Tie, kurie aktyviai domisi pramoginiu, kultūriniu Ukmergės gyvenimu, tikrai visada mato šį žmogų įvairiuose renginiuose. Ten jis nesiskiria su filmavimo kamera. Patarimų į jį kreipiasi filmus kuriantys jaunuoliai, o įgyvendintas sumanymas rengti Ukmergėje kino festivalius taip pat priklauso Kęstučiui. Švenčių, koncertų, teatrų mėgėjai dar matė jį, tapusį Edmundu Kučinsku, prezidentu Antanu Smetona, vaidinantį žurnalistą, kalinį, kitus personažus...
O dabar imkim ir kino juostą atsukime atgal: pažvelkim į praeities kadrus. Kai kurių mūsų herojus gal ir nenorėtų prisiminti, bet mes vis tiek sužinosim, ar išdykę buvo tie mūsų suaugusieji.
Kortuodavo, kol užmigdavo
Nors Kęstutis gimė Ukmergėje, prisiminimai apie ankstyvą vaikystę nukelia į vieną Kaliningrado srities miestelį, kuriame įsikurti tėveliams, jam ir broliui Algirdui lėmė likimas. Pasakodamas apie tuometinę mūsų jaunimui dabar sunkiai įsivaizduojamą istorinę realybę, pašnekovas sako, kad ir jis vaikas jos nesupratęs, ir viskas tuomet atrodę linksma ir gražu. Žaislų ir pramogų gal ir nebūdavę, bet vaikiškų linksmybių bei malonumų tikrai užtekę.
Mokytojas pasakoja visuomet klausęs tėčio ir mamos, todėl džiaugsmo paragauti diržo nepatyręs. Dabar turbūt ir pats supranta, koks tai praradimas. O jo klausė jaunesnis brolis: kartu berniukai žaisdavo namuose, šėldavo laukuose. Tikina, jog nesipešdavo – tai būtų trukdę vienam užsiėmimui, kuriam reikia didelio susikaupimo. Kokiam? Ogi kortoms. Ne „Durniaus“ ar „Kiaulės“ partijoms, o būsimųjų statybininkų įgūdžiams lavinti – popierinėms konstrukcijoms.
„Tėvukai mus, abu mažiukus, susodindavo į lovą, duris užrakindavo ir išeidavo į kiną ar dar kur. Lovoj palikdavo kortas – mes iš jų namelius statydavom ir statydavom visą laiką... Grįžę tėvai, aišku, miegančius rasdavo“, – pasakoja mūsų svečias.
Bunkeriai – iš žalių
apvalių „blynų“
Iš anų laikų akyse jam dar stovi trešnės ir minos. Apie sprogmenis – vėliau: pradėkime nuo romantiškesnių dalykų.
O vaizdas, kurį bando nupasakoti, išties labai romantiškas: „Atsimenu – kalniukas, šalia – seniai apleistas sodas ir lyg koks dvaras, sode – labai graži trešnė: didžiulis kamienas be šakų, o viršuj – kupolas su prisirpusiom uogom. Man, mažam vaikui, ta trešnė atrodė aukšta aukšta, bet mes vis tiek į ją užsliuogdavom uogų...“
Nuo saldybių pereikime prie „blynų“ – tuojaus sužinosime, kas taip vadinama.
Kęstutis pasakoja, kad prie namų, už tvarto, jie – vaikai – turėjo nuošalią vietelę. Nagi reikia ir mažiesiems kur nors nuo visų pasislėpti ir rimtus reikalus aptarti. Taigi į tą nuošalę jie niekam nematant pritempdavo laukuose prisirinktų minų. Patikslina – „tokių žalių apvalių blynų“. Iš jų darbštuoliai statydavo... bunkerius.
„Nepamenu, iš kur tų minų išknisdavom, bet jų būdavo tiek daug, kad dėliojom kaip kaladėles“, – apie lego žaidimo užuomazgas pasakoja buvęs bunkerio šeimininkas. Anot jo, uždėjus lentų, šakų ar šieno stogą, didžiausias džiaugsmas visiems buvo į „savą kampą“ įlįsti. Prie statybų taip pat prisidėdavo, taigi ir įkurtuves „užminuotuose“ bunkeriuose kartu minėdavo Kęstučio bei Algirdo pusseserė ir pusbrolis. Ir tik po daugelio metų tarnaudamas armijoje Kęstutis sužinojo, kad tie žali „blynai“ – tai prieštankinės minos. O tada ir į galvą nebūtų šovę, kad į kiemą tempiasi karinių veiksmų liekanas.
Be kelnių juk neišeisi...
Gyventi ir taikytis prie bendraamžių vaikui, o vėliau – jaunuoliui teko ne viename mieste. Lankyti mokyklą Kęstutis pradėjo Pašilėje, tačiau netrukus mama jį ir brolį išsivežė į Vilnių. Dar vėliau šeima išvyko gyventi į Radviliškį. Štai čia ir prisiminkime pradžioje paminėtą gaisrą.
Vaikis neužmiršo pomėgio statyti. Taigi susirentė namelį iš lentų. Jis buvo ne bet koks, o pagal visus, kiek berniukas įstengė, architektūros reikalavimus suprojektuotas ir sukaltas. „Taigi jau buvau rimtas statybininkas ir viską mokėjau. Juk berniukų genuose turbūt užkoduota – ką nors statyti...“ – svarstome abu, ir tuoj pat dar paaiškėja, kad paauglys iš visokių sąvartynų prisirinkdavo ratų bei kitų detalių ir konstruodavo dviračius. Kone mechanikas.
Tačiau sykį nutiko nelaimė: Kęstučio ir jo draugų namelį ėmė glemžtis gaisras, kurį, pasak sąžiningo pašnekovo, visi kartu ir sukėlė (paslaptingai šypsosi, paklausus apie detales). Šalia buvusiame servise vyrai remontavo mašinas – jie ir padėjo neklaužadoms gaisrą užgesinti. Vyriškis prisimena: tie remontininkai tąsyk labai keikėsi ardydami pajuodusias lentas.
Nemalonumų dėl šio įvykio statytojas turėjo ir sugrįžęs iš lauko. Jam buvo skirtas namų areštas. Dėl to labai kankinosi, mat neiti į lauką, kad susitiktų su draugais ar vėl kokią lentą padegtų, jaunuoliui buvusi didžiausia bausmė. Atvirauja, kad tokią taktiką jo mama itin dažnai naudojusi, kai buvo dar gerokai mažesnis: „O kad ko neprisigalvočiau, numaudavo kelnes ir visus triusikus suslėpdavo, kad pliku užpakaliu niekur neišeičiau.“
Siūdavo džinsus ir liemenes
Penktosios klasės varpelis Kęstutį pasitiko vėl Ukmergėje. Prisipažįsta: ūgtelėjęs vien tik geriausiais pažymiais pasigirti negalėjo. O štai geometrija ir braižyba be galo patikdavusios.
Pažymių knygelė gal ir neblizgėjo, tačiau tai nereiškia, kad moksleivis buvo tinginys ar koks nors apsileidėlis. Anaiptol – savo laiką skyrė irgi svarbiems dalykams: lankė pramoginius šokius, daug repetavo ir važinėjo po konkursus. Ir jei dar nežinojote, baigęs studijas tapo diplomuotu šokių mokytoju.
Jo mama dirbo siuvėja, tad sūnui nestigo tik jam siūtų drabužių. Ji ir per šokių konkursus Kęstutį išpuošdavo. O šis, matydamas, kaip triūsia mama, ir pats šį amatą perkando. Jau būdamas paauglys, džinsus ar baltinius ir sau, ir kitiems mokėdavo pasiūti. Ir nereikėjo graužtis, kad kokių nors importinių kelnių neturi.
Pasakoja kartą susiradęs tokio brezento ir sumanęs sau bei draugui iš jo džinsus pagaminti. O naudodamas specialius audinių dažus ir actą, drabužius nudažė. „Ir padariau, kad tuos džinsus patrynus, jie būtų dar kitokios spalvos. Tik draugui netiko, nes jų nenešiojo...“ – šypsosi siuvėjas.
Užtat vėliau, jau studijų Klaipėdoje metais, būsimojo pedagogo-baletmeisterio džinsais ir liemenėmis džiaugėsi ne vienas bičiulis. Jis ir būsimą žmoną Reginą savo šedevrais puošė.
Apšvarino rūsį...
(kilniais tikslais)
Mokantis aštuntoje klasėje, nutiko vienas smagiausių ir svarbiausių Kęstučio gyvenime įvykių. Per gimtadienį nuo krikšto mamos jis gavo netikėtą dovaną – fotoaparatą (šis dalykas, kaip žinia, vėliau taps neatsiejama mūsų pašnekovo veiklos dalimi). Va tada, kaip pasakoja vyras, ir prasidėjo: domėjimasis ir mokymasis, nuotraukų gamybos įrangos ir kadrų paieškos, ryškinimai, naktiniai sėdėjimai, o šio darbo tikslais – ir spintos durų išsukinėjimai bei vonios okupacijos (pastarųjų veiksmų prasmę, ko gero, geriausiai žino ir supranta tik jis pats).
Knygoms apie fotografiją, popieriui, ryškalams ir visiems kitiems daiktams, be kurių neišsiverstų tikras specialistas, vaikinui reikėjo pinigų. Tad jis nuolatos dairydavosi priduoti tinkamų butelių. Bet ne tik...
Rado ir kitą būdą, kaip užsidirbti. Gi iš savo rūsio gvelbdavo mamos tuščius trilitrinius stiklainius ir kulniuodavo į taros supirktuvę. Tačiau vieną dieną ylai iš maišo išlindus, velnių gavo tiek, kad nieko nebereikėjo. „Apribojo fotografiją juodai, ir baigėsi stiklainių nešimas iš namų...“ – iškloja visą tiesą.
Kaip pradanginti pažymius
Kad galėtų pats ryškinti nuotraukas, jaunasis fotografas buvo priverstas „paragauti“ visokiausių tirpalų ir kitokių medžiagų, apie kurias būtina išmanyti šio amato žinovams. Ir šitai kai kuriais atvejais jis kuo puikiausiai pritaikydavo mokykloje. Kad ir pažymiams „išimti“ per mėgstamosios braižybos, kuri jam puikiai sekėsi, pamokas.
Žodžiu, atsinešdavo jis tokio skysčio, fiksažu vadinamo. Suvilgęs juo degtuką su vata, patepdavo ant penketo – dažniausiai tokius pažymius tais laikais gaudavo už savo brėžinius. Penketas lape išnykdavo, ir brėžinį meistras paskolindavo klasės draugui – pastarasis darbą mokytojai parodydavo kaip savą. Ir, žinoma, gaudavo taip pat geriausią pažymį. „Svarbiausia, kad didelio neįrašytų, nes tuomet labai daug darbo, kol ištrini“, – paaiškina viską su detalėmis.
Galiausiai gudruolį mokytoja susekė ir už tokius darbelius įraitė jam kuolą, sugadinusį visą reikalą. „Išsitaisyti paskui oi kaip sunku buvo...“ – kraipo galvą vaizdo technikos specialistas.