Spausdinti šį puslapį

Džiaugsmą dėl piešinio užgožė tragedija

 

Projektą remia:

...De­vy­ne­rių Lau­ru­tė ne­se­niai per­si­kė­lė į sa­na­to­ri­ją. Čia ji at­vy­ko po dvie­jų ne­ži­nios, kan­čių ir kan­try­bės mė­ne­sių, pra­leis­tų li­go­ni­nė­je, kur gy­dė­si gais­ro ant odos ir kū­ne pa­lik­tas žaiz­das. Gy­dy­to­jai ma­nė, kad mer­gai­tė ne­iš­gy­vens. Bet šian­dien ji jau ban­do ap­ka­bin­ti ma­mą ir pa­žais­ti su vai­kais...

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Kad at­si­ti­ko kaž­kas siau­bin­ga, iš­duo­da Lau­ros vei­de­lis, ant ku­rio – skau­džios ne­lai­mės pa­lik­ti pėd­sa­kai. Nors da­bar jis jau ne­be toks, koks bu­vo po sau­sio pa­bai­go­je įvy­ku­sios tra­ge­di­jos. Tą nak­tį Lau­ra ir vie­nuo­lik­me­tė jos se­suo pa­bu­do nuo de­gi­nan­čio karš­čio ir ger­klę smau­gian­čių dū­mų: mer­gai­čių kam­ba­ry­je siau­tė­jo lieps­nos. Da­bar jau nie­kas ne­su­ži­nos, ko­kį iš­gąs­tį tuo­met pa­ty­rė se­su­tės, nes apie tai jos ne­be­ga­lės pa­pa­sa­ko­ti. Gais­ras su­nai­ki­no na­mus, ku­riuo­se gy­ve­no, lieps­no­se žu­vo Lau­ros se­suo. Ji pa­ti, ne­te­ku­si są­mo­nės ir smar­kiai ap­de­gu­si dau­giau ne­gu pu­sę kū­no, bu­vo iš­vež­ta į Vil­nių – čia me­di­kai kas­dien ko­vo­jo už ma­ža­me­tės gy­vy­bę. Ne­aiš­ku, ar ji ka­da ga­lės kal­bė­ti.

 

 

Lau­ros pie­ši­ny „Gais­ro pa­švais­tė“ – lieps­nos. Jį nu­pie­šu­si mer­gai­tė ne­ga­lė­jo ži­no­ti, kad ugnis tuo­jau siau­tės jos na­muo­se...

 

 

Darbus kūrę vaikai nemažai žino apie tai, kaip išvengti nelaimių.
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

 

 

 

 

 

 

 
Įvy­ko ste­buk­las

Sun­ku pa­ti­kė­ti tuo, ką šian­dien sa­ko gy­dy­to­jai. Tai, kad Lau­ra Sla­vins­kai­tė, ku­ri iš Uk­mer­gės į re­a­ni­ma­ci­ją Vil­niu­je bu­vo at­vež­ta po sau­sio pa­bai­go­je Klai­pė­dos gat­vė­je ki­lu­sio gais­ro, šian­dien gy­va, jie va­di­na ste­buk­lu. Me­di­kai pri­pa­žįs­ta: po šiur­pio­sios nak­ties te­ga­lė­jo duo­ti vos ke­lis pro­cen­tus, kad mer­gai­tė iš­gy­vens. Ug­nis pa­žei­dė jos odą, kū­no or­ga­nus, de­vyn­me­tei te­ko iš­kęs­ti ne vie­ną ope­ra­ci­ją. Sa­ko­ma, kad ne­lai­mė vie­na ne­vaikš­to: re­a­ni­muo­ja­mai mer­gai­tei pa­bu­dus iš ko­mos, ją iš­ti­ko epi­lep­si­jos prie­puo­lis, po ku­rio Lau­rą su­pa­ra­ly­žia­vo. Ir nors pra­bė­go ke­li mė­ne­siai, pa­da­ri­niai ne­pa­lie­ka ma­žy­lės: ji ne­kal­ba, ne­ga­li nor­ma­liai val­gy­ti, nes sun­ku nu­ry­ti mais­tą, pa­žeis­ti Lau­ros kvė­pa­vi­mo ta­kai.

Džiaug­tis ge­ra svei­ka­ta gy­ve­ni­mas Lau­rai ne­lei­do dar prieš šią ne­lai­mę – ji bu­vo ne­įga­li. Ta­čiau mer­gai­tės ar­ti­mie­ji da­bar vis­ką ati­duo­tų, jog ver­čiau su­grįž­tų tas lai­kas, nes ly­gin­da­mi anas die­nas ir da­bar­tį jie sa­ko, kad ta­da ji bu­vo svei­kiau­sias vai­kas...

Ma­ma ne­pa­lie­ka net trum­pam

Skau­du, kad lem­tis be jo­kio gai­les­čio siun­čia to­kias ne­gan­das. Joms už­klu­pus, rei­kia ne­nu­sa­ko­mos stip­ry­bės ir no­ro gy­ven­ti, ne­pa­lūž­ti. Ir – ar­ti­mų­jų bu­vi­mo ša­lia, pa­lai­ky­mo. Vis­ką, ką tuos mė­ne­sius jau­tė Lau­ra, jau­tė ir jos ma­ma Na­ta­li­ja, ku­ri, ko­vo­da­ma su siel­var­tu pra­ra­dus vy­res­nę duk­te­rį, kas­dien va­ži­nė­da­vo į Vil­nių, kad ga­lė­tų bū­ti ša­lia ne­ži­nia ar iš­gy­ven­sian­čios ma­žo­sios. Kad ma­ty­tų jos akis, ku­rias Lau­ra pra­merks pir­mą­kart po koš­ma­riš­kos nak­ties, kad gir­dė­tų jos al­sa­vi­mą ir su­ži­no­tų, ar duk­ra ją at­pa­žins.

Pra­džio­je mer­gai­tė iš tie­sų ne­pri­si­mi­nė sa­viš­kių. Vė­liau at­min­tis su­grį­žo. Nors da­bar gy­dy­to­jai ne­lin­kę teik­ti vil­ties, kad ji ga­lės kal­bė­ti, ar­ti­mie­ji ti­ki­si, jog gal­būt ka­da nors Lau­ra pra­bils.

O kol kas ji gy­ve­na sa­na­to­ri­jo­je Ka­čer­gi­nė­je, į ku­rią ne­se­niai at­vy­ko, kad spe­cia­lis­tai pa­leng­vin­tų mer­gai­tės kan­čias. Lau­rai, kaip ir čia esan­tiems jos li­ki­mo bro­liu­kams ir se­su­tėms, pa­skir­tas gy­dy­mas, at­lie­ka­mos pro­ce­dū­ros, ša­lia vi­sa­da bū­na ma­ma – tik jai vie­nai mer­gai­tė lei­džia da­ry­ti ma­sa­žą. Na­ta­li­ja džiau­gia­si, kad duk­ra jau ga­li ben­drau­ti su čia be­si­gy­dan­čiais ki­tais vai­kais – su­si­kal­ba jie ir be žo­džių. Ne­se­niai Lau­ra pra­vir­ko, kai vie­na žais­ti no­rin­ti mer­gai­tė ne­skau­džiai jai kepš­te­lė­jo. Ir to­ji mer­gai­tė pra­vir­ko, kai Na­ta­li­ja jai ne­be­lei­do žais­ti su Lau­ru­te...

Lau­kia daug ty­ri­mų

Mer­gai­tės šei­ma dė­kin­ga Uk­mer­gės ver­sli­nin­kams, ku­rie jai be­si­gy­dant Vil­niu­je pa­do­va­no­jo tvars­čių. Už tai dė­kin­gi ir Lau­rą gy­dę me­di­kai: jie sa­kė, kad be tvars­čių, ku­rie la­bai bran­gūs ir li­go­ni­nės ne­pa­jė­gios įsi­gy­ti jų daug, ne­bū­tų ap­si­ė­ję.

Šio­je ne­lai­mė­je šei­mai pa­dė­jo ir te­le­vi­zi­nin­kai. Jie už­mez­gė ry­šius su Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se gy­ve­nan­čiu plas­ti­nės ope­ra­ci­jos spe­cia­lis­tu, ku­ris su­tik­tų pa­dė­ti uk­mer­giš­kei kiek ga­li­ma pa­nai­kin­ti ne­lai­mės pėd­sa­kus. Ta­čiau prieš tai dar rei­kia at­lik­ti daug ty­ri­mų, kad įsi­ti­kin­tų, ar to­kia ope­ra­ci­ja Lau­rai ne­pa­kenk­tų.

Pie­ši­nys ne­lai­mės nuo­jau­ta ne­dvel­kė...

Kai Na­ta­li­ja bu­dė­jo prie leis­gy­vės duk­ters lo­vos, at­ro­dė, kad vi­sos die­nos su­sto­jo. Da­bar jos jau švie­ses­nės, tei­kian­čios vil­ties. Ta­čiau dar vie­nos die­nos mo­te­ris tik­rai ne­pa­mirš nie­kuo­met.

Po ne­lai­mės, kai gais­ras su­nai­ki­no na­mus ir žu­vo duk­ra, bu­vo su­ėjęs mė­nuo. Na­ta­li­ja grį­žo iš Vil­niaus, kur bu­dė­da­vo pa­la­to­je pas Lau­rą, kad ap­lan­ky­tų da­bar jau an­ge­lė­liu ta­pu­sią sa­vo Ais­tę. Tą die­ną su­lau­kė skam­bu­čio te­le­fo­nu. Skam­bi­no iš Uk­mer­gės prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos ir pra­ne­šė, kad Lau­ra ap­do­va­no­ta kon­kur­se, ku­ria­me da­ly­va­vo prieš­gais­ri­nės sau­gos te­ma pie­šę vai­kai...

Tuo­met Na­ta­li­ja pri­si­mi­nė ir tai, kuo sy­kį džiau­gė­si dar anks­čiau į na­mus iš spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cen­tro „Vy­tu­rė­lis“, ku­rį lan­kė, grį­žu­si Lau­ra. Ne­lai­mės, ku­ri ty­ko­jo čia pat, nuo­jau­ta tuo­met dar ne­bu­vo ap­lan­kiu­si. Duk­ra ma­mai džiaugs­min­gai pa­sa­ko­jo apie tai, jog auk­lė­to­ja bu­vo pa­ra­gi­nu­si vai­kus pieš­ti, kaip iš­veng­ti gais­ro, ir da­bar ji su­ži­no­ju­si, kad jos pie­ši­nį pa­ste­bė­jo, at­rin­ko, įver­ti­no ir ap­do­va­nos... O ki­tą die­ną na­muo­se ki­lo ne­lai­mė, ir įsi­plies­ku­si ug­nis kam­ba­ry­je įka­li­no Lau­rą ir jos se­su­tę...

* * *

To­kio skau­daus su­ta­pi­mo nie­kas ne­ga­lė­jo ti­kė­tis. Net ir šio kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riai. Kon­kur­są, ku­ria­me da­ly­vau­ti ir pieš­ti prieš­gais­ri­nės sau­gos te­ma kvie­čia­mi ra­jo­no ug­dy­mo įstai­gų vai­kai, Uk­mer­gės prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo tar­ny­ba ren­gia jau per de­šimt me­tų. Šie­met ją pa­sie­kė be­veik 300 pie­ši­nių, ku­riuos tu­rė­jo įver­tin­ti su­da­ry­ta ko­mi­si­ja. Į Uk­mer­gės ug­nia­ge­sių val­das me­tų pra­džio­je su­kvies­ti jau­nie­ji kū­rė­jai bu­vo pa­gir­ti ir ap­do­va­no­ti. Tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Rim­vy­das Lu­ko­šius sa­kė, kad tra­di­ci­nis kon­kur­sas šie­met reng­tas kiek ki­taip: ug­dy­ti­niai pie­šė ne tik prieš­gais­ri­nės, bet dar ir ci­vi­li­nės sau­gos te­ma – to­kia bu­vo kon­kur­so są­ly­ga.

Kiek­vie­nas vai­kas ug­nies ke­lia­mą pa­vo­jų ma­to skir­tin­gai, to­dėl, anot ug­nia­ge­sių va­do­vo, vi­sų kon­kur­so da­ly­vių dar­bai uni­ka­lūs ir nė­ra kaip at­rink­ti ge­res­nius. Vis­gi rei­kė­jo ap­do­va­no­ti iš­skir­ti­niau­sius, ko­mi­si­jos ma­ny­mu, pie­ši­nius, ku­riuos su­kū­rė įvai­raus am­žiaus pie­šė­jai.

Tai­gi bu­vo pa­svei­kin­ti šie lai­mė­to­jai: vai­kų lop­še­lio-dar­že­lio „Eg­lu­tė“ auk­lė­ti­nės Lu­ka Kuz­mai­tė ir Ru­gi­lė Šuo­ly­tė, Dei­vi­das Kaz­la iš lop­še­lio-dar­že­lio „Nykš­tu­kas“, Jo­kū­bas Bur­nei­kis iš dar­že­lio-mo­kyk­los „Var­pe­lis“. Ge­riau­siais taip pat pa­va­din­ti lop­še­lio-dar­že­lio „Žio­ge­lis“ ug­dy­ti­nio Pau­liaus Že­ro­no pie­ši­nys bei ben­dras „Nykš­tu­kų“ gru­pės vai­kų dar­bas.

Ap­do­va­no­ti ir Sie­si­kų vi­du­ri­nės mo­kyk­los moks­lei­viai Ra­min­ta Ugens­kai­tė, Ta­das Pu­pe­lis, So­na­ta Sur­gau­tai­tė, Duks­ty­nos pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ki­niai Er­nes­tas Čin­či­kas ir Pau­lius Kiau­ši­nis, Rū­ta Pui­šy­tė, Lau­ra Pu­ny­tė. Taip pat – Pau­lius Že­ruo­lis iš Tau­jė­nų vi­du­ri­nės bei Otas Mei­ro­nas iš Už­upio vi­du­ri­nės mo­kyk­lų. Už pa­ra­mą ska­ti­nant jau­nuo­sius dai­li­nin­kus kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riai dė­kin­gi jų auk­lė­to­jams, mo­ky­to­jams, o už pa­gal­bą vai­kus ap­do­va­no­jant – Uk­mer­gės ben­dro­vėms BEMIJA ir AASE.

Vie­na ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos na­rių, Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo ir spor­to sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė In­gri­da Krikš­ta­po­nie­nė ma­no, kad šis kon­kur­sas nau­din­gas ne vien dėl ga­li­my­bės vai­kams kū­ry­biš­kai iš­reikš­ti min­tis. Jis ska­ti­na gal­vo­ti apie ne­lai­mes su­ke­lian­čias prie­žas­tis ir bū­dus jų iš­veng­ti. „Daž­nai sa­ko­ma, kad dėl gais­rų kal­ti su deg­tu­kais žai­džian­tys vai­kai. Bet juk dėl ne­tvar­kin­gų elek­tros įtai­sų, su­ke­lian­čių gais­rus, vai­kai ne­kal­ti...“ – kal­bė­jo spe­cia­lis­tė. Aki­vaiz­dus, tik, de­ja, la­bai skau­dus vi­so to pa­vyz­dys – Lau­ros at­ve­jis. Jis tu­rė­tų bū­ti pa­mo­ka mums vi­siems.

Sa­vo idė­jas pie­ši­niuo­se kon­kur­so da­ly­viai iš­dė­lio­jo pa­si­tel­kę pa­čią įvai­riau­sią tech­ni­ką. Jie ne tik ta­pė, bet kli­ja­vo pu­pas, gri­kius, ki­tus gal ne vi­sai įpras­tus da­ly­kus. Lau­ros dar­be­lis dar ki­toks: ant po­pie­riaus la­po, ku­ria­me – mer­gai­tės min­tys, pil­na sal­dai­ni­nių žir­ne­lių...

 

Di­plo­mas – iš pa­ties Uk­mer­gės prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­ko Rim­vy­do Lu­ko­šiaus ran­kų.

 

 

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)