Pa­de­da­mi mo­ky­to­jos D. Ma­se­vi­čie­nės, vai­kai per lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas skai­tė kny­gą, ją ap­ta­ri­nė­jo, nag­ri­nė­jo iliust­ra­ci­jas. Mo­ky­to­ja lei­do par­si­neš­ti kny­gą į na­mus, kad tą gro­žį pa­ma­ty­tų ir jų tė­ve­liai – su jais vai­kai ir­gi kal­bė­jo­si apie kū­ri­ny­je glū­din­čias pa­slap­tis. Per dai­lės pa­mo­kas tu­rė­jo nu­pieš­ti sa­vo įspū­džius: kaip su­pra­to kū­ri­nį, ką įžvel­gė kny­go­je, kas la­biau­siai pa­ti­ko – pie­ši­niai bu­vo eks­po­nuo­ja­mi Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos Vai­kų li­te­ra­tū­ros sky­riu­je. O per eti­ką už­vir­da­vo karš­tos ma­žų­jų dis­ku­si­jos apie gy­ve­ni­miš­kas ver­ty­bes, ku­rios at­sklei­džia­mos „Si­ra­no“: mei­lę, drau­gys­tę, pa­si­au­ko­ji­mą, pa­si­rin­kę mėgs­ta­mus he­ro­jus, moks­lei­viai ban­dė api­bū­din­ti jų cha­rak­te­rį, pa­tei­sin­ti veiks­mus, su­ras­ti prie­žas­tis, ko­dėl vei­kė­jai el­gia­si vie­naip ar ki­taip.

Mo­ky­to­ja Dei­man­tė džiau­gia­si: vai­kų su­si­do­mė­ji­mas kny­ga ir en­tu­ziaz­mas ją ap­ta­ri­nė­jant pa­ro­dė, jog to­kios ne­įpras­tos pa­mo­kos moks­lei­vius ne tik pa­trau­kia, bet ir yra nau­din­gos. Lei­di­nys at­krei­pė jų dė­me­sį į me­ną, gro­žį, žmo­gaus jaus­mus, tai­gi jį nag­ri­nė­jant pa­vy­ko su­jung­ti ke­lias pa­mo­kas, vai­kai taip pat mo­kė­si ver­tin­ti, ana­li­zuo­ti, iš­sa­ky­ti sa­vo min­tis. „Ir da­bar su­lau­kiu klau­si­mų, ka­da vėl ką nors nag­ri­nė­sim“, – šyp­so­si mo­ky­to­ja. Ji pri­si­pa­žįs­ta, kad šia­me me­no al­bu­me daug ką gra­žaus ir ver­tin­go ga­li at­ras­ti ne tik moks­lei­viai, bet ir mo­ky­to­jai.