Džiaugsmą dėl piešinio užgožė tragedija

 

Projektą remia:

...De­vy­ne­rių Lau­ru­tė ne­se­niai per­si­kė­lė į sa­na­to­ri­ją. Čia ji at­vy­ko po dvie­jų ne­ži­nios, kan­čių ir kan­try­bės mė­ne­sių, pra­leis­tų li­go­ni­nė­je, kur gy­dė­si gais­ro ant odos ir kū­ne pa­lik­tas žaiz­das. Gy­dy­to­jai ma­nė, kad mer­gai­tė ne­iš­gy­vens. Bet šian­dien ji jau ban­do ap­ka­bin­ti ma­mą ir pa­žais­ti su vai­kais...

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Kad at­si­ti­ko kaž­kas siau­bin­ga, iš­duo­da Lau­ros vei­de­lis, ant ku­rio – skau­džios ne­lai­mės pa­lik­ti pėd­sa­kai. Nors da­bar jis jau ne­be toks, koks bu­vo po sau­sio pa­bai­go­je įvy­ku­sios tra­ge­di­jos. Tą nak­tį Lau­ra ir vie­nuo­lik­me­tė jos se­suo pa­bu­do nuo de­gi­nan­čio karš­čio ir ger­klę smau­gian­čių dū­mų: mer­gai­čių kam­ba­ry­je siau­tė­jo lieps­nos. Da­bar jau nie­kas ne­su­ži­nos, ko­kį iš­gąs­tį tuo­met pa­ty­rė se­su­tės, nes apie tai jos ne­be­ga­lės pa­pa­sa­ko­ti. Gais­ras su­nai­ki­no na­mus, ku­riuo­se gy­ve­no, lieps­no­se žu­vo Lau­ros se­suo. Ji pa­ti, ne­te­ku­si są­mo­nės ir smar­kiai ap­de­gu­si dau­giau ne­gu pu­sę kū­no, bu­vo iš­vež­ta į Vil­nių – čia me­di­kai kas­dien ko­vo­jo už ma­ža­me­tės gy­vy­bę. Ne­aiš­ku, ar ji ka­da ga­lės kal­bė­ti.

 

 

Lau­ros pie­ši­ny „Gais­ro pa­švais­tė“ – lieps­nos. Jį nu­pie­šu­si mer­gai­tė ne­ga­lė­jo ži­no­ti, kad ugnis tuo­jau siau­tės jos na­muo­se...

 

 

Darbus kūrę vaikai nemažai žino apie tai, kaip išvengti nelaimių.
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

 

 

 

 

 

 

 
Įvy­ko ste­buk­las

Sun­ku pa­ti­kė­ti tuo, ką šian­dien sa­ko gy­dy­to­jai. Tai, kad Lau­ra Sla­vins­kai­tė, ku­ri iš Uk­mer­gės į re­a­ni­ma­ci­ją Vil­niu­je bu­vo at­vež­ta po sau­sio pa­bai­go­je Klai­pė­dos gat­vė­je ki­lu­sio gais­ro, šian­dien gy­va, jie va­di­na ste­buk­lu. Me­di­kai pri­pa­žįs­ta: po šiur­pio­sios nak­ties te­ga­lė­jo duo­ti vos ke­lis pro­cen­tus, kad mer­gai­tė iš­gy­vens. Ug­nis pa­žei­dė jos odą, kū­no or­ga­nus, de­vyn­me­tei te­ko iš­kęs­ti ne vie­ną ope­ra­ci­ją. Sa­ko­ma, kad ne­lai­mė vie­na ne­vaikš­to: re­a­ni­muo­ja­mai mer­gai­tei pa­bu­dus iš ko­mos, ją iš­ti­ko epi­lep­si­jos prie­puo­lis, po ku­rio Lau­rą su­pa­ra­ly­žia­vo. Ir nors pra­bė­go ke­li mė­ne­siai, pa­da­ri­niai ne­pa­lie­ka ma­žy­lės: ji ne­kal­ba, ne­ga­li nor­ma­liai val­gy­ti, nes sun­ku nu­ry­ti mais­tą, pa­žeis­ti Lau­ros kvė­pa­vi­mo ta­kai.

Džiaug­tis ge­ra svei­ka­ta gy­ve­ni­mas Lau­rai ne­lei­do dar prieš šią ne­lai­mę – ji bu­vo ne­įga­li. Ta­čiau mer­gai­tės ar­ti­mie­ji da­bar vis­ką ati­duo­tų, jog ver­čiau su­grįž­tų tas lai­kas, nes ly­gin­da­mi anas die­nas ir da­bar­tį jie sa­ko, kad ta­da ji bu­vo svei­kiau­sias vai­kas...

Ma­ma ne­pa­lie­ka net trum­pam

Skau­du, kad lem­tis be jo­kio gai­les­čio siun­čia to­kias ne­gan­das. Joms už­klu­pus, rei­kia ne­nu­sa­ko­mos stip­ry­bės ir no­ro gy­ven­ti, ne­pa­lūž­ti. Ir – ar­ti­mų­jų bu­vi­mo ša­lia, pa­lai­ky­mo. Vis­ką, ką tuos mė­ne­sius jau­tė Lau­ra, jau­tė ir jos ma­ma Na­ta­li­ja, ku­ri, ko­vo­da­ma su siel­var­tu pra­ra­dus vy­res­nę duk­te­rį, kas­dien va­ži­nė­da­vo į Vil­nių, kad ga­lė­tų bū­ti ša­lia ne­ži­nia ar iš­gy­ven­sian­čios ma­žo­sios. Kad ma­ty­tų jos akis, ku­rias Lau­ra pra­merks pir­mą­kart po koš­ma­riš­kos nak­ties, kad gir­dė­tų jos al­sa­vi­mą ir su­ži­no­tų, ar duk­ra ją at­pa­žins.

Pra­džio­je mer­gai­tė iš tie­sų ne­pri­si­mi­nė sa­viš­kių. Vė­liau at­min­tis su­grį­žo. Nors da­bar gy­dy­to­jai ne­lin­kę teik­ti vil­ties, kad ji ga­lės kal­bė­ti, ar­ti­mie­ji ti­ki­si, jog gal­būt ka­da nors Lau­ra pra­bils.

O kol kas ji gy­ve­na sa­na­to­ri­jo­je Ka­čer­gi­nė­je, į ku­rią ne­se­niai at­vy­ko, kad spe­cia­lis­tai pa­leng­vin­tų mer­gai­tės kan­čias. Lau­rai, kaip ir čia esan­tiems jos li­ki­mo bro­liu­kams ir se­su­tėms, pa­skir­tas gy­dy­mas, at­lie­ka­mos pro­ce­dū­ros, ša­lia vi­sa­da bū­na ma­ma – tik jai vie­nai mer­gai­tė lei­džia da­ry­ti ma­sa­žą. Na­ta­li­ja džiau­gia­si, kad duk­ra jau ga­li ben­drau­ti su čia be­si­gy­dan­čiais ki­tais vai­kais – su­si­kal­ba jie ir be žo­džių. Ne­se­niai Lau­ra pra­vir­ko, kai vie­na žais­ti no­rin­ti mer­gai­tė ne­skau­džiai jai kepš­te­lė­jo. Ir to­ji mer­gai­tė pra­vir­ko, kai Na­ta­li­ja jai ne­be­lei­do žais­ti su Lau­ru­te...

Lau­kia daug ty­ri­mų

Mer­gai­tės šei­ma dė­kin­ga Uk­mer­gės ver­sli­nin­kams, ku­rie jai be­si­gy­dant Vil­niu­je pa­do­va­no­jo tvars­čių. Už tai dė­kin­gi ir Lau­rą gy­dę me­di­kai: jie sa­kė, kad be tvars­čių, ku­rie la­bai bran­gūs ir li­go­ni­nės ne­pa­jė­gios įsi­gy­ti jų daug, ne­bū­tų ap­si­ė­ję.

Šio­je ne­lai­mė­je šei­mai pa­dė­jo ir te­le­vi­zi­nin­kai. Jie už­mez­gė ry­šius su Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se gy­ve­nan­čiu plas­ti­nės ope­ra­ci­jos spe­cia­lis­tu, ku­ris su­tik­tų pa­dė­ti uk­mer­giš­kei kiek ga­li­ma pa­nai­kin­ti ne­lai­mės pėd­sa­kus. Ta­čiau prieš tai dar rei­kia at­lik­ti daug ty­ri­mų, kad įsi­ti­kin­tų, ar to­kia ope­ra­ci­ja Lau­rai ne­pa­kenk­tų.

Pie­ši­nys ne­lai­mės nuo­jau­ta ne­dvel­kė...

Kai Na­ta­li­ja bu­dė­jo prie leis­gy­vės duk­ters lo­vos, at­ro­dė, kad vi­sos die­nos su­sto­jo. Da­bar jos jau švie­ses­nės, tei­kian­čios vil­ties. Ta­čiau dar vie­nos die­nos mo­te­ris tik­rai ne­pa­mirš nie­kuo­met.

Po ne­lai­mės, kai gais­ras su­nai­ki­no na­mus ir žu­vo duk­ra, bu­vo su­ėjęs mė­nuo. Na­ta­li­ja grį­žo iš Vil­niaus, kur bu­dė­da­vo pa­la­to­je pas Lau­rą, kad ap­lan­ky­tų da­bar jau an­ge­lė­liu ta­pu­sią sa­vo Ais­tę. Tą die­ną su­lau­kė skam­bu­čio te­le­fo­nu. Skam­bi­no iš Uk­mer­gės prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos ir pra­ne­šė, kad Lau­ra ap­do­va­no­ta kon­kur­se, ku­ria­me da­ly­va­vo prieš­gais­ri­nės sau­gos te­ma pie­šę vai­kai...

Tuo­met Na­ta­li­ja pri­si­mi­nė ir tai, kuo sy­kį džiau­gė­si dar anks­čiau į na­mus iš spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cen­tro „Vy­tu­rė­lis“, ku­rį lan­kė, grį­žu­si Lau­ra. Ne­lai­mės, ku­ri ty­ko­jo čia pat, nuo­jau­ta tuo­met dar ne­bu­vo ap­lan­kiu­si. Duk­ra ma­mai džiaugs­min­gai pa­sa­ko­jo apie tai, jog auk­lė­to­ja bu­vo pa­ra­gi­nu­si vai­kus pieš­ti, kaip iš­veng­ti gais­ro, ir da­bar ji su­ži­no­ju­si, kad jos pie­ši­nį pa­ste­bė­jo, at­rin­ko, įver­ti­no ir ap­do­va­nos... O ki­tą die­ną na­muo­se ki­lo ne­lai­mė, ir įsi­plies­ku­si ug­nis kam­ba­ry­je įka­li­no Lau­rą ir jos se­su­tę...

* * *

To­kio skau­daus su­ta­pi­mo nie­kas ne­ga­lė­jo ti­kė­tis. Net ir šio kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riai. Kon­kur­są, ku­ria­me da­ly­vau­ti ir pieš­ti prieš­gais­ri­nės sau­gos te­ma kvie­čia­mi ra­jo­no ug­dy­mo įstai­gų vai­kai, Uk­mer­gės prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo tar­ny­ba ren­gia jau per de­šimt me­tų. Šie­met ją pa­sie­kė be­veik 300 pie­ši­nių, ku­riuos tu­rė­jo įver­tin­ti su­da­ry­ta ko­mi­si­ja. Į Uk­mer­gės ug­nia­ge­sių val­das me­tų pra­džio­je su­kvies­ti jau­nie­ji kū­rė­jai bu­vo pa­gir­ti ir ap­do­va­no­ti. Tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Rim­vy­das Lu­ko­šius sa­kė, kad tra­di­ci­nis kon­kur­sas šie­met reng­tas kiek ki­taip: ug­dy­ti­niai pie­šė ne tik prieš­gais­ri­nės, bet dar ir ci­vi­li­nės sau­gos te­ma – to­kia bu­vo kon­kur­so są­ly­ga.

Kiek­vie­nas vai­kas ug­nies ke­lia­mą pa­vo­jų ma­to skir­tin­gai, to­dėl, anot ug­nia­ge­sių va­do­vo, vi­sų kon­kur­so da­ly­vių dar­bai uni­ka­lūs ir nė­ra kaip at­rink­ti ge­res­nius. Vis­gi rei­kė­jo ap­do­va­no­ti iš­skir­ti­niau­sius, ko­mi­si­jos ma­ny­mu, pie­ši­nius, ku­riuos su­kū­rė įvai­raus am­žiaus pie­šė­jai.

Tai­gi bu­vo pa­svei­kin­ti šie lai­mė­to­jai: vai­kų lop­še­lio-dar­že­lio „Eg­lu­tė“ auk­lė­ti­nės Lu­ka Kuz­mai­tė ir Ru­gi­lė Šuo­ly­tė, Dei­vi­das Kaz­la iš lop­še­lio-dar­že­lio „Nykš­tu­kas“, Jo­kū­bas Bur­nei­kis iš dar­že­lio-mo­kyk­los „Var­pe­lis“. Ge­riau­siais taip pat pa­va­din­ti lop­še­lio-dar­že­lio „Žio­ge­lis“ ug­dy­ti­nio Pau­liaus Že­ro­no pie­ši­nys bei ben­dras „Nykš­tu­kų“ gru­pės vai­kų dar­bas.

Ap­do­va­no­ti ir Sie­si­kų vi­du­ri­nės mo­kyk­los moks­lei­viai Ra­min­ta Ugens­kai­tė, Ta­das Pu­pe­lis, So­na­ta Sur­gau­tai­tė, Duks­ty­nos pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ki­niai Er­nes­tas Čin­či­kas ir Pau­lius Kiau­ši­nis, Rū­ta Pui­šy­tė, Lau­ra Pu­ny­tė. Taip pat – Pau­lius Že­ruo­lis iš Tau­jė­nų vi­du­ri­nės bei Otas Mei­ro­nas iš Už­upio vi­du­ri­nės mo­kyk­lų. Už pa­ra­mą ska­ti­nant jau­nuo­sius dai­li­nin­kus kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riai dė­kin­gi jų auk­lė­to­jams, mo­ky­to­jams, o už pa­gal­bą vai­kus ap­do­va­no­jant – Uk­mer­gės ben­dro­vėms BEMIJA ir AASE.

Vie­na ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos na­rių, Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo ir spor­to sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė In­gri­da Krikš­ta­po­nie­nė ma­no, kad šis kon­kur­sas nau­din­gas ne vien dėl ga­li­my­bės vai­kams kū­ry­biš­kai iš­reikš­ti min­tis. Jis ska­ti­na gal­vo­ti apie ne­lai­mes su­ke­lian­čias prie­žas­tis ir bū­dus jų iš­veng­ti. „Daž­nai sa­ko­ma, kad dėl gais­rų kal­ti su deg­tu­kais žai­džian­tys vai­kai. Bet juk dėl ne­tvar­kin­gų elek­tros įtai­sų, su­ke­lian­čių gais­rus, vai­kai ne­kal­ti...“ – kal­bė­jo spe­cia­lis­tė. Aki­vaiz­dus, tik, de­ja, la­bai skau­dus vi­so to pa­vyz­dys – Lau­ros at­ve­jis. Jis tu­rė­tų bū­ti pa­mo­ka mums vi­siems.

Sa­vo idė­jas pie­ši­niuo­se kon­kur­so da­ly­viai iš­dė­lio­jo pa­si­tel­kę pa­čią įvai­riau­sią tech­ni­ką. Jie ne tik ta­pė, bet kli­ja­vo pu­pas, gri­kius, ki­tus gal ne vi­sai įpras­tus da­ly­kus. Lau­ros dar­be­lis dar ki­toks: ant po­pie­riaus la­po, ku­ria­me – mer­gai­tės min­tys, pil­na sal­dai­ni­nių žir­ne­lių...

 

Di­plo­mas – iš pa­ties Uk­mer­gės prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­ko Rim­vy­do Lu­ko­šiaus ran­kų.

 

 

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų