Gyvenate su fotografu? Slėpkite nuo jo stiklainius!!!

Ber­niu­kas, sta­tan­tis bun­ke­rius iš prieš­tan­ki­nių mi­nų ir ke­lian­tis gais­rus pa­ties su­kal­tuo­se na­mu­kuo­se. Jau­nuo­lis, siu­van­tis dra­bu­žius ne tik sau, bet ir drau­gams. Moks­lei­vis, su­ge­ban­tis iš­nai­kin­ti są­siu­vi­niuo­se mo­ky­to­jų pa­ra­šy­tus pa­žy­mius, kad pa­gel­bė­tų bend­ra­klasiams. Bū­si­ma­sis pe­da­go­gas, iš rū­sių kniau­kian­tis daik­tus, kad ga­lė­tų bū­ti pro­fe­sio­na­lus fo­to­gra­fas...

Apie vi­sus šiuos su­ge­bė­ji­mus ir sa­vo vai­kys­tę šian­dien pa­sa­ko­ja fil­muo­jan­tis ir fo­to­gra­fuo­jan­tis, šo­kan­tis ir vai­di­nan­tis, lai­dan­tis lėk­tu­vus ir ak­va­riu­mų žu­ve­les la­bai my­lin­tis uk­mer­giš­kis – fil­mų kū­rė­jas, ki­no bū­re­lių va­do­vas, Uk­mer­gės jau­ni­mo mo­kyk­los mo­ky­to­jas Kęs­tu­tis ZABIELA.

 

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Dar vie­nas di­džiu­lis Kęs­tu­čio Za­bie­los po­mė­gis – avia­mo­de­liz­mas. Tai vis­kas, kas su­si­ję su lėk­tu­vų kon­stra­vi­mu, lai­dy­mu ir t. t. „Pa­sa­ka, ne­ap­sa­ko­mas jaus­mas...“ – pa­sa­ko­ja pri­si­mi­nęs, kai į orą kadaise pa­ki­lo pir­mas jo sklan­dy­tu­vas.

Tie, ku­rie ak­ty­viai do­mi­si pra­mo­gi­niu, kul­tū­ri­niu Uk­mer­gės gy­ve­ni­mu, tik­rai vi­sa­da ma­to šį žmo­gų įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Ten jis ne­si­ski­ria su fil­ma­vi­mo ka­me­ra. Pa­ta­ri­mų į jį krei­pia­si fil­mus ku­rian­tys jau­nuo­liai, o įgy­ven­din­tas su­ma­ny­mas reng­ti Uk­mer­gė­je ki­no fes­ti­va­lius taip pat pri­klau­so Kęs­tu­čiui. Šven­čių, kon­cer­tų, te­at­rų mė­gė­jai dar ma­tė jį, ta­pu­sį Ed­mun­du Ku­čins­ku, pre­zi­den­tu An­ta­nu Sme­to­na, vai­di­nan­tį žur­na­lis­tą, ka­li­nį, ki­tus per­so­na­žus...

O da­bar im­kim ir ki­no juos­tą at­su­ki­me at­gal: pa­žvel­kim į pra­ei­ties kad­rus. Kai ku­rių mū­sų he­ro­jus gal ir ne­no­rė­tų pri­si­min­ti, bet mes vis tiek su­ži­no­sim, ar iš­dy­kę buvo tie mū­sų su­au­gu­sie­ji.

Kor­tuo­da­vo, kol už­mig­da­vo

Nors Kęs­tu­tis gi­mė Uk­mer­gė­je, pri­si­mi­ni­mai apie anks­ty­vą vai­kys­tę nu­ke­lia į vie­ną Ka­li­ning­ra­do sri­ties mies­te­lį, ku­ria­me įsi­kur­ti tė­ve­liams, jam ir bro­liui Al­gir­dui lė­mė li­ki­mas. Pa­sa­ko­da­mas apie tuo­me­ti­nę mū­sų jau­ni­mui da­bar sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mą is­to­ri­nę re­a­ly­bę, pa­šne­ko­vas sa­ko, kad ir jis vai­kas jos ne­su­pra­tęs, ir vis­kas tuo­met at­ro­dę links­ma ir gra­žu. Žais­lų ir pra­mo­gų gal ir ne­bū­da­vę, bet vai­kiš­kų links­my­bių bei ma­lo­nu­mų tik­rai už­te­kę.

Mo­ky­to­jas pa­sa­ko­ja vi­suo­met klau­sęs tė­čio ir ma­mos, to­dėl džiaugs­mo pa­ra­gau­ti dir­žo ne­pa­ty­ręs. Da­bar tur­būt ir pats su­pran­ta, koks tai pra­ra­di­mas. O jo klau­sė jau­nes­nis bro­lis: kar­tu ber­niu­kai žais­da­vo na­muo­se, šėl­da­vo lau­kuo­se. Ti­ki­na, jog ne­si­peš­da­vo – tai bū­tų truk­dę vie­nam už­si­ė­mi­mui, ku­riam rei­kia di­de­lio su­si­kau­pi­mo. Ko­kiam? Ogi kor­toms. Ne „Dur­niaus“ ar „Kiau­lės“ par­ti­joms, o bū­si­mų­jų sta­ty­bi­nin­kų įgū­džiams la­vin­ti – po­pie­ri­nėms kon­struk­ci­joms.

„Tė­vu­kai mus, abu ma­žiu­kus, su­so­din­da­vo į lo­vą, du­ris už­ra­kin­da­vo ir iš­ei­da­vo į ki­ną ar dar kur. Lo­voj pa­lik­da­vo kor­tas – mes iš jų na­me­lius sta­ty­da­vom ir sta­ty­da­vom vi­są lai­ką... Grį­žę tė­vai, aiš­ku, mie­gan­čius ras­da­vo“, – pa­sa­ko­ja mū­sų sve­čias.

Bun­ke­riai – iš ža­lių

ap­va­lių „bly­nų“

Iš anų lai­kų aky­se jam dar sto­vi treš­nės ir mi­nos. Apie sprog­me­nis – vė­liau: pra­dė­ki­me nuo ro­man­tiš­kes­nių da­ly­kų.

O vaiz­das, ku­rį ban­do nu­pa­sa­ko­ti, iš­ties la­bai ro­man­tiš­kas: „At­si­me­nu – kal­niu­kas, ša­lia – se­niai ap­leis­tas so­das ir lyg koks dva­ras, so­de – la­bai gra­ži treš­nė: di­džiu­lis ka­mie­nas be ša­kų, o vir­šuj – ku­po­las su pri­sir­pu­siom uo­gom. Man, ma­žam vai­kui, ta treš­nė at­ro­dė aukš­ta aukš­ta, bet mes vis tiek į ją už­sliuog­da­vom uo­gų...“

Nuo sal­dy­bių per­ei­ki­me prie „bly­nų“ – tuo­jaus su­ži­no­si­me, kas taip va­di­na­ma.

Kęs­tu­tis pa­sa­ko­ja, kad prie na­mų, už tvar­to, jie – vai­kai – tu­rė­jo nuo­ša­lią vie­te­lę. Na­gi rei­kia ir ma­žie­siems kur nors nuo vi­sų pa­si­slėp­ti ir rim­tus rei­ka­lus ap­tar­ti. Tai­gi į tą nuo­ša­lę jie nie­kam ne­ma­tant pri­temp­da­vo lau­kuo­se pri­si­rink­tų mi­nų. Pa­tiks­li­na – „to­kių ža­lių ap­va­lių bly­nų“. Iš jų darbš­tuo­liai sta­ty­da­vo... bun­ke­rius.

„Ne­pa­me­nu, iš kur tų mi­nų iš­knis­da­vom, bet jų bū­da­vo tiek daug, kad dė­lio­jom kaip ka­la­dė­les“, – apie le­go žai­di­mo užuo­maz­gas pa­sa­ko­ja bu­vęs bun­ke­rio šei­mi­nin­kas. Anot jo, už­dė­jus len­tų, ša­kų ar šie­no sto­gą, di­džiau­sias džiaugs­mas vi­siems bu­vo į „sa­vą kam­pą“ įlįs­ti. Prie sta­ty­bų taip pat pri­si­dė­da­vo, tai­gi ir įkur­tu­ves „už­mi­nuo­tuo­se“ bun­ke­riuo­se kar­tu mi­nė­da­vo Kęs­tu­čio bei Al­gir­do pus­se­se­rė ir pus­bro­lis. Ir tik po dau­ge­lio me­tų tar­nau­da­mas ar­mi­jo­je Kęs­tu­tis su­ži­no­jo, kad tie ža­li „bly­nai“ – tai prieš­tan­ki­nės mi­nos. O ta­da ir į gal­vą ne­bū­tų šo­vę, kad į kie­mą tem­pia­si ka­ri­nių veiks­mų lie­ka­nas.

Be kel­nių juk ne­iš­ei­si...

Gy­ven­ti ir tai­ky­tis prie ben­dra­am­žių vai­kui, o vė­liau – jau­nuo­liui te­ko ne vie­na­me mies­te. Lan­ky­ti mo­kyk­lą Kęs­tu­tis pra­dė­jo Pa­ši­lė­je, ta­čiau ne­tru­kus ma­ma jį ir bro­lį iš­si­ve­žė į Vil­nių. Dar vė­liau šei­ma iš­vy­ko gy­ven­ti į Rad­vi­liš­kį. Štai čia ir pri­si­min­ki­me pra­džio­je pa­mi­nė­tą gais­rą.

Vai­kis ne­už­mir­šo po­mė­gio sta­ty­ti. Tai­gi su­si­ren­tė na­me­lį iš len­tų. Jis bu­vo ne bet koks, o pa­gal vi­sus, kiek ber­niu­kas įsten­gė, ar­chi­tek­tū­ros rei­ka­la­vi­mus su­pro­jek­tuo­tas ir su­kal­tas. „Tai­gi jau bu­vau rim­tas sta­ty­bi­nin­kas ir vis­ką mo­kė­jau. Juk ber­niu­kų ge­nuo­se tur­būt už­ko­duo­ta – ką nors sta­ty­ti...“ – svars­to­me abu, ir tuoj pat dar pa­aiš­kė­ja, kad pa­aug­lys iš vi­so­kių są­var­ty­nų pri­si­rink­da­vo ra­tų bei ki­tų de­ta­lių ir kon­struo­da­vo dvi­ra­čius. Ko­ne me­cha­ni­kas.

Ta­čiau sy­kį nu­ti­ko ne­lai­mė: Kęs­tu­čio ir jo drau­gų na­me­lį ėmė glemž­tis gais­ras, ku­rį, pa­sak są­ži­nin­go pa­šne­ko­vo, vi­si kar­tu ir su­kė­lė (pa­slap­tin­gai šyp­so­si, pa­klau­sus apie de­ta­les). Ša­lia bu­vu­sia­me ser­vi­se vy­rai re­mon­ta­vo ma­ši­nas – jie ir pa­dė­jo ne­klau­ža­doms gais­rą už­ge­sin­ti. Vy­riš­kis pri­si­me­na: tie re­mon­ti­nin­kai tą­syk la­bai kei­kė­si ar­dy­da­mi pa­juo­du­sias len­tas.

Ne­ma­lo­nu­mų dėl šio įvy­kio sta­ty­to­jas tu­rė­jo ir su­grį­žęs iš lau­ko. Jam bu­vo skir­tas na­mų areš­tas. Dėl to la­bai kan­ki­no­si, mat nei­ti į lau­ką, kad su­si­tik­tų su drau­gais ar vėl ko­kią len­tą pa­deg­tų, jau­nuo­liui bu­vu­si di­džiau­sia baus­mė. At­vi­rau­ja, kad to­kią tak­ti­ką jo ma­ma itin daž­nai nau­do­ju­si, kai bu­vo dar ge­ro­kai ma­žes­nis: „O kad ko ne­pri­si­gal­vo­čiau, nu­mau­da­vo kel­nes ir vi­sus triu­si­kus su­slėp­da­vo, kad pli­ku už­pa­ka­liu nie­kur ne­iš­ei­čiau.“

Siū­da­vo džin­sus ir lie­me­nes

Penk­to­sios kla­sės var­pe­lis Kęs­tu­tį pa­si­ti­ko vėl Uk­mer­gė­je. Pri­si­pa­žįs­ta: ūg­te­lė­jęs vien tik ge­riau­siais pa­žy­miais pa­si­gir­ti ne­ga­lė­jo. O štai ge­o­met­ri­ja ir brai­žy­ba be ga­lo pa­tik­da­vu­sios.

Pa­žy­mių kny­ge­lė gal ir ne­bliz­gė­jo, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad moks­lei­vis bu­vo tin­gi­nys ar koks nors ap­si­lei­dė­lis. Anaip­tol – sa­vo lai­ką sky­rė irgi svar­biems da­ly­kams: lan­kė pra­mo­gi­nius šo­kius, daug re­pe­ta­vo ir va­ži­nė­jo po kon­kur­sus. Ir jei dar ne­ži­no­jo­te, bai­gęs stu­di­jas ta­po di­plo­muo­tu šo­kių mo­ky­to­ju.

Jo ma­ma dir­bo siu­vė­ja, tad sū­nui ne­sti­go tik jam siū­tų dra­bu­žių. Ji ir per šo­kių kon­kur­sus Kęs­tu­tį iš­puoš­da­vo. O šis, ma­ty­da­mas, kaip triū­sia ma­ma, ir pats šį ama­tą per­kan­do. Jau bū­da­mas pa­aug­lys, džin­sus ar bal­ti­nius ir sau, ir ki­tiems mo­kė­da­vo pa­siū­ti. Ir ne­rei­kė­jo grauž­tis, kad ko­kių nors im­por­ti­nių kel­nių ne­tu­ri.

Pa­sa­ko­ja kar­tą su­si­ra­dęs to­kio bre­zen­to ir su­ma­nęs sau bei drau­gui iš jo džin­sus pa­ga­min­ti. O nau­do­da­mas spe­cia­lius au­di­nių da­žus ir ac­tą, dra­bu­žius nu­da­žė. „Ir pa­da­riau, kad tuos džin­sus pa­try­nus, jie bū­tų dar ki­to­kios spal­vos. Tik drau­gui ne­ti­ko, nes jų ne­ne­šio­jo...“ – šyp­so­si siu­vė­jas.

Už­tat vė­liau, jau stu­di­jų Klai­pė­do­je me­tais, bū­si­mo­jo pe­da­go­go-ba­let­meis­te­rio džin­sais ir lie­me­nė­mis džiau­gė­si ne vie­nas bi­čiu­lis. Jis ir bū­si­mą žmo­ną Re­gi­ną sa­vo še­dev­rais puo­šė.

Ap­šva­ri­no rū­sį...

(kil­niais tiks­lais)

Mo­kan­tis aš­tun­to­je kla­sė­je, nu­ti­ko vie­nas sma­giau­sių ir svar­biau­sių Kęs­tu­čio gy­ve­ni­me įvy­kių. Per gim­ta­die­nį nuo krikš­to ma­mos jis ga­vo ne­ti­kė­tą do­va­ną – fo­to­apa­ra­tą (šis da­ly­kas, kaip ži­nia, vė­liau taps ne­at­sie­ja­ma mū­sų pa­šne­ko­vo veik­los da­li­mi). Va ta­da, kaip pa­sa­ko­ja vy­ras, ir pra­si­dė­jo: do­mė­ji­ma­sis ir mo­ky­ma­sis, nuo­trau­kų ga­my­bos įran­gos ir kad­rų pa­ieš­kos, ryš­ki­ni­mai, nak­ti­niai sė­dė­ji­mai, o šio dar­bo tiks­lais – ir spin­tos du­rų iš­su­ki­nė­ji­mai bei vo­nios oku­pa­ci­jos (pas­ta­rų­jų veiks­mų pras­mę, ko ge­ro, geriausiai ži­no ir su­pran­ta tik jis pats).

Kny­goms apie fo­to­gra­fi­ją, po­pie­riui, ryš­ka­lams ir vi­siems ki­tiems daik­tams, be ku­rių ne­iš­si­vers­tų tik­ras spe­cia­lis­tas, vai­ki­nui rei­kė­jo pi­ni­gų. Tad jis nuo­la­tos dai­ry­da­vo­si pri­duo­ti tin­ka­mų bu­te­lių. Bet ne tik...

Ra­do ir ki­tą bū­dą, kaip už­si­dirb­ti. Gi iš sa­vo rū­sio gvelb­da­vo ma­mos tuš­čius tri­lit­ri­nius stik­lai­nius ir kul­niuo­da­vo į ta­ros su­pirk­tu­vę. Ta­čiau vie­ną die­ną ylai iš mai­šo iš­lin­dus, vel­nių ga­vo tiek, kad nie­ko ne­be­rei­kė­jo. „Ap­ri­bo­jo fo­to­gra­fi­ją juo­dai, ir bai­gė­si stik­lai­nių ne­ši­mas iš na­mų...“ – iš­klo­ja vi­są tie­są.

Kaip pra­dan­gin­ti pa­žy­mius

Kad ga­lė­tų pats ryš­kin­ti nuo­trau­kas, jau­na­sis fo­to­gra­fas bu­vo pri­vers­tas „pa­ra­gau­ti“ vi­so­kiau­sių tir­pa­lų ir ki­to­kių me­džia­gų, apie ku­rias bū­ti­na iš­ma­ny­ti šio ama­to ži­no­vams. Ir ši­tai kai ku­riais at­ve­jais jis kuo pui­kiau­siai pri­tai­ky­da­vo mo­kyk­lo­je. Kad ir pa­žy­miams „iš­im­ti“ per mėgs­ta­mo­sios brai­žy­bos, ku­ri jam pui­kiai se­kė­si, pa­mo­kas.

Žo­džiu, at­si­neš­da­vo jis to­kio skys­čio, fik­sa­žu va­di­na­mo. Su­vil­gęs juo deg­tu­ką su va­ta, pa­tep­da­vo ant pen­ke­to – daž­niau­siai to­kius pa­žy­mius tais lai­kais gau­da­vo už sa­vo brė­ži­nius. Pen­ke­tas la­pe iš­nyk­da­vo, ir brė­ži­nį meist­ras pa­sko­lin­da­vo kla­sės drau­gui – pas­ta­ra­sis dar­bą mo­ky­to­jai pa­ro­dy­da­vo kaip sa­vą. Ir, ži­no­ma, gau­da­vo taip pat ge­riau­sią pa­žy­mį. „Svar­biau­sia, kad di­de­lio ne­įra­šy­tų, nes tuo­met la­bai daug dar­bo, kol iš­tri­ni“, – pa­aiš­ki­na vis­ką su de­ta­lė­mis.

Ga­liau­siai gud­ruo­lį mo­ky­to­ja su­se­kė ir už to­kius dar­be­lius įrai­tė jam kuo­lą, su­ga­di­nu­sį vi­są rei­ka­lą. „Iš­si­tai­sy­ti pas­kui oi kaip sun­ku bu­vo...“ – krai­po gal­vą vaiz­do tech­ni­kos spe­cia­lis­tas.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Daugiau šioje kategorijoje:

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų