1933 m. balandis. „Nepramoningoje Ukmergėje didžiausia įmonė – Jul. Lėmano koklių fabrikas, kur dideliuose trobesiuose pastatytos moderniškos mašinos ir įrengimai lauko molį paverčia žvilgančiais kokliais. Fabrikas turi keletą skyrių, kuriuose vyksta gana įdomus koklių gamybos procesas./ Viename skyriuje plaunamas parinktos rūšies molis, atgabentas iš nuosavų fabriko kasyklų. Kitame gaminamas šamotas t. y. malamas jau išdegtas šamotas. Paskui išplautas molis ir šamotas maišomi, perdirbinėjami. Toliau paruošta masė mašinomis presuojama į koklius, kuriuos vėliau džiovina džiovyklose. Išdžiūvusieji kokliai deginami trijose didelėse krosnyse, kurių kiekviena didumo kaip mažas namelis. Deginti kokliai glazūruojami, kurių briaunos šlifuojamos. Koklių briaunos šlifuojamos Lietuvoj tik pas J. Lėm. ir pritaikinamos statyti. Todėl šiuo atžvilgiu J. Lėmano įmonei tenka atiduoti pirmenybę, nes iš tokių koklių patogiau statyti krosnys, ir mūrininkai pigiau atlieka darbus./ J. Lėmano įmonės dirbiniai – visokių rūšių kokliai, turi gerą vardą ir plačiausią rinką Lietuvoje. Fabriko sandėliai yra Kaune, Utenoje, Kybartuose ir kt., o per statybos sandėlius J. Lėmano kokliai pardavinėjami beveik visuose Lietuvos miestuose./ Fabrike dirba apie 100 darbininkų. Per metus sukūrenama daugiau kaip 1500 m3 malkų./ Iš 9 Lietuvoje esančių įmonių, kurios gamina koklius, J. Lėmano yra vienintelė įmonė, esanti lietuvio rankose. Visos kitos priklauso kitataučiams./ J. Lėmano fabrikas įsteigtas 1884 m./ ir ateinančiais metais švęs 50 metų savo veikimo jubiliejų. Šios per netrumpą savo gyvenimo laiką gerai užsirekomendavusios įmonės dirbiniai tikrai verti didesnio visuomenės susidomėjimo ir plataus vartojimo.“ („Verslas“, 1933 m.)
Fabrike darbus atliko ne tik darbininkai, bet ir mašinos. O atlygis skyrėsi pagal darbo pobūdį.
1939 m. rugsėjis. „Už poros kilometrų nuo Ukmergės miesto, gražiame Pivonijos priemiestyje, pamiškėje, stūkso didelis ir dviejų aukštų mūro pastatas su keliais mažesniais priestatais. Centrinio pastato viršuje, didelėmis raidėmis užrašyta „J. Lėmano koklių fabrikas“. Tai didžiausia pramonės įmonė Ukmergėje ir didžiausias koklių fabrikas Lietuvoje./ Lėmano koklių fabriko gamybos vidutinė metinį produkcija siekia apie 720000 koklių arba 6000 komplektų krosnių. Pastoviai fabrike dirba apie 110 darbininkų, o vasarą, plečiant gamybą, jų skaičius padidėja iki 200./ Aplankęs fabriką, tuoj iš karto pastebi, kad čia viskas sumaniai ir tvarkingai vedama. Tai nuopelnas įmonės savininko Lėmano, kuris praeityje buvo paprastas amatininkas – krosnių statytojas, bet dėka savo darbštumo ir tvarkingumo pasidarė stambiu pramonininku./ Koklių gamybos procedūra yra gana sudėtinga ir eina per eilę skyrių. Darbas atliekamas tobulomis mašinomis, įrankiais ir, kur reikia, rankomis. Įdomus pirmasis – koklių užuomazgos skyrius, kuriame apdirbamas molis. Kokliams gaminti vartojamas vietinis molis, o geresnės rūšies kokliams – maišytas su užsieniniu. Vietinis molis gabenamas sunkvežimiais iš netoli esančio Vaitkuškio dvaro laukų. Tam tikros mašinos molį sumala ir padaro jį švarų ir elastingą. Vėliau švarus molis sudedamas į gabalus ir eina į sekantį skyrių. Molio apdirbimo skyriuje dirba 20 darbininkų, jiems už valandą mokama 48,5 ct./ Koklių formavimo ir presavimo skyriuje dirba 18 darbininkų, kuriems už 8 darbo valandas mokama po 8 litus. Formavimas atliekamas gipsinėmis formomis, o presavimas – metaliniais presais./ Po to kokliai patenka į taip vadinamą pradinį apdirbimą, kur darbas atliekamas rankomis. Čia dirba 10 darbininkų, kurie gauna po 4 litus už darbo dieną./ Vėliau, kokliai džiovinami. Darbą atlieka 8 moterys, kurioms mokama 30 ct. už valandą. Išdžiūvusius koklius mazgoja 20 moterų, kurioms mokama tiek pat, kaip ir džiovintojoms./ Numazgoti ir skirti glazūravimui kokliai eina į glazūravimo skyrių, kur dirba 15 moterų. Joms mokama 36 ct. už val. Paprasti kokliai keliauja į šlifavimo skyrių. Ten dirba 7 darbininkai, kurie gauna 48,5 ct. už valandą./ Koklių degimo skyriuje dirba 12 darbininkų – 3 vyrai ir 9 moterys. Darbininkai – kūrikai gauna po 200 litų mėnesiui, o moterys – krovikės – 36 ct. už val./ Išdeginti kokliai galutinai nušlifuojami ir sandėliuose rūšiuojami. Prie šlifavimo dirba 6 vyrai, kuriems mokama po 60 ct. už valandą, o prie rūšiavimo 4 moterys, kurioms mokama 36 ct. už valandą./ Nors fabrike darbas ir nėra lengvas, tačiau darbininkai, užuot ėję ilsėtis, noriai lanko kultūrinį klubą, kuris jiems jau pasidarė švietimo ir kultūros židiniu. Nesvetimas fabriko darbininkams ir sporto gyvenimas, kuriame jie yra gražiai pasirodę. Fabriko darbininkai net turi įsteigę futbolo komandą „Koklis“, kurią remia fabriko savininkas Lėmanas. Tarp fabriko vadovybės ir darbininkų sugyvenimas yra neblogas ir ryškesnių nesutarimų nepasitaiko. Bendrai tvarka ir darbo sąlygos fabrike yra neblogos ir tik reikėtų kiek padidinti atlyginimus tiems darbininkams, kurie gauna mažiau 4 litus už darbo dieną, nes mažiau kaip 4 litai atlyginimai šioje pramonėje yra nepakankami.“ („Darbas“, 1939 m.)
Sovietmečiu 1967 m. fabrikas buvo prijungtas prie Dvarčionių plytų gamyklos ir tapo koklių cechu. Šimtai darbininkų čia gamino glazūruotus ir neglazūruotus koklius. 1986 metais jame sumontuota itin pajėgi keraminių interjerinių plytelių linija.
Atkūrus nepriklausomybę, gamyba sustabdyta, cechas liko apleistas.
2014 metais nebeveikiančio fabriko griūvantis pastatas buvo nugriautas. Dabar buvusio koklių fabriko vietoje – privati žemė, kuri išparduodama sklypais. Ateityje čia įsikurs gyvenamasis kvartalas. Apie koklių fabriką primins Koklių gatvė.
Nuotraukos
Autorės
- Nuotraukoje užfiksuoti darbai buvusiame koklių fabrike
- Ukmergės kraštotyros muziejuje eksponuojami Koklių fabriko gaminių pavyzdžiai
