1924 m. gegužė. „[...] Prieš medelių naikinimą pas mus dabar plačiai rašoma ir Lietuvai pagražinti Draugija savo atsišaukime į visuomenę tarp kitko šaukia: „Gerbk gyvybę ne tik žmogaus, bet kiekvieno gyvio ir augmenėlio. Sergėk gamtą, gink ją nuo žaladarių. Nebūkime neraliuoti galvijėliai“ ir t. t. Bet kas daroma pas mus? Balandžio 26 d. vietos policijos iniciatyva inteligentų klube buvo surengta iškilminga vakarienė pagerbimui 3 metų laimingo viršininkavimo Ukmergės Apskrities Viršininko p. Kerpės ir nuo gatvės iki Klubo durų pristatyta žalių puikių eglučių, kurių užaugimui reikėjo 15-20 metų... Bet kas liūdniausia, kad šiuos medelius sunaikino kaip tik tie, kuriems jų dabojimas yra ypatingai užtikėtas... Kam gi tada pagalios belieka saugoti mūsų priaugančius medelius nuo tikslio naikinimo?/ Nors pavasaris jau išaušo, bet mūsų „pane obiwateliowi“ [ponai gyventojai] ir šiemet dar nesirengia taisyti vietomis visai supuvusių ir išgverusių šaligatvių. Ypač tai net per daug žymu prieš Valstybinę gimnaziją, tik kodėl tai vėl nepasergi mūsų tvarkdariai.“ („Lietuvos žinios“, 1924 m.)
1925 m. balandis. „Ukmergė. Miesto valdyba išpardavinėja kartims savo Dukstynos miško jaunas eglaites ir pušaites. Pirkliai be pasigailėjimo kerta ir veža jaunus medelius. Visuomenės dalis nepalankiai į tai atsiliepia.“ („Lietuva“, 1925 m.)
Kertant medžius aplink Ukmergę, tais pačiais metais mieste buvo pasodintos liepos.
1925 m. „Ukmergė. Sąryšy su medžių sodinimo savaite Lietuvoj, su miesto valdybos iniciatyva ir lėšomis, gegužės 2-3 d. apsodinta liepomis abipusiai Daugpilio [dab. Vytauto] g-vė. Pasodinta 60 liepų, išrašytų iš Latvijos medelyno. Liepos gražios, kad neišlaužytų jų kas nors, aptvertos. Sodino samdyti darbininkai ir gaisrininkai. Prieš gegužės 1 d. vietos gimnazija dalyvavo medelių sėklų sodinime netolimame valdžios miške. [...]“ („Lietuva“, 1925 m.)
Vienais metais Ukmergėje buvo pastebėtas nekasdienis reiškinys.
1924 m. „Ukmergė. Rugpjūčio mėn. iš 1 į 2 naktį per Ukmergę ir jos apylinkes skrido debesys plaštakėlių [panašiu laiku dideliais būriais ir trumpai (praktiškai vieną naktį) skraido lašalai]. Užėjus lietui, jos buvo priverstos leistis žemyn. Vietos policija, parinkusi keletą tų plaštakių, pasiuntė tirti Dotnuvos Žemės Ūkio Institutui ištirti.“ („Trimitas“, 1924 m.)
Nepateikiama žinių, kokie buvo tyrimo rezultatai, tačiau plaštakės, skrajojančios apie tilto per Šventąją prieigas, Ukmergėje buvo pastebėtos ir daugiau kartų, todėl tam tikros zonos yra įtrauktos į Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijų natūralias buveines.
O štai miesto simbolis – piliakalnis – ne visada buvo prižiūrimas tinkamai.
1933 m. birželis. Laikraštyje „Dienos naujienos“, remiantis ukmergiškių leidžiamo savaitraščio „Rytų Lietuva“ publikacija, rašoma apie smarkiai apleistą ir netvarkomą Ukmergės piliakalnį: „[...] priterštas, pilnas šiukšlių. Takai sugriauti. Suolai sulaužyti, tik kažin kokiu stebuklingu būdu, bene trys liko. O piliakalnio pašlaitė, tai vien tupyklomis apstatyta [...]“. Toliau straipsnelyje primenama garbinga ir legendinė piliakalnio praeitis ir stebimasi: „Keista. Ukmergiečiai stato fontanus, gražias mokyklas ir t. t., o piliakalnis paliktas Dievo valiai“. („Dienos naujienos“, 1933 m.)
Dabar Ukmergė didžiuojasi sutvarkytu piliakalniu su serpantininiu taku. Piliakalnis – ne tik mėgstama ukmergiškių susibūrimo vieta, bet ir traukia turistus, jo viršukalnėje ir papėdėje vyksta įvairūs renginiai. Įkopus į kalną, atsiveria miesto ir gamtos vaizdai.
Nuotraukos
Ukmergės kraštotyros muziejaus
- Vytauto g. Ukmergėje, apie 1930 m., UkKM F 3026
- Ukmergės miesto talkos dalyviai prie gaisrinės bokšto, apie 1934 - 1935 m., UkKM F 3185
- Ukmergės miesto piliakalnis, XX a. pr., UkKM R 493021
- Atvirukas-fotonuotrauka. Ukmergės miesto panorama nuo piliakalnio, 1921 m., UkKM R 493060
- Ukmergės miesto vaizdas nuo piliakalnio į šiaurės pusę, 1927 m., UkKM F 3087
- Ukmergė. Šventosios upės pakrantė, 1939 m., UkKM F 2505
