Svetimos rūgštynės skanesnės
Groti klasikine gitara jaunuosius ukmergiškius mokantis specialistas gimė ir augo Tauragėje. Kol jam dar nerūpėjo muzikiniai dalykai, galvoje, kaip ir visiems normaliems vaikams, sukosi mintys apie kiemo draugus, žaidimus ir linksmybes. Prisimena buvęs visai geras ir taikus vaikis, bet neslepia ir to, kad kartais paišdykaudavo.
Kai tų išdaigų padaugindavo, nuo bausmės neišsisukdavo. „Nuo mamos per šikną gerai gavęs esu“, – šypsodamasis prisipažįsta. Atskleidžia ir priežastis: lakstydavo laukais, visi kartu su kiemo bendraamžiais nuo savo tėvų slėpdavosi, o sykį, žaisdami futbolą, berniūkščiai su kamuoliu kaimynams langą išpylė. Egidijus tikina, jog šis incidentas pasibaigė be didesnių skandalų: visi viską taikiai išsiaiškino ir niekas ant niekieno pykčio neliejo.
Pasisekdavo jam ir kitais sykiais, jei kalbėtume apie kaimynų nuosavybę. Mat netoliese, anot pašnekovo, buvo daržiukas. Ne vaikų, žinoma. „Tai, sulaukę tamsos, kokias uogas ten nuraškydavom, avietę vieną kitą paragaudavom. Rūgštynės kažkodėl ten buvo labai skanios – daug skanesnės, negu savos“, – atvirauja pašnekovas. O sėkmė ta, kad smaguriams sudalyvauti tokioje naktinėje puotoje ne tik pavykdavo nepastebėtiems: apie jų gurmaniškus įpročius niekas taip ir nesužinodavo.
„Sirgdavo“ sąžiningai
Visokių išeičių surasdavo Egidijus ir kitose labai rimtose gyvenimo srityse. Viena jų – sugebėjimas nenueiti į mokyklą. Pavyzdžiui, jei tingėdavo anksti keltis arba šiaip ūpo žingsniuoti ten nebūdavo. Tuomet pasiimdavo termometrą ir skubėdavo derinti reikalų su radiatoriumi. Nieko neįkertantiems paaiškiname: termometrą reikia palaikyti karštyje. Nesunku įsivaizduoti, kokios to pasekmės.
Ir kaip gi pavykdavo mūsų herojui? „Nepiktnaudžiaudavau ir stengdavausi lazdos neperlenkti“, – paaiškina jis, pasakodamas, jog viską darydavo proto ribose, kas reiškia – iki 37–38 laipsnių. Bet ne daugiau. „Viskas dėl to, kad išeitų apsiriboti tik arbatomis ir gydymo priemonės būtų švelnesnės“, – artimųjų rūpesčio dėl „sergančio“ vaiko išraišką paaiškina Egidijus. Antraip, anot jo, viskas būtų sudėtingiau.
Tiesa, kartais, kad aktoriniai sugebėjimai padėtų, reikėdavo ypač pasistengti. Prisimena save pradinuką: mokykla buvo visai šalia namų – beveik pro langą galėjai matyti jos kiemą. Neva apsirgusį ir mokykloje nepasirodžiusį Egidijų namuose nesunkiai galėdavo aplankyti klasės draugai. Greičiausiai mokytojai liepus. „Štai tada ir neišeidavo simuliuoti – reikėdavo sąžiningai „sirgti“, – juokiasi pašnekovas.
Į kampą – per siūlus...
Betgi sąžiningai jis ir mokytojų skirtas bausmes stengdavosi atlikti. Sykį klasėje teko kampe atstovėti už tai, kad į darbų pamoką siūlų pamiršo atsinešti. Kai pagalvoji, turbūt mokytojai tąkart labai jau bloga nuotaika turėjo būti. Juk pamiršo, kad būsimajam muzikui, mokantis moteriškų, šeimininkiškų buities gudrybių, gerai sekėsi sagas įsiūti, sakosi ir nerti vąšeliu labai mėgęs. Tik va su virbalais buvo prasčiau: nelabai jie moksleiviui patikdavo, o ir iš rankų kažkaip vis išslysdavo...
Ne koks jam tąsyk pasirodė ir mokytojos sumanymas pastatyti jį į kampą. Mat ten būdamas ir slapta juokais prašydamas bendraklasių užuojautos, trukdė visiems: jiems, sau ir pačiai mokytojai. Tad metas, kai visą laiką muistėsi ir blaškė kitų dėmesį, visai nepanėšėjo į susikaupusiems moksleiviams vedamą pamoką.
Paragavo... skriestuvo
Su mokykla susiję ir kiti, kai dabar pagalvoji, smagūs atsiminimai. Pavyzdžiui, panelių „kadrinimas“. Egidijus su draugais, liaudiškai tariant, kabinti mergaites bandė tradiciškai ir be didesnių netikėtumų: tampydavo už kasų, prabėgdami stumteldavo...
Na, o šios buvo daug drąsesnės ir, kad apgintų savo plaukus, nesismulkindavo. Viena iš jų ėmė ir smigtelėjo skriestuvo adatėle Egidijui į šoną. Laimė, po tokių simpatijų dėl kokių nors liūdnų pasekmių niekam jaudintis neteko. Tuo tarpu vyriškis, bandydamas teisinti neįprastai geometrinį savigynos būdą, – tikras džentelmenas. „Smarkiai patikau, matyt, kad tokį aštrų daiktą panaudojo“, – viliasi jis. Nors prisipažįsta, kad bakstelėjusios ir iš karto pabėgusios nenaudėlės beveik nė nematęs – tespėjęs pajusti tik jos aštrų susižavėjimo prisipažinimą.
Šunybių pėdsakų nepalikdavo
Palikime meilės reikalus ir pasidomėkime, ar pats būsimasis mokytojas iš pamokų, tarytum nuo skriestuvo, imdavo ir bėgdavo. Meno mokyklos direktorius abejones patikslina, ir paaiškėja, kad iš mokyklos jie ne bėgdavo: „Lėtai eidavom, tyliai, kampais... Išslinkdavom, kai niekas nepastebėdavo...“ Tokia konspiracija buvo būtina, kai jaunimas pamokoms nepasiruošdavo arba visai neturėdavo noro rašyti kokį nors „kontrolinį“...
O po pamokų tam tikri partizaniniai veiksmai persikeldavo į namus. Su devyneriais metais vyresne seserimi Vitalija augusiam mažajam Egidijui teko patirti nemažai išbandymų. „Tarp mūsų vyko konkurencinė kova dėl būvio ir išlikimo“, – paaiškina jis. Brolis ir sesuo ne tik nepasidalydavo saldainių arba „kramtoškių“. Jaunėliui dar labai norėdavosi sudalyvauti sesės ir jos draugių bei draugų reikaluose. „Labai norėdavau visur su ja eiti, bet nelabai ji mane kartu imdavo... – guodžiasi šis. – Bet kai mamos priversta kur nors tįsdavos, man tai labai patikdavo.“
Įdomu, ar būtų taip elgusis, jei pamatytų savo kuprinėj ar kituose daiktuose besiknisantį brolį... Ar taip ir nepričiupo išdykėlio? „Na, tarkim, nesužinodavo, – apie savo brolišką smalsumą šiandien išsiduoda Egidijus. – Be to, aš nepalikdavau jokių pėdsakų.“
Kalta būdavo drėgmė
Klasikinės gitaros meistras tikina šiaip jau vaikystėje buvęs ramus berniukas. Ir ar galėtų būti kitoks vaikas, kuris šoko, domėjosi muzika, skaitė „Tris muškietininkus“, „Guliverio keliones“, „Robinzoną Kruzą“, knygas apie indėnus...
Galėtų ar ne, bet kai tam tikromis situacijomis labai reikia išnešti savo kailį, visokių išeičių randa net ir ramiausi vaikai. Muzikos mokyklą lankiusiam ramiajam Egidijui, kaip ir visiems kitiems sveiko proto mokiniams, juk ne kiekvieną dieną rankos kildavo groti. Tokiais atvejais jaunuolis išderindavo gitaros stygas. Atėjęs į pamoką paaiškindavo, kad dėl drėgmės instrumentas išsiderino, tad tokiomis sąlygomis jis niekaip negalįs groti.
Būdavo, jog kas nors išsiderindavo ir po aštuonių klasių išvykus mokytis į tuometinę Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą Kaune. Egidijus prisimena linksmus gyvenimo bendrabutyje laikus. Turbūt tikrai buvo labai linksma, mat sykį per tas dideles linksmybes bendrabučio komendantė skyrė jam remonto darbų. Sako turėjęs nudažyti turėklus. Ir kaip gi muzikantui sekėsi tai daryti? „Po to jie tapo gražesni, nei buvo anksčiau“, – šypsosi pašnekovas.
Džiugina pokyčiai
Šiandien Egidijus pats moko groti jaunąją kartą. Dabartinius mokinius vadina išradingais ir tikina, kad bausti jų už nieką netekę. Mano, jog mokiniai užsikrečia jo paties ramumu. Tiesa, prasitaria ir apie tai, jog vis tik atranda savyje užsispyrusio žemaičio bruožų, kurie praverčia priimant naujus iššūkius ir bandant įveikti kokias nors kliūtis.
Neteko tėčiui aiškintis ir sūnaus Gedimino mokytojams. Jaunuoliui, įkandin tėčio ir mamos Daivos taip pat puikiai sutariančiam su muzika, didesnėms išdaigoms nelieka laiko.
Naujuosius mokslo metus E. Petrikas pasitinka dar ir su „remontinėmis“ nuotaikomis: šiuo metu darbininkai triūsia Meno mokyklos muzikos skyriaus pastate, kuris gražėja. Pokyčių laukia į klases tuoj vėl sugužėsiantys pedagogai ir jaunieji Ukmergės muzikai. Direktorius viliasi, kad jie nusiteikę gerai mokytis ir su draugais linksminsis laisvalaikiu – ne per pamokas. O savo kolegoms linki kūrybinės kibirkštėlės.