Ansambliui dainininkė „akompanuodavo“ juoku

 

Per iš­kil­min­gą kon­cer­tą iš­ei­ti į sce­ną ir vi­są lai­ką kri­zen­ti... Nie­ko keis­to, jei tai bū­tų koks links­mų plau­čių pra­di­nu­kas. Bet kai ši­taip el­gia­si pats bū­si­ma­sis mu­zi­kas... Štai ir nu­tvė­rė­me nu­si­kal­ti­mo vie­to­je ne ką ki­tą, o „Ši­lo“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los bei Mu­zi­kos mo­kyk­los mu­zi­kos mo­ky­to­ją Ne­rin­gą VALINSKIENĘ. Iš­gau­si­me vi­są tie­są ne tik apie su­ga­din­tus kon­cer­tus.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Kas ga­lė­tų pa­gal­vo­ti, jog mu­zi­kos mo­ky­to­ja Ne­rin­ga Va­lins­kie­nė vai­kys­tė­je bu­vo peš­tu­kė ir muš­da­vo­si iki nu­kri­ti­mo...

 

 

Varg­šai aki­niai...

 

Šian­dien mo­ky­to­ja Ne­rin­ga kar­tu su sa­vo moks­lei­viais trau­kia dai­ne­les, ruo­šia vai­ku­čius kon­kur­sams ir ne­įsi­vaiz­duo­ja sa­vęs be nuo­sta­bių­jų mu­zi­kos gar­sų. O ka­dai­se, kaip pri­si­pa­žįs­ta, bu­vo mu­šei­ka ir iš­dy­kė­lė. „Ben­dra­am­žių mer­gai­čių kai­my­nys­tė­je ne­bu­vo, to­dėl vai­kys­tė­je dau­giau­sia ben­dra­vau su ber­niu­kais. Mo­kė­jau ir spar­dy­tis, ir per tvo­ras lai­piot, ir po me­džius kars­ty­tis“, – sa­ko ji.

Dar ti­ki­na gar­sė­ju­si kaip la­bai už­si­spy­ru­si ir ko­vin­ga peš­tu­kė, nes muš­da­vo­si iki nu­kri­ti­mo. Dėl to la­biau­siai nu­ken­tė­da­vo... mer­gai­tės aki­niai. „Jei­gu jau su kuo su­si­im­da­vom, tai ne­pa­si­duo­da­vau, – juo­kia­si. – Ka­dan­gi ne­šio­jau aki­nius, kas no­rė­da­vo ma­ne nu­ga­lė­ti, ban­dy­da­vo juos nuo vei­do nu­plėšt. Par­griau­da­vo ir ga­ly­nė­da­vo­mės, kol aki­niai nu­kris­da­vo ir su­duž­da­vo...“ Tuo­met ka­rin­ga­jai pa­ne­lei tek­da­vo su­si­rink­ti stik­lus ir kiū­tin­ti na­mo – pri­si­pa­žįs­ta ši­taip pra­pul­džiu­si ne vie­nus aki­nu­kus.

 

Ne­klau­ža­dą – į lo­vą

 

Su tais pa­čiais ber­niu­kais ne tik im­ty­nių ei­da­vo, bet ir šo­ki­nė­da­vo per gu­mą, net var­žy­bas reng­da­vo. Da­bar var­giai be­įsi­vaiz­duo­jan­ti, kas pri­vers­tų jau­nuo­lį im­tis to­kio žai­di­mo. O sek­ma­die­niais pa­dau­žos iš bal­ko­no mė­ty­da­vo van­dens pil­nus ba­lio­nus ant į baž­ny­čią ei­da­vu­sių žmo­nių. Šven­tą die­ną ši­taip elg­tis... „Pa­me­nu: ei­na šei­ma, vi­si pa­si­puo­šę, vy­ras – su švar­ku, o mes tik chi chi, cha cha, ne­spė­jom pa­si­slėpt ir mus pa­ma­tė... – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja. – Tas vy­ras at­ėjo, skam­bi­na į du­ris, o mums šir­dys kul­nuo­se, bi­jo­jom ir kvė­puo­ti. Ge­rai, kad nie­ko na­mie ne­bu­vo.“

Kai ma­žo­ji Ne­rin­ga pri­si­vir­da­vo ko­šės, gau­da­vo bar­ti nuo tė­ve­lių. Iki šiol pri­si­me­na: di­džiau­sia baus­mė jai bū­da­vo ei­ti pie­tų mie­go­ti: „Jei­gu pra­si­kals­da­vau, ma­ne va­ry­da­vo mie­got. O ypač liūd­na bū­da­vo va­sa­rą: drau­gai už lan­go šau­kia – Ne­rin­ga, iš­eik, o aš lo­voj tu­riu gu­lėt...“

 

Kal­tas stre­sas. Kaip gi ki­taip...

 

Bu­vo už ką ją bar­ti ir pa­aug­lys­tė­je. Pir­mo­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je dai­na­vo vy­res­nių­jų kla­sių mer­gai­čių an­sam­bly­je ir... su­ga­din­da­vo vi­sus kon­cer­tus. „Daž­nai dai­nuo­da­vom įvai­rio­mis iš­kil­min­go­mis pro­go­mis – ma­my­tėms, tė­ve­liams ir tuo­met dar – Ta­ry­bų Lie­tu­vai. Pa­si­ruo­šiam vi­sos, iš­ei­nam į sce­ną, su­sto­jam vo­re­le, o man už­tek­da­vo tik pa­ma­ty­ti sa­lė­je ko­kį pa­žįs­ta­mą vei­dą, ir kad pra­dė­siu gar­siai juok­tis... – pe­da­go­gė ir pa­ti ne­su­pran­ta, ko­dėl – dėl stre­so ar ko ki­to taip nu­tik­da­vo. – Ir svar­biau­sia – nie­kaip ne­ga­liu su­sto­ti, ne dai­nuo­ju, o juo­kiuos...“ Tuo juo­ku ir ki­tos an­sam­blio na­rės už­si­krės­da­vo – taip ir ki­ken­da­vo vi­sos per sa­vo pa­si­ro­dy­mą.

Pa­šne­ko­vė su­si­dro­vi: nuo mu­zi­kos mo­ky­to­jos Ma­ri­jos Bar­kaus­kie­nės už tai ga­vo py­los. „Da­bar man taip pa­da­ry­tų – to­kio vai­ko į kon­cer­tus ne­be­leis­čiau“, – šyp­so­si pa­ti mo­ky­to­ja ta­pu­si dai­ni­nin­kė.

 

Pa­mo­kas truk­dė... plau­kai

 

Mo­ky­to­jau­ja ji pen­kio­li­ka me­tų, ir ten­ka ben­drau­ti su dau­gy­be vai­kų. Pa­ste­bi, kad da­bar­ti­nis jau­ni­mas ki­toks – lais­ves­nis, ne­si­var­žo ben­drau­da­mas su žmo­nė­mis. Ga­li­ma iš jo ir ne­ti­kė­tų re­pli­kų su­lauk­ti. Pa­sa­ko­ja apie vie­ną šyp­se­ną su­kė­lu­sią si­tu­a­ci­ją, kai į dar­bą at­ėjo pa­kei­tu­si šu­kuo­se­ną – per­si­da­žiu­si plau­kus: „Tie­są sa­kant, dar kir­pyk­lo­je pa­ste­bė­jau, kad at­ro­dau kaip ži­la. Bet kir­pė­ja įti­ki­nė­jo, kad vis­kas pui­ku. Ki­tą die­ną mo­kyk­loj ne mu­zi­kos pa­mo­kas ve­džiau, o vien tik klau­siau­si nu­ste­bu­sių mo­ki­nių... At­ei­na ir iš­pu­čia akis: ooo, mo­ky­to­ja, kas at­si­ti­ko – pra­ži­lot? Ir ši­taip – per vi­sas sep­ty­nias pa­mo­kas...“

Pa­šne­ko­vė juo­kia­si pa­svars­tan­ti, kaip anuo­met bū­tų re­a­ga­vę jos pa­čios mo­ky­to­jai, jei pa­klaus­tų, dėl ko šie pra­ži­lę.

 

Kas yra tik­ras mais­tas

 

Pe­da­go­gė mu­zi­kos mo­ko ne tik sa­vo moks­lei­vius – di­džiau­sia pa­ta­rė­ja ji yra ir sa­vo mu­zi­kuo­jan­čioms duk­roms: še­šio­lik­me­tei Lie­pai ir aš­tuo­nio­lik­me­tei Man­tei. Nuo ma­žens jas la­vi­no, mo­kė mu­zi­ki­nių žai­di­mų ir dai­nų, ku­rioms pa­ti kur­da­vo mu­zi­ką, reng­da­vo kon­kur­sams. Šian­dien abi dai­nuo­ja, gro­ja įvai­riais in­stru­men­tais.

„Pie­tų mie­gu“ sa­vo mer­gai­čių mu­zi­kė ne­bau­džia. Džiau­gia­si, kad ne­la­bai ir bū­tų už ką. „Steng­da­vaus vai­kų ne­baust – jei kas nu­tik­da­vo, vi­sa­da ban­dy­da­vau kal­bė­ti kaip su sau ly­giu, pa­aiš­kin­ti“, – sa­ko ji. Ir iš­duo­da dar vie­ną la­bai jau gar­dų fak­tą: vi­sos ne tik mėgs­ta mu­zi­ką, bet ir yra sma­li­žės. „Nuo vai­kys­tės ne­mėgs­tu sriu­bų, o sal­du­my­nus – iki šiol. Pas mus šei­moj įpras­ta: rim­tas mais­tas – ne mais­tas, jei po jo ne­bū­na ko nors sal­daus – py­ra­gė­lių, ban­de­lių, vai­sių“, – šyp­so­si mo­ky­to­ja.

 

Lau­kia bu­vu­sių mo­ki­nių

 

Pra­si­dė­jus va­sa­rai, ji lin­ki kuo ypa­tin­ges­nių atos­to­gų moks­lei­viams. Jos tu­rė­tų bū­ti tu­ri­nin­gos – ne įpras­tai kie­me ar prie kom­piu­te­rio lei­džia­mos. No­rė­tų, kad vai­kai su­ži­no­tų, pa­žin­tų, at­ras­tų nau­jų da­ly­kų, gal su­da­ly­vau­tų ko­kio­je kū­ry­bi­nė­je sto­vyk­lo­je. Sa­ko, jog svar­bu, kad va­sa­ra bū­tų sau­gi – ne­at­si­tik­tų ne­lai­mių. „Ir dar lin­kiu, kad mū­sų mo­kyk­los ir mo­ky­to­jų dvy­lik­to­kai ne­pa­mirš­tų, kad nors ka­da at­va­žiuo­tų ap­lan­ky­ti“, – sa­ko mu­zi­kė, ti­kin­da­ma, jog la­bai sma­gu ir ge­ra pa­ben­drau­ti su bu­vu­siais mo­ki­niais.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų