Kai policijos pareigūnams... „užeina durnumas“

Šį kar­tą rub­ri­kos „Kai aš ma­žas bu­vau“ sve­čias – tik­rų tik­riau­sias po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas: Uk­mer­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Vie­šo­sios tvar­kos sky­riaus Vie­šo­sios tvar­kos ir ke­lių po­li­ci­jos po­sky­rio vir­ši­nin­kas Ne­ri­jus BUTĖNAS. Ma­ty­da­mi jį ap­si­vil­ku­sį pa­rei­gū­no uni­for­mą, griež­tai auk­lė­jan­tį tvar­kos ir tai­syk­lių pa­žei­dė­jus, tur­būt ne­pa­gal­vo­tu­me, jog ka­dai­se bė­go iš pa­mo­kų, ak­me­ni­mis „bom­bar­duo­da­vo“ bo­bu­tes, o sa­vo bro­liui nu­tar­ka­vo pirš­tus... Mū­sų he­ro­jus tuo­jau apie vis­ką pa­pa­sa­kos pats.

Są­moks­lo ben­dri­nin­kas – švie­so­fo­ras

Oi, kiek vis­ko bu­vo to­je vai­kys­tė­je... Ne­ri­jus pri­si­me­na ir iš­dy­kė­liš­kus žai­di­mus, ku­rių pri­si­gal­vo­da­vo su ben­dra­am­žiais, ir na­muo­se par­vers­tą Ka­lė­dų eg­lu­tę su su­du­žu­siais žais­lais, ir tė­vų baus­mes – ne­sle­pia ne sy­kį ra­ga­vęs ber­ži­nės ko­šės. Pa­sa­ko­ja la­bai no­rė­jęs bū­ti gais­ri­nin­ku, o po­li­ci­nin­kų – bi­jo­jęs. Taip bi­jo­jęs, kad net fan­tas­ti­nių is­to­ri­jų apie juos pri­kū­ręs!

Kar­tą pri­si­dir­bo su kram­to­mą­ja gu­ma. Kaip pats sa­ko – vy­nio­jo vy­nio­jo ant pirš­to prie au­sies – ir pri­si­vy­nio­jo: gu­ma li­ko ant plau­kų. Te­ko iš­kirp­ti. „Kai su to­kia iš­kirp­ta „sky­le“ nu­ė­jau į mo­kyk­lą, vi­si puo­lė klau­si­nė­ti, kas at­si­ti­ko. O aš pa­aiš­ki­nau, kad per­ėjau gat­vę de­gant rau­do­nai švie­so­fo­ro švie­sai, to­dėl pri­ėjo po­li­ci­nin­kas ir man plau­kus iš­kir­po...“ – prunkš­te­li pri­si­mi­nęs.

Pa­rei­gū­nas pri­si­pa­žįs­ta: tė­vai jį va­din­da­vo ne­klau­ža­da ir bar­da­vo dėl to, kad no­ras mo­ky­tis bu­vo ne per di­džiau­sias. Ne­tru­kus pa­aiš­kės, dėl ko Ne­ri­jaus ma­mai ir tė­čiui tek­da­vo ge­ro­kai pa­auk­lė­ti bū­si­mą po­li­ci­nin­ką.

 

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Aha – ne­ga­na, kad vai­kys­tė­je skriaus­da­vo, tai da­bar dar vi­so­kių do­ku­men­tų rei­ka­lau­ja... Juo­kau­jam! Ne­ri­jus (de­ši­nė­je) ir Jus­ti­nas – ir bro­liai, ir ko­le­gos, ir ar­ti­miau­si drau­gai.

 

Jei­gu tik ne pie­nių pū­kai...

Ma­žas jis bu­vo kaip ir dau­gu­ma vai­kų: šė­lio­jo su drau­gais, žai­dė krep­ši­nį, fut­bo­lą. Pa­čio­mis sma­giau­sio­mis ir nu­trūk­tgal­viš­kiau­sio­mis va­di­na Baž­ny­čios gat­vė­je prie upe­lio pra­bė­gu­sias die­nas – vė­liau, kai iš­si­kė­lė iš ten esan­čio na­mo, daž­nai su­grįž­da­vo pa­si­bū­ti pas my­li­mą mo­čiu­tę Emi­li­ją.

Šia­me gra­žia­me gam­tos kam­pe­ly­je ber­niūkš­čiai, pri­si­žiū­rė­ję fil­mų apie Ro­bi­ną Hu­dą ir ki­tus did­vy­rius, žais­da­vo ka­riū­nų žai­di­mus, gau­dy­da­vo vie­ni ki­tus va­ži­nė­da­mie­si dvi­ra­čiais. Tų žai­di­mų me­tu gal­ve­lė­se ir ne itin „ro­bin­hu­diš­kų“ min­čių kil­da­vo...

Vie­ną šil­tą gra­žią die­ną, skrai­dant pie­nių pū­kams, ėmė ir pri­si­žai­dė. Be­je, tie pū­kai ir kal­ti dėl vis­ko – ap­su­ko vai­kiams gal­vas.

Pa­sa­ko­ja, jog mo­čiu­tės kai­my­nys­tė­je gy­ve­nęs die­du­kas, ku­ris au­gi­no triu­šius. Tu­rė­jo jis ža­lią pie­ve­lę – kad au­gin­ti­niams švie­žios žo­ly­tės bū­tų. O to­je pie­vo­je taip gra­žiai bal­ta­vo di­džiu­liai bur­bu­lai... „Už­si­ma­nėm, kad tie pū­kai skrai­dy­tų. La­bai no­rė­jom pa­žiū­rė­ti, kaip at­ro­dys. Pri­si­ne­šėm pa­ga­lių ir ėmėm dau­žy­ti per tuos pū­kus...“ – ro­man­tiš­kai pra­si­dė­jęs pa­sa­ko­ji­mas kiek pa­kin­ta.

Pū­kai iš tie­sų skrai­dė, bet už­tat ža­lio­jo plo­to šei­mi­nin­kui daug svar­biau už juos bu­vo pa­ga­liais iš­dau­žy­ta pie­ve­lė. Šian­dien per pie­nes už­si­dirb­tos baus­mės pa­šne­ko­vas net ne­no­rįs pri­si­min­ti. Tik vi­sai rim­tai pri­si­pa­žįs­ta, kad tą­syk „var­pant“ žo­lę jam ir drau­gams be­ne koks „dur­nu­mas“ bus už­ėjęs... O mes ir sa­kėm – dėl vis­ko kal­ti svai­gie­ji pū­kai...

Ak­me­nu­kus „pa­lai­kė“ va­ba­liu­kais

Čia bent jau triu­šiai ne­nu­ken­tė­jo. Nes ki­tu Ne­ri­jaus „tai­ki­niu“ ta­po gy­vas su­tvė­ri­mas, dar tiks­liau – dar­žą ra­vė­ju­si mo­te­riš­kė.

Mo­čiu­tė jį kar­tais nu­si­ves­da­vo pa­dė­ti prie že­me­lės pa­dir­bė­ti. Anū­kas ir pa­ra­vė­da­vo, ir šiaip dvie­se links­miau. Sy­kį rei­kė­jo „ko­lo­ra­du­kus“ nuo bul­vių nu­rink­ti. Ber­niu­kas kruopš­čiai dar­ba­vo­si, tik kaž­ko­dėl kar­tu su va­ba­lais pri­si­rin­ko ir ak­me­nu­kų. Mo­čiu­tei pa­ė­jė­jus į ša­lį, ėmė svai­dy­ti juos į ne­to­lie­se dar­žą ra­vė­ju­sią bo­bu­ly­tę!!! Ky­la klau­si­mas, kaip šian­dien pats nu­baus­tų iš­dy­kė­lį, be­si­mė­tan­tį ak­me­ni­mis...

Iš ran­kų ne­pa­leis­da­vo gi­ta­ros

Na, kad mū­sų vei­kė­jas, kai bu­vo ma­žas, kar­tais elg­da­vo­si lyg ne­klau­ža­da, įsi­ti­ki­nom. O kaip ten su tais moks­lais?

Kal­bai pa­si­su­kus apie juos, ima aiš­kė­ti, kad šian­dien Ne­ri­jus Bu­tė­nas ga­lė­jo ir ne­bū­ti po­li­ci­nin­ku, o mu­zi­kuo­ti ko­kia­me nors ži­no­ma­me an­sam­bly­je. 1-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je be­si­mo­kiu­sio uk­mer­giš­kio bū­ta ga­baus mu­zi­kai. Ak­ty­viai mu­zi­kuo­ti sa­ko pra­dė­jęs ko­kio­je sep­tin­to­je kla­sė­je. Su ke­le­tu vai­ki­nų ir an­sam­bliu­ką su­bū­rė: gro­jo, pa­tys dai­na­vo, iš­li­ku­si net­gi ka­se­tė su įra­šy­to­mis dai­no­mis. Ne­ri­jui an­sam­bly­je te­ko gi­ta­ris­to vaid­muo. Dar jis kū­rė dai­nų žo­džius. Kū­ry­bin­gas gro­jan­tis pa­rei­gū­nas... Gi tik­rai vi­sai nie­ko!

Su gi­ta­ra jau­nuo­lis ne­si­skir­da­vo nė mi­nu­tei. Tu­rė­jo įsi­gi­jęs ir sa­viš­kę, gro­da­vo lais­va­lai­kiu, neš­da­vo­si pas mo­čiu­tę, kur nie­kie­no ne­truk­do­mas ga­lė­jo mu­zi­kuo­ti li­gi va­lios.

Tai­gi, per tą gi­ta­rą bei mei­lę mu­zi­kai pa­mo­kos ir nu­ken­tė­da­vu­sios. „Mu­zi­ka man bu­vo nu­me­ris vie­nas, o pa­mo­kos – ant­roj vie­toj“, – at­vi­rau­ja pa­šne­ko­vas. Be­je, jis bu­vo tik­ras ro­ke­ris: aus­ka­rą au­sy­je tu­rė­jo, su an­sam­blio na­riais nuo­lat sa­vo „sa­ly­tė­je“, iš ku­rios sklis­da­vo ro­ko mu­zi­ka, mo­kyk­lo­je re­pe­tuo­da­vo.

Kur pa­si­slėp­ti nuo pa­mo­kų?

Ne­pa­neig­si: re­pe­ti­ci­jos – rim­tas da­ly­kas. Tad Ne­ri­jus dėl jų ar­ba są­mo­nin­gai „pa­mirš­da­vo“ nu­ei­ti į pa­mo­kas, ar­ba dėl lai­ko sto­kos (kal­ta, ži­no­ma, mu­zi­ka) ne­pa­ruoš­da­vo na­mų dar­bų, tai­gi no­ri ne­no­ri kai ku­riuos ka­bi­ne­tus nu­ai­dė­jus skam­bu­čiui tek­da­vo ap­lenk­ti. Ne­keis­ta, jog pa­čiais ge­riau­siais ba­lais mo­ky­to­jai ne­si­švais­tė. Štai ko­dėl sū­nų baus­da­vo ir tė­vai.

„Vė­liau mo­ky­to­jai ma­ne per­pra­to... Nebe­si­ste­bė­jo, kad esu at­si­da­vęs mu­zi­kai ir nuo pa­mo­kų „slėp­da­vau­si“ ten, kur gro­da­vom. Sa­ky­da­vo – ne­be­pa­si­tai­sy­si tu, bet gal nors link mu­zi­kos pa­suk­si“, – šyp­so­si.

Ta­čiau, nors ir šian­dien la­bai mėgs­ta mu­zi­ką, mu­zi­kan­to ke­liu taip ir ne­pa­su­ko. 1994-ai­siais įsto­jęs į Lie­tu­vos po­li­ci­jos aka­de­mi­ją dar ku­rį lai­ką gro­jo gi­ta­ra. Bet grei­tai, kaip pats sa­ko, „pa­si­ne­šė į po­li­ci­nin­ko dar­bą“. Gi­ta­rą par­da­vė, o aus­ka­rą te­ko iš­si­ver­ti – pa­puo­ša­lai po­li­ci­jos ir ki­tiems pa­rei­gū­nams yra ne­leis­ti­ni. Ma­no, kad šian­dien gi­ta­ros sty­gos jo pirš­tų jau ne­be­klau­sy­tų.

Oi, tie vy­res­nie­ji bro­liai...

Šian­dien Uk­mer­gės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te dir­ba ir Ne­ri­jaus de­vy­neriais me­tais jau­nes­nis bro­lis Jus­ti­nas. Ar Ne­ri­jus griež­tas bro­liui dar­be? „Mėgs­ta, mėgs­ta pa­va­do­vau­ti“, – juo­kau­ja Jus­ti­nas. Tuo tar­pu vy­res­nė­lis tei­gia: „Mes – kaip ar­ti­miau­si drau­gai.“

Ir kaip ga­li bū­ti ki­taip – te­gu at­pir­ki­nė­ja sa­vo nuo­dė­mes. Da­bar vi­si su­ži­nos, kaip Ne­ri­jus vai­kys­tė­je, kai tė­vai ne­ma­ty­da­vo, elg­da­vo­si su varg­šu ma­žė­liu. „Oi, vi­saip aš jį skriaus­da­vau... – ne­ra­gi­na­mas pri­si­pa­žįs­ta. – Er­zin­da­vau, kad ko nors ne­duo­siu, ap­gau­di­nė­da­vau, kad ko­kį ska­nės­tą iš­vi­lio­čiau...“

Ma­ža to, ant Jus­ti­no pa­dau­ža iš­ban­dė tech­no­lo­gi­nes nau­jo­ves. Pa­sa­ko­ja no­rė­jęs su­ži­no­ti, kaip dir­ba tė­vų įsi­gy­tas tuo­met nau­jas, to­dėl la­bai įdo­mus apa­ra­tas – elek­tri­nė tar­ka­vi­mo ma­ši­na. Įjun­gė ir – ne­su­pra­si, ty­čia ar ne, – pa­li­ko vei­kian­čią. O ma­ža­sis smal­suo­lis įki­šo į ją pirš­tu­kus...

Var­ge, ši­taip nu­ken­tė­ti... Ačiū Die­vui, trau­mų ne­bu­vo. „Jis tai ne­la­bai nu­ken­tė­jo, bet va aš kaip ta­da nu­ken­tė­jau...“ – šyp­so­si Ne­ri­jus, pri­si­mi­nęs gau­tą py­lą. Ir dar pri­du­ria, kad kiek be­skriaus­da­vo sa­vo bro­lį, šis jo tė­vams nie­kad ne­skųs­da­vo. Štai kur tik­ra bro­lys­tė!

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų