Kam muzikantams reikalingi linksmi plaučiai

 

„Juo­ką su­pran­tu, bet iš­dy­ka­vi­mo – ne“, – sa­vo po­žiū­rį į pa­mo­kas, mo­ki­nių pa­rei­gas at­sklei­džia lop­še­lio-dar­že­lio „Eg­lu­tė“ me­ni­nio ug­dy­mo pe­da­go­gė, pop­gru­pių „Gar­siu­kai“ ir „GARS‘KODAS“ mu­zi­kos va­do­vė Vil­ma VIRBALIENĖ. O mes tuo­jau pa­ban­dy­sim pa­si­aiš­kin­ti, dėl ko – juo­kų ar iš­dai­gų – dūž­ta stik­lai­niai, gė­lės pa­virs­ta kiš­kio ko­pūs­tais ir kam skir­tos spe­cia­lių ope­ra­ci­jų kny­ge­lės.

 

Vil­ma Vir­ba­lie­nė (kai­rė­je) su ko­le­gė­mis Vi­da Ba­ri­no­va (sė­di) ir šo­kių va­do­ve

Nuo bro­lio – nė per žings­nį

Reik­lia sa­ve va­di­nan­ti, bet juo­kau­ti mėgs­tan­ti mu­zi­kos mo­ky­to­ja šyp­so­si – vai­kys­tė­je iš­dy­ku­mo jai ne­trū­ko. Sa­ko, kad ją vi­si ži­no­da­vę kaip links­mą ir ak­ty­vią mer­gai­tę, kruopš­čią mo­ki­nę. Tik va – kar­tais ak­ty­ves­nė, kaip pa­ti pri­si­pa­žįs­ta, ji bu­vu­si kie­me, su drau­gais, ne­gu kad 1-ojo­je vi­du­ri­nė­je, ku­rio­je mo­kė­si, ar lan­ky­to­je mu­zi­kos mo­kyk­lo­je.

Vil­mos vai­kys­tė pra­bė­go pa­čia­me Uk­mer­gės cen­tre, kur gy­ve­no jos šei­ma. Tuo­me­ti­nę sa­vo ben­dra­am­žių, su ku­riais šė­lio­jo mies­to gat­vė­se, kar­tą ji taip ir va­di­na – „cen­tro vai­kai“. Pa­sa­ko­ja už­au­gu­si tarp vai­ki­nų: ke­lio­li­kos ber­niu­kų bū­ry jų – mer­gi­nų – bu­vo trys. „To­kio­je kom­pa­ni­jo­je vis­ką, ką veik­sim ir žai­sim, nu­lem­da­vo ber­nų nuo­mo­nė“, – pri­si­me­na ji ir at­vi­rau­ja apie peš­ty­nes, gau­dy­nes, fut­bo­lą. Dar vi­siems la­bai pa­tik­da­vo žais­ti „bul­vę“ su ka­muo­liu, o žie­mo­mis vai­kų lais­va­lai­kis per­si­kel­da­vo ant prie bu­vu­sios ke­pyk­los iš­lie­to le­do. „Kas cen­tre gy­ve­no, už­au­go to­je čiuo­žyk­lo­je“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Pats ge­riau­sias bi­čiu­lis ir di­džiau­sias au­to­ri­te­tas Vil­mai vi­sa­da bu­vo jos dve­jais me­tais vy­res­nis bro­lis Vir­gi­li­jus, su ku­riuo ir šian­dien sie­ja glau­dus ry­šys. Bro­lį Vil­ma va­di­na ant­ruo­ju tė­čiu.

Ka­dan­gi ma­ma nuo ry­to li­gi va­ka­ro dir­bo vi­rė­ja „Vie­ny­bė­je“, o tė­tis plu­šo bal­dų ga­myk­lo­je, Vir­gi­li­jus bu­vo įpa­rei­go­tas pri­žiū­rė­ti jau­nė­lę ir ja rū­pin­tis. Abu­du pui­kiai su­ta­rė, tad šio­mis bro­lio pa­rei­go­mis Vil­ma vi­suo­met lik­da­vo dau­giau nei pa­ten­kin­ta. Šu­ny­bių jam ne­krės­da­vo. At­virkš­čiai – sten­gė­si pa­klus­ti. Sa­ko, kad tė­vai taip iš­auk­lė­jo: vy­res­nis pri­žiū­ri ma­žes­nį, o ma­žes­nis ne­at­si­kal­bi­nė­ja.

Nuo sa­vo pri­žiū­rė­to­jo mer­gai­tė nė per žings­nį ne­si­trauk­da­vo. „Kur bro­lis ei­da­vo – ten ir aš. Bro­lis pas drau­gus – sek­da­vau iš pas­kos, to­dėl jo drau­gai bu­vo ir ma­no drau­gai. O kai su­si­ruoš­da­vo pas pa­ne­les – sek­da­vom jį su drau­gais“, – šyp­so­si se­suo. Ar­ti­mai ji ben­drau­da­vo net su Vir­gi­li­jaus bend­ra­klasiais: štai vyks­ta kla­sės ži­bu­rė­lis, vi­si kle­ga, o ma­žo­ji sė­di kam­pe ir žiū­ri, kaip bro­lis su mer­gai­tė­mis šo­ka.

Va­za su­du­žo pa­ti...

Ka­dan­gi drau­giš­kai su­tar­da­vo, vie­nas ki­tą ne tik pa­lai­ky­da­vo, bet pri­rei­kus ban­dy­da­vo iš­suk­ti iš įvai­rių keb­lių si­tu­a­ci­jų. Na, kai ku­ris nors ko nors pri­si­dirb­da­vo ir nuo tė­ve­lių steng­da­vo­si nu­slėp­ti. Vil­ma ir na­mus tvar­ky­da­vo už bro­lį – net­gi kai tai da­ry­ti šiam ei­lė bū­da­vu­si. Bet ka­dan­gi to­kie dar­bai bū­si­ma­jai mo­ky­to­jai pa­ti­kę, ypač plau­ti in­dus, ji nie­kuo­met ne­si­spy­rio­da­vo.

 

Pupsiui1

Dvy­li­ka­me­tė Vil­ma (de­ši­nė­je) „Dai­nų dai­ne­lės“ kon­kur­se.


Dvie­jų są­moks­lo ben­dri­nin­kų „įkai­tu“ sy­kį ta­po tė­tis. Šie be­kvai­lio­da­mi na­muo­se su­dau­žė va­zą. Ti­ki­my­bę, kad gaus bar­ti, pa­ban­dė ap­lenk­ti meist­rau­da­mi: su­dė­lio­jo nu­ken­tė­ju­sio in­do šu­ke­lę ant šu­ke­lės ir „kū­ri­nį“ pa­sta­tė į sa­vo vie­tą – ne­va sto­vi jis čia lyg nie­kur nie­ko.

Grį­žęs tė­tis va­zą už­ju­di­no, ir ši pa­ži­ro ant že­mės... Jis nie­kaip ne­ga­lė­jo su­pras­ti, kas at­si­ti­ko, mat rim­čiau­sias mi­nas nu­tai­sę pa­dau­žos gūž­čio­da­mi pe­čiais ti­ki­no nie­ko ne­su­pran­tą. Ir tė­čiui dar il­gam pa­slap­ti­mi li­ko šis įvy­kis, kol, pra­ėjus ne­ma­žai lai­ko, sla­pu­kai ga­liau­siai apie tai pra­si­ta­rė.

Be va­zos nu­ken­tė­jo ir na­mų lu­bos. Mat iš­dy­kė­liai kar­tą jas ap­mė­tė su plas­ti­li­no ga­ba­lė­liais. Pa­ma­tę, kad to­kiam de­ko­ra­vi­mo me­nui jie dar nė­ra pro­fe­sio­na­liai pa­si­ren­gę, su­sku­bo vaiz­dą pa­ge­rin­ti. Pa­si­ė­mę grin­dų še­pe­tį, plas­ti­li­ną pa­ban­dė nu­gran­dy­ti. Da­bar pa­šne­ko­vė tik nu­lei­džia akis, pri­si­mi­nu­si „pa­puoš­tas“ ir api­brai­žy­tas lu­bas.

Kam au­gi­na­mos gė­lės

Pa­ty­liu­kais pa­sa­ko­ja apie dar vie­ną pra­ma­ną, su­si­ju­sį su gra­žio­sio­mis na­mų ker­te­lė­mis. Ma­ma Ane­lė vi­sa­da la­bai mė­go gė­les, daug jų au­gi­no na­muo­se. Vie­ną die­ną Vil­ma „at­ra­do“ ne­įpras­tą kai ku­rių žie­de­lių sko­nį – sa­ko, kad jie rūgš­tūs lyg kiš­kio ko­pūs­tai.

Ir šiuo at­ra­di­mu nu­ta­rė pa­si­da­ly­ti su kie­mo vai­kais. To­dėl lau­ke su­si­bū­ru­siems drau­gams pro kam­ba­rio lan­gus mė­tė nu­ska­by­tus rūgš­čiuo­sius žie­de­lius ir lie­pė val­gy­ti. O šie jau­no­sios ku­li­na­rės klau­sė. Ar taip ir ap­ska­bė vi­sas ma­mos gė­les? „Po­rą va­zo­nų pa­li­kom...“ – iš ne­drą­saus pa­aiš­ki­ni­mo taip ir ne­su­pra­si, po­rą ar vi­sai nie­ko... Vil­ma net tų gė­lių pa­va­di­ni­mo ne­ži­no, tik įsi­dė­mė­jo aly­vi­nius jų žie­de­lius su gel­to­nais vi­du­riu­kais.

Rūgš­tu­sis nuo­ty­kis bai­gė­si ne­sal­džia ber­ži­ne ko­še. Bar­ti už jį ga­vu­si mu­zi­kė pri­si­me­na, jog ma­ma py­ko ne tiek dėl pa­si­kei­tu­sių gė­lių, ku­rias die­vin­tų Mer­ti­šė Adams, kiek dėl grė­su­sios ne­lai­mės. Mat pro an­tro aukš­to lan­gą per­si­svė­rę krykš­tau­da­mi se­suo su bro­liu ga­lė­jo ir iš­kris­ti.

 

Pupsiui2

Vai­da Žie­de­lie­ne, ku­ri Vil­mai – lyg se­suo.


Uo­gie­nę su­val­gė... snie­gas

Tarp ki­tų kie­mo nuo­ty­kių – ir lai­dų „Šo­kiai ant le­do“ pro­diu­sa­vi­mas. Žie­mą ma­žie­ji pa­tra­kė­liai ant le­do pri­stum­da­vo snie­go gūb­rių ir pa­si­slė­pę už kam­po ty­ko­da­vo ko­kio pra­ei­vio. Pa­gal pla­ną ne­lai­mė­lis, ne­ma­ty­da­mas, kad sli­du, tu­rė­jo pra­ti­pen­ti snie­gu ir pa­sly­dęs vož­tis ant že­mės. Griu­vu­sių bu­vo. Daug. „Kar­tą ėjo bo­bu­tė ir ne­šė­si kaž­ko­kią uo­gie­nę. Pa­sly­do, par­griu­vo, su­du­žo ten vis­kas... Va ta­da tai tik­rai bu­vo la­bai gai­la ir ne­juo­kin­ga. O ki­ti jei tik taip nu­si­vo­lio­ja, tai nie­ko to­kio“, – štai kaip mū­sų pa­šne­ko­vė pri­sta­to tų lai­dų siu­že­tus.

Kai pri­rei­kia pa­ra­šiu­to...

Na­muo­se ma­žo­ji Vil­ma mo­kė­da­vo ir gra­žiai – mer­gai­tiš­kai – pa­žais­ti. La­bai my­lė­jo lė­les, o auk­si­nių ran­kų tė­ve­lis Zig­man­tas pri­ga­mi­no duk­ros lė­lėms įvai­riau­sių bal­de­lių. Vė­liau, šiai iš­au­gus į pa­aug­lę, prin­ce­sės kam­ba­ry­je at­si­ra­do spe­cia­liai jai tė­čio pa­ga­min­ti par­fu­me­ri­jos sta­liu­kas, veid­ro­dis, sek­ci­ja – vis­kas šian­dien kruopš­čiai sau­go­ma. Tu­rė­ju­si mer­gai­tė ir tė­čio su­kur­tą me­ta­lo­fo­no dėk­lą, gra­žų rai­dy­ną.

Smar­kiai dir­bęs, 20 me­tų bal­dų ga­myk­los cho­re dai­na­vęs tė­ve­lis daug ke­liau­da­vo. Kaip vie­ną nuo­sta­biau­sių už­sie­nie­tiš­kų do­va­nų Vil­ma pri­si­me­na iš Ku­bos par­vež­tą skė­tį – to­kį tam­sų su lan­ge­liais. „Ne tik ki­ti vai­kai – to­kio ap­skri­tai nie­kas ne­tu­rė­jo, – nu­grimz­ta į to­li­mus pri­si­mi­ni­mus. – O aš la­bai lauk­da­vau, kad im­tų ly­ti.“ Ta­da, nu­ė­ju­si į dar­že­lį, ma­žy­lė kai­šio­da­vo vi­siems prieš no­sis sa­vo gra­žų­jį skė­tį.

Jo li­ki­mas, de­ja, ne toks gra­žus. Skė­tį Vil­mai su bro­liu vis tik „pa­vy­ko“ su­lau­žy­ti. Mat kar­tą jis tu­rė­jo pa­tar­nau­ti kaip pa­ra­šiu­tas, kai žais­da­mi vai­kai su­ma­nė su juo nu­si­leis­ti nuo kal­no...

Kon­cer­tuo­da­vo nuo vai­kys­tės

Pa­šne­ko­vė ge­rai pri­si­me­na, kai pra­dė­ju­si lan­ky­ti mu­zi­kos mo­kyk­lą ėmė mo­ky­tis gro­ti akor­de­o­nu. Iš pra­džių jai tai la­bai pa­ti­kę. Ta­čiau už vis­ką la­biau­siai Vil­mą pa­ke­rė­jo dai­na­vi­mas, to­dėl ji bu­vo be ga­lo lai­min­ga, at­ėju­si į įstai­go­je tuo­met ką tik įkur­tą cho­ri­nio dai­na­vi­mo kla­sę. Už mei­lę dai­nai, rim­tą po­žiū­rį į mu­zi­ką ji dė­kin­ga sa­vo mo­ky­to­jai Bi­ru­tei Ba­guc­kie­nei. O mu­zi­ką, dai­ną pa­mi­lo ir Vil­mos vai­kai Do­vi­lė bei Ša­rū­nas.

Cho­ri­nio dai­na­vi­mo kla­sę moks­lei­vė lan­kė kar­tu su sa­vo ge­riau­sia drau­ge Edi­ta. Jied­vi su­si­tik­da­vo mo­kyk­lo­je, kar­tu leis­da­vo lais­va­lai­kį. O ka­dan­gi ir vie­na, ir ki­ta bu­vo (ir šian­dien yra) links­mų plau­čių, pri­si­žiū­rė­ju­sios fil­mų, pa­si­da­rė „ope­ra­ci­jų kny­ge­lę“. Jo­je su­si­ra­šė, ko­kią „zbit­ką“ kam rei­kia pa­da­ry­ti. Ir va­do­vau­da­mo­si šiuo lei­di­niu, vie­niems dra­bu­ži­nė­je, nie­kam ne­ma­tant, su­riš­da­vo striu­kių ran­ko­ves, ki­tiems iš­leis­da­vo ra­ša­lą iš plunks­na­ko­čių...

Su­rim­tė­ju­si su­si­telk­da­vo mo­ky­mui­si ir su ma­lo­nu­mu at­si­dė­da­vo dai­na­vi­mui. Be­je, šis ama­tas Vil­mą ly­dė­jo nuo ma­žų die­nų, mat į vai­kiš­ką­ją veik­lą įei­da­vo ir kon­cer­tai. Reng­da­vo juos kie­me – drau­gams bei kai­my­nams, dai­nuo­da­vo pas mo­čiu­tę kai­me, o iš­vy­ku­si su ar­ti­mai­siais po­il­siau­ti į Pa­lan­gą ar Šven­tą­ją, ir­gi ne­tin­gi­niau­da­vo. Pri­sik­lau­siu­si gy­vos mu­zi­kos, čia jau­no­ji mu­zi­kan­tė suor­ga­ni­zuo­da­vo sa­vo pa­si­ro­dy­mus ir jai tai pui­kiai se­kė­si.

Bū­si­mo­ji dai­ni­nin­kė, pe­da­go­gė, mu­zi­kos va­do­vė dar­že­ly­je.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Daugiau šioje kategorijoje:

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų