Dėl tingėjimo groti kalta gali būti ir drėgmė

Gau­ti skries­tu­vu į šo­ną – tai ne tas pats, kas gro­ti iš­de­rin­to­mis gi­ta­ros sty­go­mis. O kaip ter­mo­met­ras ga­li bū­ti su­si­jęs su ra­dia­to­riu­mi? Apie tai tuo­jau su­ži­no­si­me iš už­si­spy­ru­siu že­mai­čiu sa­ve va­di­nan­čio Egi­di­jaus PETRIKO, vi­sai ne­se­niai pra­dė­ju­sio ei­ti nau­jo­sios Uk­mer­gės me­no mo­kyk­los, ku­rio­je mo­ko­si mu­zi­kai ir dai­li­nin­kai, di­rek­to­riaus pa­rei­gas.

 

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Uk­mer­gės me­no mo­kyk­los di­rek­to­rius Egi­di­jus Pet­ri­kas ge­rai ži­no, kaip iš­de­rin­ti gi­ta­rą. Ne­gi da­bar nu­si­tai­kė ir į pia­ni­ną?

Sve­ti­mos rūgš­ty­nės ska­nes­nės

Gro­ti kla­si­ki­ne gi­ta­ra jau­nuo­sius uk­mer­giš­kius mo­kan­tis spe­cia­lis­tas gi­mė ir au­go Tau­ra­gė­je. Kol jam dar ne­rū­pė­jo mu­zi­ki­niai da­ly­kai, gal­vo­je, kaip ir vi­siems nor­ma­liems vai­kams, su­ko­si min­tys apie kie­mo drau­gus, žai­di­mus ir links­my­bes. Pri­si­me­na bu­vęs vi­sai ge­ras ir tai­kus vai­kis, bet ne­sle­pia ir to, kad kar­tais paiš­dy­kau­da­vo.

Kai tų iš­dai­gų pa­dau­gin­da­vo, nuo baus­mės ne­iš­si­suk­da­vo. „Nuo ma­mos per šik­ną ge­rai ga­vęs esu“, – šyp­so­da­ma­sis pri­si­pa­žįs­ta. At­sklei­džia ir prie­žas­tis: laks­ty­da­vo lau­kais, vi­si kar­tu su kie­mo ben­dra­am­žiais nuo sa­vo tė­vų slėp­da­vo­si, o sy­kį, žais­da­mi fut­bo­lą, ber­niūkš­čiai su ka­muo­liu kai­my­nams lan­gą iš­py­lė. Egi­di­jus ti­ki­na, jog šis in­ci­den­tas pa­si­bai­gė be di­des­nių skan­da­lų: vi­si vis­ką tai­kiai iš­si­aiš­ki­no ir nie­kas ant nie­kie­no pyk­čio ne­lie­jo.

Pa­si­sek­da­vo jam ir ki­tais sy­kiais, jei kal­bė­tu­me apie kai­my­nų nuo­sa­vy­bę. Mat ne­to­lie­se, anot pa­šne­ko­vo, bu­vo dar­žiu­kas. Ne vai­kų, ži­no­ma. „Tai, su­lau­kę tam­sos, ko­kias uo­gas ten nu­raš­ky­da­vom, avie­tę vie­ną ki­tą pa­ra­gau­da­vom. Rūgš­ty­nės kaž­ko­dėl ten bu­vo la­bai ska­nios – daug ska­nes­nės, ne­gu sa­vos“, – at­vi­rau­ja pa­šne­ko­vas. O sėk­mė ta, kad sma­gu­riams su­da­ly­vau­ti to­kio­je nak­ti­nė­je puo­to­je ne tik pa­vyk­da­vo ne­pa­ste­bė­tiems: apie jų gur­ma­niš­kus įpro­čius nie­kas taip ir ne­su­ži­no­da­vo.

„Sirg­da­vo“ są­ži­nin­gai

Vi­so­kių iš­ei­čių su­ras­da­vo Egi­di­jus ir ki­to­se la­bai rim­to­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se. Vie­na jų – su­ge­bė­ji­mas ne­nu­ei­ti į mo­kyk­lą. Pa­vyz­džiui, jei tin­gė­da­vo anks­ti kel­tis ar­ba šiaip ūpo žings­niuo­ti ten ne­bū­da­vo. Tuo­met pa­si­im­da­vo ter­mo­met­rą ir sku­bė­da­vo de­rin­ti rei­ka­lų su ra­dia­to­riu­mi. Nie­ko ne­įker­tan­tiems pa­aiš­ki­na­me: ter­mo­met­rą rei­kia pa­lai­ky­ti karš­ty­je. Ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ko­kios to pa­sek­mės.

Ir kaip gi pa­vyk­da­vo mū­sų he­ro­jui? „Ne­pik­tnau­džiau­da­vau ir steng­da­vau­si laz­dos ne­per­lenk­ti“, – pa­aiš­ki­na jis, pa­sa­ko­da­mas, jog vis­ką da­ry­da­vo pro­to ri­bo­se, kas reiš­kia – iki 37–38 laips­nių. Bet ne dau­giau. „Vis­kas dėl to, kad iš­ei­tų ap­si­ri­bo­ti tik ar­ba­to­mis ir gy­dy­mo prie­mo­nės bū­tų švel­nes­nės“, – ar­ti­mų­jų rū­pes­čio dėl „ser­gan­čio“ vai­ko iš­raiš­ką pa­aiš­ki­na Egi­di­jus. Ant­raip, anot jo, vis­kas bū­tų su­dė­tin­giau.

Tie­sa, kar­tais, kad ak­to­ri­niai su­ge­bė­ji­mai pa­dė­tų, rei­kė­da­vo ypač pa­si­steng­ti. Pri­si­me­na sa­ve pra­di­nu­ką: mo­kyk­la bu­vo vi­sai ša­lia na­mų – be­veik pro lan­gą ga­lė­jai ma­ty­ti jos kie­mą. Ne­va ap­sir­gu­sį ir mo­kyk­lo­je ne­pa­si­ro­džiu­sį Egi­di­jų na­muo­se ne­sun­kiai ga­lė­da­vo ap­lan­ky­ti kla­sės drau­gai. Grei­čiau­siai mo­ky­to­jai lie­pus. „Štai ta­da ir ne­iš­ei­da­vo si­mu­liuo­ti – rei­kė­da­vo są­ži­nin­gai „sirg­ti“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas.

Į kam­pą – per siū­lus...

Bet­gi są­ži­nin­gai jis ir mo­ky­to­jų skir­tas baus­mes steng­da­vo­si at­lik­ti. Sy­kį kla­sė­je te­ko kam­pe at­sto­vė­ti už tai, kad į dar­bų pa­mo­ką siū­lų pa­mir­šo at­si­neš­ti. Kai pa­gal­vo­ji, tur­būt mo­ky­to­jai tą­kart la­bai jau blo­ga nuo­tai­ka tu­rė­jo bū­ti. Juk pa­mir­šo, kad bū­si­ma­jam mu­zi­kui, mo­kan­tis mo­te­riš­kų, šei­mi­nin­kiš­kų bui­ties gud­ry­bių, ge­rai se­kė­si sa­gas įsi­ūti, sa­ko­si ir ner­ti vą­še­liu la­bai mė­gęs. Tik va su vir­ba­lais bu­vo pras­čiau: ne­la­bai jie moks­lei­viui pa­tik­da­vo, o ir iš ran­kų kaž­kaip vis iš­slys­da­vo...

Ne koks jam tą­syk pa­si­ro­dė ir mo­ky­to­jos su­ma­ny­mas pa­sta­ty­ti jį į kam­pą. Mat ten bū­da­mas ir slap­ta juo­kais pra­šy­da­mas bend­ra­klasių užuo­jau­tos, truk­dė vi­siems: jiems, sau ir pa­čiai mo­ky­to­jai. Tad me­tas, kai vi­są lai­ką muis­tė­si ir blaš­kė ki­tų dė­me­sį, vi­sai ne­pa­nė­šė­jo į su­si­kau­pu­siems moks­lei­viams ve­da­mą pa­mo­ką.

Pa­ra­ga­vo... skries­tu­vo

Su mo­kyk­la su­si­ję ir ki­ti, kai da­bar pa­gal­vo­ji, sma­gūs at­si­mi­ni­mai. Pa­vyz­džiui, pa­ne­lių „kad­ri­ni­mas“. Egi­di­jus su drau­gais, liau­diš­kai ta­riant, ka­bin­ti mer­gai­tes ban­dė tra­di­ciš­kai ir be di­des­nių ne­ti­kė­tu­mų: tam­py­da­vo už ka­sų, pra­bėg­da­mi stum­tel­da­vo...

Na, o šios bu­vo daug drą­ses­nės ir, kad ap­gin­tų sa­vo plau­kus, ne­si­smul­kin­da­vo. Vie­na iš jų ėmė ir smig­te­lė­jo skries­tu­vo ada­tė­le Egi­di­jui į šo­ną. Lai­mė, po to­kių sim­pa­ti­jų dėl ko­kių nors liūd­nų pa­sek­mių nie­kam jau­din­tis ne­te­ko. Tuo tar­pu vy­riš­kis, ban­dy­da­mas tei­sin­ti ne­įpras­tai ge­o­met­ri­nį sa­vi­gy­nos bū­dą, – tik­ras džen­tel­me­nas. „Smar­kiai pa­ti­kau, ma­tyt, kad to­kį ašt­rų daik­tą pa­nau­do­jo“, – vi­lia­si jis. Nors pri­si­pa­žįs­ta, kad baks­te­lė­ju­sios ir iš kar­to pa­bė­gu­sios ne­nau­dė­lės be­veik nė ne­ma­tęs – te­spė­jęs pa­jus­ti tik jos ašt­rų su­si­ža­vė­ji­mo pri­si­pa­ži­ni­mą.

Šu­ny­bių pėd­sa­kų ne­pa­lik­da­vo

Pa­li­ki­me mei­lės rei­ka­lus ir pa­si­do­mė­ki­me, ar pats bū­si­ma­sis mo­ky­to­jas iš pa­mo­kų, ta­ry­tum nuo skries­tu­vo, im­da­vo ir bėg­da­vo. Me­no mo­kyk­los di­rek­to­rius abe­jo­nes pa­tiks­li­na, ir pa­aiš­kė­ja, kad iš mo­kyk­los jie ne bėg­da­vo: „Lė­tai ei­da­vom, ty­liai, kam­pais... Iš­slink­da­vom, kai nie­kas ne­pa­ste­bė­da­vo...“ To­kia kon­spi­ra­ci­ja bu­vo bū­ti­na, kai jau­ni­mas pa­mo­koms ne­pa­si­ruoš­da­vo ar­ba vi­sai ne­tu­rė­da­vo no­ro ra­šy­ti ko­kį nors „kon­tro­li­nį“...

O po pa­mo­kų tam tik­ri par­ti­za­ni­niai veiks­mai per­si­kel­da­vo į na­mus. Su de­vy­ne­riais me­tais vy­res­ne se­se­ri­mi Vi­ta­li­ja au­gu­siam ma­ža­jam Egi­di­jui te­ko pa­tir­ti ne­ma­žai iš­ban­dy­mų. „Tarp mū­sų vy­ko kon­ku­ren­ci­nė ko­va dėl bū­vio ir iš­li­ki­mo“, – pa­aiš­ki­na jis. Bro­lis ir se­suo ne tik ne­pa­si­da­ly­da­vo sal­dai­nių ar­ba „kram­toš­kių“. Jau­nė­liui dar la­bai no­rė­da­vo­si su­da­ly­vau­ti se­sės ir jos drau­gių bei drau­gų rei­ka­luo­se. „La­bai no­rė­da­vau vi­sur su ja ei­ti, bet ne­la­bai ji ma­ne kar­tu im­da­vo... – guo­džia­si šis. – Bet kai ma­mos pri­vers­ta kur nors tįs­da­vos, man tai la­bai pa­tik­da­vo.“

Įdo­mu, ar bū­tų taip el­gu­sis, jei pa­ma­ty­tų sa­vo kup­ri­nėj ar ki­tuo­se daik­tuo­se be­si­kni­san­tį bro­lį... Ar taip ir ne­pri­čiu­po iš­dy­kė­lio? „Na, tar­kim, ne­su­ži­no­da­vo, – apie sa­vo bro­liš­ką smal­su­mą šian­dien iš­si­duo­da Egi­di­jus. – Be to, aš ne­pa­lik­da­vau jo­kių pėd­sa­kų.“

Kal­ta bū­da­vo drėgmė

Kla­si­ki­nės gi­ta­ros meist­ras ti­ki­na šiaip jau vai­kys­tė­je bu­vęs ra­mus ber­niu­kas. Ir ar ga­lė­tų bū­ti ki­toks vai­kas, ku­ris šo­ko, do­mė­jo­si mu­zi­ka, skai­tė „Tris muš­kie­ti­nin­kus“, „Gu­li­ve­rio ke­lio­nes“, „Ro­bin­zo­ną Kru­zą“, kny­gas apie in­dė­nus...

Ga­lė­tų ar ne, bet kai tam tik­ro­mis si­tu­a­ci­jo­mis la­bai rei­kia iš­neš­ti sa­vo kai­lį, vi­so­kių iš­ei­čių ran­da net ir ra­miau­si vai­kai. Mu­zi­kos mo­kyk­lą lan­kiu­siam ra­mia­jam Egi­di­jui, kaip ir vi­siems ki­tiems svei­ko pro­to mo­ki­niams, juk ne kiek­vie­ną die­ną ran­kos kil­da­vo gro­ti. To­kiais at­ve­jais jau­nuo­lis iš­de­rin­da­vo gi­ta­ros sty­gas. At­ėjęs į pa­mo­ką pa­aiš­kin­da­vo, kad dėl drėg­mės in­stru­men­tas iš­si­de­ri­no, tad to­kiomis są­ly­go­mis jis nie­kaip ne­ga­lįs gro­ti.

Bū­da­vo, jog kas nors iš­si­de­rin­da­vo ir po aš­tuo­nių kla­sių iš­vy­kus mo­ky­tis į tuo­me­ti­nę Juo­zo Gruo­džio aukš­tes­ni­ą­ją mu­zi­kos mo­kyk­lą Kau­ne. Egi­di­jus pri­si­me­na links­mus gy­ve­ni­mo ben­dra­bu­ty­je lai­kus. Tur­būt tik­rai bu­vo la­bai links­ma, mat sy­kį per tas di­de­les links­my­bes ben­dra­bu­čio ko­men­dan­tė sky­rė jam re­mon­to dar­bų. Sa­ko tu­rė­jęs nu­da­žy­ti tu­rėk­lus. Ir kaip gi mu­zi­kan­tui se­kė­si tai da­ry­ti? „Po to jie ta­po gra­žes­ni, nei bu­vo anks­čiau“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Džiu­gi­na po­ky­čiai

Šian­dien Egi­di­jus pats mo­ko gro­ti jau­ną­ją kar­tą. Da­bar­ti­nius mo­ki­nius va­di­na iš­ra­din­gais ir ti­ki­na, kad baus­ti jų už nie­ką ne­te­kę. Ma­no, jog mo­ki­niai už­si­kre­čia jo pa­ties ra­mu­mu. Tie­sa, pra­si­ta­ria ir apie tai, jog vis tik at­ran­da sa­vy­je už­si­spy­ru­sio že­mai­čio bruo­žų, ku­rie pra­ver­čia pri­imant nau­jus iš­šū­kius ir ban­dant įveik­ti ko­kias nors kliū­tis.

Ne­te­ko tė­čiui aiš­kin­tis ir sū­naus Ge­di­mi­no mo­ky­to­jams. Jau­nuo­liui, įkan­din tė­čio ir ma­mos Dai­vos taip pat pui­kiai su­ta­rian­čiam su mu­zi­ka, di­des­nėms iš­dai­goms ne­lie­ka lai­ko.

Nau­juo­sius moks­lo me­tus E. Pet­ri­kas pa­si­tin­ka dar ir su „re­mon­ti­nė­mis“ nuo­tai­ko­mis: šiuo me­tu dar­bi­nin­kai triū­sia Me­no mo­kyk­los mu­zi­kos sky­riaus pa­sta­te, ku­ris gra­žė­ja. Po­ky­čių lau­kia į kla­ses tuoj vėl su­gu­žė­sian­tys pe­da­go­gai ir jau­nie­ji Uk­mer­gės mu­zi­kai. Di­rek­to­rius vi­lia­si, kad jie nu­si­tei­kę ge­rai mo­ky­tis ir su drau­gais links­min­sis lais­va­lai­kiu – ne per pa­mo­kas. O sa­vo ko­le­goms lin­ki kū­ry­bi­nės ki­birkš­tė­lės.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Daugiau šioje kategorijoje:

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų