ber­niu­kus?

Ansambliui dainininkė „akompanuodavo“ juoku

Per iš­kil­min­gą kon­cer­tą iš­ei­ti į sce­ną ir vi­są lai­ką kri­zen­ti... Nie­ko keis­to, jei tai bū­tų koks links­mų plau­čių pra­di­nu­kas. Bet kai ši­taip el­gia­si pats bū­si­ma­sis mu­zi­kas... Štai ir nu­tvė­rė­me nu­si­kal­ti­mo vie­to­je ne ką ki­tą, o „Ši­lo“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los bei Mu­zi­kos mo­kyk­los mu­zi­kos mo­ky­to­ją Ne­rin­gą VALINSKIENĘ. Iš­gau­si­me vi­są tie­są ne tik apie su­ga­din­tus kon­cer­tus.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Kas ga­lė­tų pa­gal­vo­ti, jog mu­zi­kos mo­ky­to­ja Ne­rin­ga Va­lins­kie­nė vai­kys­tė­je bu­vo peš­tu­kė ir muš­da­vo­si iki nu­kri­ti­mo...

Kai policijos pareigūnams... „užeina durnumas“

Šį kar­tą rub­ri­kos „Kai aš ma­žas bu­vau“ sve­čias – tik­rų tik­riau­sias po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas: Uk­mer­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Vie­šo­sios tvar­kos sky­riaus Vie­šo­sios tvar­kos ir ke­lių po­li­ci­jos po­sky­rio vir­ši­nin­kas Ne­ri­jus BUTĖNAS. Ma­ty­da­mi jį ap­si­vil­ku­sį pa­rei­gū­no uni­for­mą, griež­tai auk­lė­jan­tį tvar­kos ir tai­syk­lių pa­žei­dė­jus, tur­būt ne­pa­gal­vo­tu­me, jog ka­dai­se bė­go iš pa­mo­kų, ak­me­ni­mis „bom­bar­duo­da­vo“ bo­bu­tes, o sa­vo bro­liui nu­tar­ka­vo pirš­tus... Mū­sų he­ro­jus tuo­jau apie vis­ką pa­pa­sa­kos pats.

Są­moks­lo ben­dri­nin­kas – švie­so­fo­ras

Oi, kiek vis­ko bu­vo to­je vai­kys­tė­je... Ne­ri­jus pri­si­me­na ir iš­dy­kė­liš­kus žai­di­mus, ku­rių pri­si­gal­vo­da­vo su ben­dra­am­žiais, ir na­muo­se par­vers­tą Ka­lė­dų eg­lu­tę su su­du­žu­siais žais­lais, ir tė­vų baus­mes – ne­sle­pia ne sy­kį ra­ga­vęs ber­ži­nės ko­šės. Pa­sa­ko­ja la­bai no­rė­jęs bū­ti gais­ri­nin­ku, o po­li­ci­nin­kų – bi­jo­jęs. Taip bi­jo­jęs, kad net fan­tas­ti­nių is­to­ri­jų apie juos pri­kū­ręs!

Kar­tą pri­si­dir­bo su kram­to­mą­ja gu­ma. Kaip pats sa­ko – vy­nio­jo vy­nio­jo ant pirš­to prie au­sies – ir pri­si­vy­nio­jo: gu­ma li­ko ant plau­kų. Te­ko iš­kirp­ti. „Kai su to­kia iš­kirp­ta „sky­le“ nu­ė­jau į mo­kyk­lą, vi­si puo­lė klau­si­nė­ti, kas at­si­ti­ko. O aš pa­aiš­ki­nau, kad per­ėjau gat­vę de­gant rau­do­nai švie­so­fo­ro švie­sai, to­dėl pri­ėjo po­li­ci­nin­kas ir man plau­kus iš­kir­po...“ – prunkš­te­li pri­si­mi­nęs.

Pa­rei­gū­nas pri­si­pa­žįs­ta: tė­vai jį va­din­da­vo ne­klau­ža­da ir bar­da­vo dėl to, kad no­ras mo­ky­tis bu­vo ne per di­džiau­sias. Ne­tru­kus pa­aiš­kės, dėl ko Ne­ri­jaus ma­mai ir tė­čiui tek­da­vo ge­ro­kai pa­auk­lė­ti bū­si­mą po­li­ci­nin­ką.

Tė­ve­liai ba­ra vai­kus, kai šie ką pri­da­ro ar­ba ko nors ne­pa­da­ro ge­rai. Gąs­di­na dir­žais, žir­niais kam­pe, pik­tais dė­dė­mis, ku­rie ga­li iš­si­neš­ti ne­klau­ža­das, ar die­va­go­ja­si dau­giau nie­ka­da ne­pirk­sią sal­dai­nių ar­ba le­dų. Ar vi­so to iš­mo­ko iš sa­vo pa­čių tė­vų? Tuo­met vis­kas aiš­ku. Vai­kys­tė­je pa­tys gau­da­vo py­los, va­di­na­si, ap­si­ei­ti be iš­dai­gų ne­su­ge­bė­da­vo. O sa­vo kai­liu pa­tir­tus auk­lė­ji­mo me­to­dus da­bar sėk­min­gai pri­tai­ko mo­ky­da­mi at­ža­las, kas ga­li­ma, kas drau­džia­ma...

Ma­mos ir tė­čiai per vie­ną die­ną ne­už­au­go. Jie ir­gi bu­vo vai­kai, ir jei tik pri­si­min­tų prie­žas­tis, dėl ku­rių jiems bu­vo su­ka­mos au­sys ar ra­gau­da­vo ber­ži­nės ko­šės, vi­sų smul­kme­nų tur­būt ne­iš­duo­tų. Tad im­kim ir pri­čiup­kim tuos mū­sų su­au­gu­siuo­sius! Te­gul iš­klo­ja, ko pri­si­gal­vo­da­vo vai­kys­tė­je.

Fi­zi­kos pa­mo­kas pas ke­lio­se mies­to mo­kyk­lo­se dir­ban­tį pe­da­go­gą Gied­rių Vi­džiū­ną lan­kan­tys moks­lei­viai ne­tu­ri ka­da nuo­bo­džiau­ti. Jei ir įgrįs­ta ko­kie dės­niai ar for­mu­lės, šmaikš­tūs mo­ky­to­jo ko­men­ta­rai nu­si­šyp­so­ti pri­vers net ir di­džiau­sią su­si­rau­kė­lį.

„Ši­lo“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je šiuo me­tu vyks­ta di­de­li re­mon­tai, tad fi­zi­kos mo­ky­to­jas Gied­rius Vi­džiū­nas šmaikš­tau­ja iš­mo­kęs dirb­ti vi­so­kio­mis są­ly­go­mis – net ir ap­ver­tus kė­des.
Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr.