Vargšai akiniai...
Šiandien mokytoja Neringa kartu su savo moksleiviais traukia daineles, ruošia vaikučius konkursams ir neįsivaizduoja savęs be nuostabiųjų muzikos garsų. O kadaise, kaip prisipažįsta, buvo mušeika ir išdykėlė. „Bendraamžių mergaičių kaimynystėje nebuvo, todėl vaikystėje daugiausia bendravau su berniukais. Mokėjau ir spardytis, ir per tvoras laipiot, ir po medžius karstytis“, – sako ji.
Dar tikina garsėjusi kaip labai užsispyrusi ir kovinga peštukė, nes mušdavosi iki nukritimo. Dėl to labiausiai nukentėdavo... mergaitės akiniai. „Jeigu jau su kuo susiimdavom, tai nepasiduodavau, – juokiasi. – Kadangi nešiojau akinius, kas norėdavo mane nugalėti, bandydavo juos nuo veido nuplėšt. Pargriaudavo ir galynėdavomės, kol akiniai nukrisdavo ir suduždavo...“ Tuomet karingajai panelei tekdavo susirinkti stiklus ir kiūtinti namo – prisipažįsta šitaip prapuldžiusi ne vienus akinukus.
Neklaužadą – į lovą
Su tais pačiais berniukais ne tik imtynių eidavo, bet ir šokinėdavo per gumą, net varžybas rengdavo. Dabar vargiai beįsivaizduojanti, kas priverstų jaunuolį imtis tokio žaidimo. O sekmadieniais padaužos iš balkono mėtydavo vandens pilnus balionus ant į bažnyčią eidavusių žmonių. Šventą dieną šitaip elgtis... „Pamenu: eina šeima, visi pasipuošę, vyras – su švarku, o mes tik chi chi, cha cha, nespėjom pasislėpt ir mus pamatė... – pasakoja mokytoja. – Tas vyras atėjo, skambina į duris, o mums širdys kulnuose, bijojom ir kvėpuoti. Gerai, kad nieko namie nebuvo.“
Kai mažoji Neringa prisivirdavo košės, gaudavo barti nuo tėvelių. Iki šiol prisimena: didžiausia bausmė jai būdavo eiti pietų miegoti: „Jeigu prasikalsdavau, mane varydavo miegot. O ypač liūdna būdavo vasarą: draugai už lango šaukia – Neringa, išeik, o aš lovoj turiu gulėt...“
Kaltas stresas. Kaip gi kitaip...
Buvo už ką ją barti ir paauglystėje. Pirmojoje vidurinėje mokykloje dainavo vyresniųjų klasių mergaičių ansamblyje ir... sugadindavo visus koncertus. „Dažnai dainuodavom įvairiomis iškilmingomis progomis – mamytėms, tėveliams ir tuomet dar – Tarybų Lietuvai. Pasiruošiam visos, išeinam į sceną, sustojam vorele, o man užtekdavo tik pamatyti salėje kokį pažįstamą veidą, ir kad pradėsiu garsiai juoktis... – pedagogė ir pati nesupranta, kodėl – dėl streso ar ko kito taip nutikdavo. – Ir svarbiausia – niekaip negaliu sustoti, ne dainuoju, o juokiuos...“ Tuo juoku ir kitos ansamblio narės užsikrėsdavo – taip ir kikendavo visos per savo pasirodymą.
Pašnekovė susidrovi: nuo muzikos mokytojos Marijos Barkauskienės už tai gavo pylos. „Dabar man taip padarytų – tokio vaiko į koncertus nebeleisčiau“, – šypsosi pati mokytoja tapusi dainininkė.
Pamokas trukdė... plaukai
Mokytojauja ji penkiolika metų, ir tenka bendrauti su daugybe vaikų. Pastebi, kad dabartinis jaunimas kitoks – laisvesnis, nesivaržo bendraudamas su žmonėmis. Galima iš jo ir netikėtų replikų sulaukti. Pasakoja apie vieną šypseną sukėlusią situaciją, kai į darbą atėjo pakeitusi šukuoseną – persidažiusi plaukus: „Tiesą sakant, dar kirpykloje pastebėjau, kad atrodau kaip žila. Bet kirpėja įtikinėjo, kad viskas puiku. Kitą dieną mokykloj ne muzikos pamokas vedžiau, o vien tik klausiausi nustebusių mokinių... Ateina ir išpučia akis: ooo, mokytoja, kas atsitiko – pražilot? Ir šitaip – per visas septynias pamokas...“
Pašnekovė juokiasi pasvarstanti, kaip anuomet būtų reagavę jos pačios mokytojai, jei paklaustų, dėl ko šie pražilę.
Kas yra tikras maistas
Pedagogė muzikos moko ne tik savo moksleivius – didžiausia patarėja ji yra ir savo muzikuojančioms dukroms: šešiolikmetei Liepai ir aštuoniolikmetei Mantei. Nuo mažens jas lavino, mokė muzikinių žaidimų ir dainų, kurioms pati kurdavo muziką, rengdavo konkursams. Šiandien abi dainuoja, groja įvairiais instrumentais.
„Pietų miegu“ savo mergaičių muzikė nebaudžia. Džiaugiasi, kad nelabai ir būtų už ką. „Stengdavaus vaikų nebaust – jei kas nutikdavo, visada bandydavau kalbėti kaip su sau lygiu, paaiškinti“, – sako ji. Ir išduoda dar vieną labai jau gardų faktą: visos ne tik mėgsta muziką, bet ir yra smaližės. „Nuo vaikystės nemėgstu sriubų, o saldumynus – iki šiol. Pas mus šeimoj įprasta: rimtas maistas – ne maistas, jei po jo nebūna ko nors saldaus – pyragėlių, bandelių, vaisių“, – šypsosi mokytoja.
Laukia buvusių mokinių
Prasidėjus vasarai, ji linki kuo ypatingesnių atostogų moksleiviams. Jos turėtų būti turiningos – ne įprastai kieme ar prie kompiuterio leidžiamos. Norėtų, kad vaikai sužinotų, pažintų, atrastų naujų dalykų, gal sudalyvautų kokioje kūrybinėje stovykloje. Sako, jog svarbu, kad vasara būtų saugi – neatsitiktų nelaimių. „Ir dar linkiu, kad mūsų mokyklos ir mokytojų dvyliktokai nepamirštų, kad nors kada atvažiuotų aplankyti“, – sako muzikė, tikindama, jog labai smagu ir gera pabendrauti su buvusiais mokiniais.