Ir par­ti­za­nai ga­li bū­ti ge­rais ūki­nin­kais

 

Vie­nos mer­gai­tės, no­rė­da­mos pa­tik­ti ber­niu­kams, jiems šyp­so­si. Ki­tos ra­šo laiš­kus ar­ba vai­ši­na sal­dai­niais. O ką no­ri pa­sa­ky­ti pa­ne­lė, laks­ty­da­ma mo­kyk­los ko­ri­do­riais su dė­žė­mis ir tran­ky­da­ma jo­mis per ber­niu­kų gal­vas? Gal apie tai mums ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti Uk­mer­gės tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­los pa­pil­do­mo ug­dy­mo or­ga­ni­za­to­rė Liud­mi­la ŽVIKIENĖ?

 

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Ka­žin, ar sa­vo duk­rai Kris­ti­nai Liud­mi­la pa­pa­sa­ko­jo, kaip rei­kia „ka­bin­ti“ ber­niu­kus?

Kan­ki­nė – sa­vo no­ru

 

Mū­sų pa­šne­ko­vė ne­sle­pia vai­kys­tė­je bu­vu­si iš­ties pa­siu­tu­si mer­gio­tė. Drau­gau­ti su lė­lė­mis jai vi­sai ne­si­no­rė­jo, o ka­dan­gi, kaip pa­ti sa­ko, bu­vu­si „vried­na“, nė­ra ko ir ste­bė­tis, kad ge­res­ni kom­pa­nio­nai jai bu­vę ber­niu­kai. Nors, kaip vė­liau pa­aiš­kės, ir jiems kliū­da­vo nuo iš­dy­kė­lės.

Vi­si kar­tu, pri­si­žiū­rė­ję fil­mų apie ka­rą ir ko­vo­to­jus, kars­ty­da­vo­si po me­džius, vai­din­da­vo par­ti­za­nus ir slėp­da­vo­si iš pa­klo­džių pa­si­da­ry­to­se pa­la­pi­nė­se. Dar ma­žo­ji Liu­da žais­da­vo „vi­so­kias ma­ry­tes mel­ni­kai­tes“. „Jo, jo – su­gau­da­vo ma­ne ir kan­kin­da­vo, – link­si gal­va, pa­si­tei­ra­vus, ar to­kie žai­di­mai bu­vę sa­va­no­riš­kos kan­čios už tė­vy­nę iš­raiš­ka. – Suk­da­vo ran­kas, prie me­džio pri­riš­da­vo. O aš bu­vau iš­di­di ir ne­pra­šy­da­vau at­riš­ti: ken­tė­da­vau iki tol, kol jiems at­si­bos­da­vo lauk­ti, kai nu­si­kan­kin­siu, ir pa­tys iš­lais­vin­da­vo.“

Nuo to­kių žai­di­mų par­ti­za­nės ke­liai vi­sa­da bu­vo mė­ly­ni, gum­bų ir mė­ly­nių ji pri­si­ran­kio­da­vo iki so­ties, o tė­ve­liai ma­žą­ją pa­tra­kė­lę bar­da­vo už tai, kad ji iki iš­nak­tų tran­ky­da­vo­si lau­kuos su ber­niu­kais. Ir kad į tu­ris­ti­nius žy­gius vi­sai nak­čiai iš­drož­da­vo be nie­kie­no lei­di­mo.

 

Pa­mai­šė vė­ja­rau­piai

 

Ak­ty­viai Liud­mi­la ne tik iš­dy­kau­da­vo. Pa­sa­ko­ja bu­vu­si di­de­lė vi­suo­me­ni­nin­kė ir vi­sur kur de­kla­muo­da­vu­si, dai­nuo­da­vu­si, vė­liau kom­jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jai ir pio­nie­rių bū­riams va­do­vau­da­vu­si (da­bar va­do­vau­ja Tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­los mo­ki­nių par­la­men­tui). Ji la­bai mė­go ves­ti Rug­sė­jo pir­mo­sios šven­tes, o vie­ną to­kią, tie­sa – liūd­no­ką, Rug­sė­jo pir­mą­ją at­si­me­na li­gi šiol.

Prieš pat šven­tę bū­si­mo­ji šeš­to­kė su­sir­go vė­ja­rau­piais. Kas, kad ne­ma­lo­nu ir at­ro­dė kaip ža­lias agur­kė­lis: po­ri­na, jog bu­vo pa­si­ry­žu­si vis tiek ke­liau­ti į mo­kyk­lą. Ir kai tė­vai nie­kur ne­iš­lei­do, ver­ku­si dėl to dvi die­nas.

 

Va­do­va­vo vi­siems ga­lams

 

Liud­mi­la mo­kė­si Vil­niaus ra­jo­no Pa­ber­žės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je ir de­šim­to­je kla­sė­je bu­vo kom­jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos sek­re­to­rė. Pa­si­ro­do, kad ji tuo me­tu sėk­min­gai or­ga­ni­zuo­da­vo pa­bė­gi­mus iš pa­mo­kų. Vi­sai ne­su­pran­ta­ma, kaip, už­imant to­kias pa­rei­gas, ga­li­ma ši­taip elg­tis? „Tai dėl to, kad kai ku­rioms pa­mo­koms ne­pa­si­ruoš­da­vom. O aš fi­zi­kos iš­vis ne­kęs­da­vau, tai kaip ei­ti į to­kią pa­mo­ką?“ – klau­sia rim­tu vei­du.

Ge­rą, ge­rą pa­vyz­dį ro­dė jau­no­ji sek­re­to­rė ben­dra­am­žiams... Tik smal­su, ar po to blo­gai ne­si­baig­da­vo? „O po to di­rek­to­rius iš­si­kvies­da­vo vi­są kla­sę ir la­biau­siai, aiš­ku, nu­pil­da­vo ma­ne...“ – pri­si­pa­žįs­ta.

Ji or­ga­ni­zuo­da­vo ne tik bė­gi­mą iš mo­kyk­los. Kla­sė­je mo­kė­si sep­ty­nio­li­ka vai­ki­nų ir de­vy­nios mer­gi­nos, ir šios ta­jai dau­gu­mai ne tik va­do­vau­da­vo, bet ir ją iš­nau­do­da­vo. Mat pri­vers­da­vo ir mo­kyk­li­nius ren­gi­nius ves­ti, ir rū­pin­tis vi­sais or­ga­ni­za­ci­niais dar­bais.

„Ber­nai ma­nęs klau­sė“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė ir ima pa­sa­ko­ti apie vie­ną vai­di­ni­mą. Tą­kart lie­pė jiems ap­si­vilk­ti mo­te­riš­kais dra­bu­žiais. Sa­ko, kad triukš­mas bu­vo ne­įma­no­mas, bet vai­ki­nus kaž­ko­kiu bū­du pa­vy­ko pri­vers­ti ap­si­reng­ti ne­tra­di­ciš­kai. Ma­ža to, pa­ne­lės juos apa­vė mo­te­riš­kais ba­te­liais ir iš­tep­lio­jo kos­me­ti­ka... Re­zul­ta­tas bu­vo pui­kus: vai­di­ni­mas pa­vy­ko ir vi­si bu­vo pa­ten­kin­ti.

 

Ber­niu­kus „ka­bin­da­vo“ ki­taip...

 

Bet tie ber­nai nuo pa­dū­kė­lės dar ir ken­tė­jo. O bu­vo taip. Sy­kį Liud­mi­lai iš Bal­ta­ru­si­jos dė­dė par­ve­žė di­plo­ma­tą – to­kį di­de­lį ke­tur­kam­pį daik­tą, ku­rį pa­va­di­nę port­fe­liu­ku ar­ba sak­vo­ja­žu ir­gi ne­su­klys­tu­me. Ar­ba dar ga­li­ma dė­že – kad vi­si ge­riau su­pras­tų. Tai štai: Liu­da anuo­met bu­vo vie­na iš pir­mų­jų, jį tu­rė­ju­sių­jų, ir vi­sa pa­ky­lė­ta neš­da­vo­si juo į mo­kyk­lą kny­gas ir reik­me­nis. Tik mo­kyk­lo­je tą dė­žu­tę kar­tais ne vi­sai pa­gal pa­skir­tį pa­nau­do­da­vo.

„Man la­bai pa­tik­da­vo ko­ri­do­riu­je pri­bėg­ti prie ber­nų ir su di­plo­ma­tu dau­žyt jiems per gal­vas!“ – prunkš­te­li ir pa­ti su­klūs­ta, o mums – akys ant kak­tos... Ar už tai, kaip sa­ko­ma, ne­gau­da­vo at­gal? „Steng­da­vau­si kuo grei­čiau pa­bėg­ti, kad jie ne­pa­ma­ty­tų“, – pa­ko­men­tuo­ja trum­pai ir aiš­kiai. Varg­še­lių gal­voms, au­sims ir plau­kams gal ir nie­ko ne­nu­tik­da­vo, bet va kny­gos iš di­plo­ma­to kar­tais im­da­vo ir pa­bir­da­vo nuo smū­gio.

 

Glo­bo­jo šei­my­nykš­čius

 

Už­tat Liud­mi­la bu­vo ge­ra šei­mi­nin­kė – val­gyt šei­my­nai ga­min­da­vo, net tor­tus kep­da­vo, ir tik­ra ūki­nin­kė. Ge­rai pri­si­me­na, kai te­ko na­mų ūkiu rū­pin­tis: „Melž­da­vau kar­vę, pri­žiū­rė­da­vau viš­tas, vir­da­vau kiau­lėms jo­va­lą, ir to jo­va­lo į ki­bi­rą pri­si­dė­ju­si kož­ną ry­tą va­ka­rą va­ry­da­vau į tvar­tą. O tvar­tas tai bu­vo už pu­sės ki­lo­met­ro.“

Ge­rai jau, ge­rai – per daug ne­peik­sim. Bet kas tuo­met sa­vo jau­nes­nę se­se­rį Iri­ną, ku­ri da­bar mo­ky­to­jau­ja Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­jo­je, skriaus­da­vo? Liud­mi­la jai liep­da­vo ei­ti nu­pirk­ti šo­ko­la­du­kų, o pas­kui... „Kar­tais jai pu­sę duo­da­vau, o kar­tais – ne“, – vai­po­si „ge­ruo­lė“. Už­tat vy­res­niam bro­liui Alek­san­drui vi­sa­da pa­tar­da­vo, ko­kių do­va­nė­lių nu­vež­ti pa­ne­lei ar ko­kius marš­ki­nius vilk­tis ei­nant į pa­si­ma­ty­mą.

Sy­kį vy­res­nė­lis nuo jos ga­vo vel­nių, ir šio­je vie­to­je vėl su­tin­ka­me pa­gar­sė­ju­sį di­plo­ma­tą. Alek­san­dras, va­žiuo­da­mas pas bū­si­mą­ją žmo­ną, nu­pir­ko gė­lių ir „pri­glau­dė“ jas port­fe­ly­je. Su­pran­ta­ma: mei­lė žmo­gui bus taip ap­su­ku­si gal­vą, kad jis vi­sai ir pa­mir­šo apie gė­les. „Ir jos dvi die­nas pra­tū­no­jo ta­me či­mo­da­ne!!! Už tai la­bai jį ba­riau“, – šyp­so­si rū­pes­tin­go­ji se­suo.

 

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Daugiau šioje kategorijoje:

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų