1919 m. spalis. „Ukmergė. (...) Taip pat ir krautuvių ar įvairių kitų įstaigų pavadinimai netikslūs, kaip „zagotowščikas“ ir t.t., kitur lenkų pirmoj vietoj, žydų antroj, rusų ketvirtoj [?] ir tik paskui lietuvių.“ („Laisvė“, 1919m.)

„Ukmergė. Vietos p. Sabulio „Birutės“ kinematografe pastebima netaisyklinga lietuvių kalba filmų parašai. Niekas į tai nekreipia domės.“ („Lietuva“, 1924m.)

Pagarba kalbai

1925 m. rugpjūčio 16 d. laikraštyje „Darbininkas“ rašoma apie darkyta kalba Ukmergėje surašytus iškabų ir reklamų užrašus. Paminėti: Kauno g. buvęs „Dirbtuvė karstys. [Karstų dirbtuvė] Krištaponis“, netoli turgavietės – „Krautuvė Tabakės ar Bakaleinių“ ir „Gazovo vandenių dirbtuvė“. „Dargi pačiam miesto centre, pagal miesto sodną, kur vaikščioja kasdien šimtai žmonių, stovi vežimėliai iš kurių pardavinėjami ledai, su parašais – „Ladei“. „Lietuviu“ pasirašęs straipsnelio autorius pastebi, kad „privalėtų susirūpinti šituo dalyku tie, kuriems priklauso šio dalyko priežiūra, nes jau ne kartą buvo rašyta ir kelta tas spaudoj.“ („Darbininkas“, 1925m.)

Matyt, kritika buvo daugiau viešojo pobūdžio. O štai mūsų laikais projektuojant, įrengiant ir skleidžiant išorinę reklamą, privaloma vykdyti Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimus ir vadovautis Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, taip pat kitais teisės aktais, nustatančiais valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus rašytinėje informacijoje viešuosiuose užrašuose. Šią sritį prižiūri Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija. Dėl netinkamo valstybinės kalbos vartojimo išorinėje reklamoje galima sulaukti įspėjimo ar net baudos nuo devyniasdešimt iki vieno šimto septyniasdešimt eurų, o nusižengus pakartotinai, – nuo dviejų šimtų iki keturių šimtų eurų.

Skelbimų lipdymo nuoma

XX amžiaus 4-ąjąme dešimtmetyje viešąją tvarką, kur, kada, kokia reklama gali kabėti, Ukmergėje prižiūrėjo privatus nuomotojas.

1933 m. sausis. „Skelbimų lipdymas išnuomotas./ Jau pernai imtasi tvarkyti įvairių afišų, plakatų ir skelbimų lipdymą. Tam tikslui pastatytos kelios „kolonos“. Š. m. miesto savivaldybė rinkti pinigus-mokestį už įvairius skelbimus išnuomavo p. Sprindžiui. Pas išnuomotoją neužregistruoti skelbimai yra nuplėšiami.“ („Lietuvos žinios“, 1933m.)

Dabar leidimus išorinei reklamai įrengti Ukmergės mieste išduoda Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius.

Reklamai leistina viskas?

Mūsų dienomis reklamos gamintojai daug dėmesio skiria originalumui, tačiau kurdami reklamą, privalo laikytis etikos ir lygių galimybių principų bei gerbti žmogaus teises. Tarpukariu taisyklių buvo mažiau. 

1933 m. vasaris. „Ukmergės lietuviai prekybininkai, pramonininkai ir amatininkai pradeda gyviau veikti. Per Naujus Metus išleido reklamos lapą su trumpu atsišaukimu „SAVIEJI PAS SAVUOSIUS“. Naujų Metų proga tos reklamos buvo išklijuotos – iškabintos beveik visose lietuvių įmonėse. Ir už poros dienų, pamatę tokį organizuotą lietuvių darbą, kitataučiai susirūpino ir greitai sugalvojo gudrų būdą boikotui. Karščiausiai subruzdo kitataučiai gimnazijos mokytojai: jie pradėjo vaikščioti po knygynus, kirpyklas ir kitur. Kur tik radę tą reklamą, tuojau priėję perskaitydavo ir eidavo pro duris. Žinoma, yra tokių, kurie supratę dalyką nusijuokia ir tiek, bet buvo ir tokių, kurie šaukė: „Pone, mokytojau, kodėl išeini?“. Tai tas tuojau ir rodo: „Va, žiūrėk, jūs patys rašot, kad savieji eitų pas savuosius“. Gudresni aiškina, kad čia ne atsišaukimas, o reklama, o reklamai leistina viskas rašyt ir už reklamą niekas nepyksta. Taip paaiškinus, žinoma, susigėsta ponas mokytojas ir leidžiasi nuskutamas ar nukerpamas arba ką nors nusiperka ir išeina.

Nesenai įvykęs Liet. Prek. Pram. ir Amat. Ukmergės skyriaus narių susirinkimas, be kitų dalykų, svarstė sumanymą važinėti po miestelius ir daryti paskaitas, raginančias visuomenę užpirkimus daryti tik pas lietuvius. Susirinkimas pageidavo, kad lietuviai verslovininkai stengtųsi laikyti savo krautuvėse visokių prekių ir plačiai buvo kalbėta, kad kokiu nors būdu būtų atidaryta manufaktūros krautuvė, didesnė, negu iki šiol buvo šiam reikalui; keletas sutiko ir net pasirašė išpirkti pajus, kad tik plačiau pastatytų veikimą.

Sausio mėnesio 12 dieną įregistruoti steigiamo Ukmergės lietuvių prekybininkų ir amatininkų klubo įstatai. Klube bus sukonstruotas visas verslovininkų veikimas.“ („Verslas“, 1933m.)

Mūsų dienomis tokia reklama galėtų būti vertinama dviprasmiškai: kai kas ją laikytų per daug nacionalistiška, pažeidžiančia lygias teises, užgaulia kitų tautų atžvilgiu, kita vertus, dabar labai populiarus šūkis – „Rinkis prekę lietuvišką“. Tiesa, jis nesusijęs su nacionalizmu ir neskirsto į savus ir ne savus, o sietinas su savo šalies gamintojų, kuriais gali būti ir lietuviai, ir kitataučiai, palaikymu ir šalies ekonomikos skatinimu.

Už užgaulią reklamą šiais laikais ne tik pykstama, bet galima net ir ieškinio susilaukti.

Nuotraukos

Ukmergės kraštotyros muziejaus

Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos

1. Kęstučio aikštė Ukmergėje, 1927 m., UkKM F 3043
2. Ukmergiškiai miesto sode, 1938 m., UkKM F 2782
3. Degtinės butelio etiketė, XX a. 3-4 deš., UkKM R 7093
4. Ugnies gesintuvo „Lietgaz“ pakuotės etiketė, 1933 m., LIMIS
5. Papirosų „Babočka“ dėžutės etiketė, 1920 – 1930 m., UkKM IE 2152
6.