Varg­šai aki­niai...

Šian­dien mo­ky­to­ja Ne­rin­ga kar­tu su sa­vo moks­lei­viais trau­kia dai­ne­les, ruo­šia vai­ku­čius kon­kur­sams ir ne­įsi­vaiz­duo­ja sa­vęs be nuo­sta­bių­jų mu­zi­kos gar­sų. O ka­dai­se, kaip pri­si­pa­žįs­ta, bu­vo mu­šei­ka ir iš­dy­kė­lė. „Ben­dra­am­žių mer­gai­čių kai­my­nys­tė­je ne­bu­vo, to­dėl vai­kys­tė­je dau­giau­sia ben­dra­vau su ber­niu­kais. Mo­kė­jau ir spar­dy­tis, ir per tvo­ras lai­piot, ir po me­džius kars­ty­tis“, – sa­ko ji.

Dar ti­ki­na gar­sė­ju­si kaip la­bai už­si­spy­ru­si ir ko­vin­ga peš­tu­kė, nes muš­da­vo­si iki nu­kri­ti­mo. Dėl to la­biau­siai nu­ken­tė­da­vo... mer­gai­tės aki­niai. „Jei­gu jau su kuo su­si­im­da­vom, tai ne­pa­si­duo­da­vau, – juo­kia­si. – Ka­dan­gi ne­šio­jau aki­nius, kas no­rė­da­vo ma­ne nu­ga­lė­ti, ban­dy­da­vo juos nuo vei­do nu­plėšt. Par­griau­da­vo ir ga­ly­nė­da­vo­mės, kol aki­niai nu­kris­da­vo ir su­duž­da­vo...“ Tuo­met ka­rin­ga­jai pa­ne­lei tek­da­vo su­si­rink­ti stik­lus ir kiū­tin­ti na­mo – pri­si­pa­žįs­ta ši­taip pra­pul­džiu­si ne vie­nus aki­nu­kus.

Ne­klau­ža­dą – į lo­vą

Su tais pa­čiais ber­niu­kais ne tik im­ty­nių ei­da­vo, bet ir šo­ki­nė­da­vo per gu­mą, net var­žy­bas reng­da­vo. Da­bar var­giai be­įsi­vaiz­duo­jan­ti, kas pri­vers­tų jau­nuo­lį im­tis to­kio žai­di­mo. O sek­ma­die­niais pa­dau­žos iš bal­ko­no mė­ty­da­vo van­dens pil­nus ba­lio­nus ant į baž­ny­čią ei­da­vu­sių žmo­nių. Šven­tą die­ną ši­taip elg­tis... „Pa­me­nu: ei­na šei­ma, vi­si pa­si­puo­šę, vy­ras – su švar­ku, o mes tik chi chi, cha cha, ne­spė­jom pa­si­slėpt ir mus pa­ma­tė... – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja. – Tas vy­ras at­ėjo, skam­bi­na į du­ris, o mums šir­dys kul­nuo­se, bi­jo­jom ir kvė­puo­ti. Ge­rai, kad nie­ko na­mie ne­bu­vo.“

Kai ma­žo­ji Ne­rin­ga pri­si­vir­da­vo ko­šės, gau­da­vo bar­ti nuo tė­ve­lių. Iki šiol pri­si­me­na: di­džiau­sia baus­mė jai bū­da­vo ei­ti pie­tų mie­go­ti: „Jei­gu pra­si­kals­da­vau, ma­ne va­ry­da­vo mie­got. O ypač liūd­na bū­da­vo va­sa­rą: drau­gai už lan­go šau­kia – Ne­rin­ga, iš­eik, o aš lo­voj tu­riu gu­lėt...“

Kal­tas stre­sas. Kaip gi ki­taip...

Bu­vo už ką ją bar­ti ir pa­aug­lys­tė­je. Pir­mo­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je dai­na­vo vy­res­nių­jų kla­sių mer­gai­čių an­sam­bly­je ir... su­ga­din­da­vo vi­sus kon­cer­tus. „Daž­nai dai­nuo­da­vom įvai­rio­mis iš­kil­min­go­mis pro­go­mis – ma­my­tėms, tė­ve­liams ir tuo­met dar – Ta­ry­bų Lie­tu­vai. Pa­si­ruo­šiam vi­sos, iš­ei­nam į sce­ną, su­sto­jam vo­re­le, o man už­tek­da­vo tik pa­ma­ty­ti sa­lė­je ko­kį pa­žįs­ta­mą vei­dą, ir kad pra­dė­siu gar­siai juok­tis... – pe­da­go­gė ir pa­ti ne­su­pran­ta, ko­dėl – dėl stre­so ar ko ki­to taip nu­tik­da­vo. – Ir svar­biau­sia – nie­kaip ne­ga­liu su­sto­ti, ne dai­nuo­ju, o juo­kiuos...“ Tuo juo­ku ir ki­tos an­sam­blio na­rės už­si­krės­da­vo – taip ir ki­ken­da­vo vi­sos per sa­vo pa­si­ro­dy­mą.

Pa­šne­ko­vė su­si­dro­vi: nuo mu­zi­kos mo­ky­to­jos Ma­ri­jos Bar­kaus­kie­nės už tai ga­vo py­los. „Da­bar man taip pa­da­ry­tų – to­kio vai­ko į kon­cer­tus ne­be­leis­čiau“, – šyp­so­si pa­ti mo­ky­to­ja ta­pu­si dai­ni­nin­kė.

Pa­mo­kas truk­dė... plau­kai

Mo­ky­to­jau­ja ji pen­kio­li­ka me­tų, ir ten­ka ben­drau­ti su dau­gy­be vai­kų. Pa­ste­bi, kad da­bar­ti­nis jau­ni­mas ki­toks – lais­ves­nis, ne­si­var­žo ben­drau­da­mas su žmo­nė­mis. Ga­li­ma iš jo ir ne­ti­kė­tų re­pli­kų su­lauk­ti. Pa­sa­ko­ja apie vie­ną šyp­se­ną su­kė­lu­sią si­tu­a­ci­ją, kai į dar­bą at­ėjo pa­kei­tu­si šu­kuo­se­ną – per­si­da­žiu­si plau­kus: „Tie­są sa­kant, dar kir­pyk­lo­je pa­ste­bė­jau, kad at­ro­dau kaip ži­la. Bet kir­pė­ja įti­ki­nė­jo, kad vis­kas pui­ku. Ki­tą die­ną mo­kyk­loj ne mu­zi­kos pa­mo­kas ve­džiau, o vien tik klau­siau­si nu­ste­bu­sių mo­ki­nių... At­ei­na ir iš­pu­čia akis: ooo, mo­ky­to­ja, kas at­si­ti­ko – pra­ži­lot? Ir ši­taip – per vi­sas sep­ty­nias pa­mo­kas...“

Pa­šne­ko­vė juo­kia­si pa­svars­tan­ti, kaip anuo­met bū­tų re­a­ga­vę jos pa­čios mo­ky­to­jai, jei pa­klaus­tų, dėl ko šie pra­ži­lę.

Kas yra tik­ras mais­tas

Pe­da­go­gė mu­zi­kos mo­ko ne tik sa­vo moks­lei­vius – di­džiau­sia pa­ta­rė­ja ji yra ir sa­vo mu­zi­kuo­jan­čioms duk­roms: še­šio­lik­me­tei Lie­pai ir aš­tuo­nio­lik­me­tei Man­tei. Nuo ma­žens jas la­vi­no, mo­kė mu­zi­ki­nių žai­di­mų ir dai­nų, ku­rioms pa­ti kur­da­vo mu­zi­ką, reng­da­vo kon­kur­sams. Šian­dien abi dai­nuo­ja, gro­ja įvai­riais in­stru­men­tais.

„Pie­tų mie­gu“ sa­vo mer­gai­čių mu­zi­kė ne­bau­džia. Džiau­gia­si, kad ne­la­bai ir bū­tų už ką. „Steng­da­vaus vai­kų ne­baust – jei kas nu­tik­da­vo, vi­sa­da ban­dy­da­vau kal­bė­ti kaip su sau ly­giu, pa­aiš­kin­ti“, – sa­ko ji. Ir iš­duo­da dar vie­ną la­bai jau gar­dų fak­tą: vi­sos ne tik mėgs­ta mu­zi­ką, bet ir yra sma­li­žės. „Nuo vai­kys­tės ne­mėgs­tu sriu­bų, o sal­du­my­nus – iki šiol. Pas mus šei­moj įpras­ta: rim­tas mais­tas – ne mais­tas, jei po jo ne­bū­na ko nors sal­daus – py­ra­gė­lių, ban­de­lių, vai­sių“, – šyp­so­si mo­ky­to­ja.

Lau­kia bu­vu­sių mo­ki­nių

Pra­si­dė­jus va­sa­rai, ji lin­ki kuo ypa­tin­ges­nių atos­to­gų moks­lei­viams. Jos tu­rė­tų bū­ti tu­ri­nin­gos – ne įpras­tai kie­me ar prie kom­piu­te­rio lei­džia­mos. No­rė­tų, kad vai­kai su­ži­no­tų, pa­žin­tų, at­ras­tų nau­jų da­ly­kų, gal su­da­ly­vau­tų ko­kio­je kū­ry­bi­nė­je sto­vyk­lo­je. Sa­ko, jog svar­bu, kad va­sa­ra bū­tų sau­gi – ne­at­si­tik­tų ne­lai­mių. „Ir dar lin­kiu, kad mū­sų mo­kyk­los ir mo­ky­to­jų dvy­lik­to­kai ne­pa­mirš­tų, kad nors ka­da at­va­žiuo­tų ap­lan­ky­ti“, – sa­ko mu­zi­kė, ti­kin­da­ma, jog la­bai sma­gu ir ge­ra pa­ben­drau­ti su bu­vu­siais mo­ki­niais.