Už­tvenk­ti na­mus kar­tais nau­din­ga

 

Jei tik le­gen­di­nė pran­cū­zų dai­ni­nin­kė Mi­rei Mat­jė ži­no­tų, ką da­ro ma­žos mer­gai­tės, no­rė­da­mos bū­ti to­kios, kaip ji... Štai Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tro Del­tu­vos fi­lia­lo fol­klo­ro sie­la ko­le­gių va­di­na­ma Lai­ma LENČICKIENĖ tep­da­vo­si lū­pas svies­tu. Ar tai bū­da­vo efek­tin­ga, te­gu pa­pa­sa­ko­ja ji pa­ti.

 

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Lai­mu­tė va­do­vau­ja fol­klo­ro an­sam­bliui. Gal ka­da iš­gir­si­me jį trau­kian­tį Alos Pu­ga­čio­vos ar Mi­rei Mat­jė dai­nas?

„Gro­ti“ ga­li­ma ir pa­lan­ge

 

Liau­diš­kas ir ki­tas įvai­rias dai­nas trau­kian­ti, ne­ži­nia kiek pa­sa­kų, juo­kų ir dar dau­giau tau­to­sa­kos per­liu­kų mo­kan­ti Lai­mu­tė dai­nuo­ja ir mu­zi­kuo­ja nuo ma­žens. Vai­kys­tė­je vie­ni įdo­miau­sių na­muo­se tu­rė­tų daik­tų Pa­ne­vė­žy­je au­gu­siai mer­gai­tei bu­vo pa­te­fo­nas ir plokš­te­lės. Klau­san­tis mu­zi­kos, ma­ža­jai pa­tik­da­vo įsi­vaiz­duo­ti, jog ji – pa­ti ge­riau­sia ir ži­no­miau­sia dai­ni­nin­kė.

„Ala Pu­ga­čio­va nu­me­ris vie­nas bu­vau, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė, pri­si­mi­nu­si tas „re­pe­ti­ci­jas“, ta­ria­mu pia­ni­nu pa­vers­tą pa­lan­gę, ant ku­rios „prak­ti­kuo­da­vo­si“, na­muo­se ir kie­me reng­tus kon­cer­tus.

Mer­gai­tei be ga­lo pa­ti­ko ir dai­ni­nin­kė Mi­rei Mat­jė, ku­rios dai­nų klau­sy­da­vo­si. Ją mėg­džio­da­ma, net­gi mė­gin­da­vo pran­cū­ziš­kai dai­nuo­ti. Sa­ko, kad iš­ei­da­vo vi­sai ne­blo­gai.

O ka­dan­gi gar­sio­ji pran­cū­zė ža­vin­ga, rei­kė­da­vo pa­si­steng­ti dėl sce­ni­nės iš­vaiz­dos. „Iš­si­tep­da­vau lū­pas svies­tu, kad jos bliz­gė­tų, nes žur­na­le dai­ni­nin­kės lū­pos bū­da­vo to­kios ryš­kios...“ – sva­jin­gai pa­sa­ko­ja at­li­kė­ja pa­ti ta­pu­si mu­zi­kė.

 

Gro­žio prie­mo­nės – iš sve­ti­mo dar­žo

 

Pa­slap­čia da­žy­tis, ma­tuo­tis aukš­ta­kul­nius ba­tus ir stai­py­tis prieš veid­ro­dį Lai­mai, kaip ir jos drau­gėms, bu­vo ne­at­ski­ria­ma lais­va­lai­kio da­lis. Ar­gi tai ne­pa­tik­tų kiek­vie­nai mer­gai­tei? Jos, kaip tik­ros su­au­gė­lės, puoš­da­vo­si mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­liais, ku­rie smal­suo­lėms, ži­no­ma, bu­vo ge­ro­kai „per mo­te­riš­ki“. Ras­da­vo bū­dų, kaip na­gus pa­da­ry­ti il­gus ir la­kuo­tus. Tam nau­do­da­vo gė­lių žied­la­pius: te­rei­kia juos lyž­tel­ti ir pri­sik­li­juo­ti ant na­gų.

Tų žied­la­pių pa­ne­ly­tės su­si­ras­da­vo įvai­riau­sių spal­vų, o pa­klaus­ta, ar gau­da­vo jų pie­vo­se, Lai­mu­tė nu­raus­ta: „Iš kaž­ko­kių dar­že­lių pri­si­neš­da­vom...“ Štai kur pra­ding­da­vo gė­li­nin­kys­te už­si­im­da­vu­sių rū­pes­tin­gų kai­my­nių au­ga­lai...

Už to­kius „gro­žio sa­lo­nus“ bar­ti gra­žuo­lės ne­gau­da­vu­sios. Pa­šne­ko­vė sa­ko ap­skri­tai ne­pri­si­me­nan­ti, ar ją už ką nors bau­dė. „Aš bu­vau prie bai­lių, o va se­sė Zi­ta – vel­nio vai­kas, stra­ges­nė, su ber­niu­kais vi­sa­da žais­da­vo“, – ban­do įti­kin­ti.

 

Vir­tu­vę pa­ver­tė eže­ru

 

Vis tik pri­si­pa­žįs­ta, kad te­ta ją va­din­da­vo pa­slap­tin­ga viš­te­le. Su­prask – ra­mi, bet ką iš­krės, nie­kas ne­ga­li prog­no­zuo­ti.

Lai­mu­tė ne­pa­kęs­da­vu­si, jei, na­muo­se ap­si­lan­kius ko­kiam sve­čiui, vi­sas na­miš­kių dė­me­sys bū­da­vo ski­ria­mas at­vy­kė­liui, o ji lik­da­vu­si nuo­ša­ly­je. Tad ži­no­jo bū­dų, kaip vis­ką su­tvar­ky­ti. „Aš tuo­met gra­žiai nu­si­mui­li­nu, pri­tai­kau pro­gą ir ką nors pa­da­rau“, – at­sklei­džia vi­sas sa­vo pa­slap­tis.

Tam sy­kį iš­si­rin­ko vir­tu­vės kriauk­lę. Ją už­kim­šo sku­du­ru ir pa­lei­do van­de­nį... Ir ta­da sa­vo tiks­lą pa­sie­kė, nes svar­biau už bet ką vi­siems bu­vo rū­pes­tis, kaip pa­ša­lin­ti vir­tu­vė­je telk­šojusias ba­las. O ma­žo­ji pa­tra­kė­lė ra­miau­siai sau sė­dė­jo po kriauk­le ir sma­giai te­ške­no­si.

 

Su­truk­dė žai­di­mą...

 

Kar­tą ne juo­kais vi­sus iš­gąs­di­no, kai su­ma­nė kai ko pa­ra­gau­ti. „Bu­vo to­kie vi­ta­mi­nai bu­te­liu­kuo­se, – pa­sa­ko­ja Lai­ma. – Jų kar­tais vai­kams duo­da­vo, kad bū­tų svei­ki. Iš pra­džių bū­na sal­dūs, po to pa­si­da­ro kar­tūs. Tai vie­ną die­ną na­mie pa­ma­tė, kad ma­no lie­žu­vis – oran­ži­nis, vi­ta­mi­nų bu­te­liu­kas – tuš­čias, o bu­vo pil­nas...“

Tuč­tuo­jau de­gus­ta­to­rę, ku­ri gal­būt te­no­rė­jo pa­žais­ti li­go­ni­nių, pas me­di­kus su­skub­ta vež­ti. „O aš vie­ną su­val­giau, ir ki­ti – ne­be­ska­nu... Bet iš to strio­ko nie­kas ne­ma­tė, kad tu­riu ki­še­nėj su­si­dė­jus“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vė.

Ge­rai, kad be­va­žiuo­jant vis­kas pa­aiš­kė­jo. O tai li­ku­siais vi­ta­mi­nais ji bū­tų ki­tiems lie­žu­vius da­žiu­si.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų