Ne­ži­no­jo Be­sme­ge­nis, nei kam jam ta mor­ka, nei tie žais­liu­kai jo bur­noj, nei kam tas ka­muo­lys. Sto­vė­jo ir gal­vo­jo sau: pa­ju­dė­ti ne­ga­liu, trum­pos ran­kos nie­ko ne­pa­sie­kia, kaž­kas su­lip­dė ma­ne, pa­li­ko čia vie­ną ir dė­me­sio ne­krei­pia...

Žiū­rė­jo į to­lė­liau laks­tan­čius, ant le­do čiuo­ži­nė­jan­čius, ro­gu­tė­mis sliuo­gian­čius vai­kus ir pa­ju­to jiems pa­vy­din­tis... Ėmė lauk­ti pro­šal pra­skri­sian­čios snai­gės – pa­pra­šys, kad ši per­duo­tų žie­mai, jog ir jis no­rįs ši­taip su vai­kais pa­dūk­ti. „Žie­ma – bur­ti­nin­kė, tik­rai pa­vers ma­ne vai­ku“, – min­ty­se sau krykš­ta­vo.

Pa­na­šiai gal­vo­ja vi­si Se­niai Be­sme­ge­niai, ku­riuos nu­lip­do vai­kai. Jie no­rė­tų šėl­ti snie­ge, mė­gau­tis vai­kys­te, drau­gais ir ne­iš­tirp­ti sau­lei karš­tė­jant...

Kad kie­mą lai­ki­nai pa­puo­šu­siam Be­sme­ge­niui nors tuo me­tu ne­bū­tų liūd­na, ga­li­ma nu­lip­dy­ti du. Kar­tu ga­lės ap­tar­ti re­gi­mus žai­di­mus, ir tirp­ti dvie­se bus links­miau. Ga­lės su­reng­ti var­žy­tu­ves: ku­ris pir­mas iš­nyks kar­tu su be­si­trau­kian­čia žie­ma...