„Gro­ti“ ga­li­ma ir pa­lan­ge

Liau­diš­kas ir ki­tas įvai­rias dai­nas trau­kian­ti, ne­ži­nia kiek pa­sa­kų, juo­kų ir dar dau­giau tau­to­sa­kos per­liu­kų mo­kan­ti Lai­mu­tė dai­nuo­ja ir mu­zi­kuo­ja nuo ma­žens. Vai­kys­tė­je vie­ni įdo­miau­sių na­muo­se tu­rė­tų daik­tų Pa­ne­vė­žy­je au­gu­siai mer­gai­tei bu­vo pa­te­fo­nas ir plokš­te­lės. Klau­san­tis mu­zi­kos, ma­ža­jai pa­tik­da­vo įsi­vaiz­duo­ti, jog ji – pa­ti ge­riau­sia ir ži­no­miau­sia dai­ni­nin­kė.

„Ala Pu­ga­čio­va nu­me­ris vie­nas bu­vau, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė, pri­si­mi­nu­si tas „re­pe­ti­ci­jas“, ta­ria­mu pia­ni­nu pa­vers­tą pa­lan­gę, ant ku­rios „prak­ti­kuo­da­vo­si“, na­muo­se ir kie­me reng­tus kon­cer­tus.

Mer­gai­tei be ga­lo pa­ti­ko ir dai­ni­nin­kė Mi­rei Mat­jė, ku­rios dai­nų klau­sy­da­vo­si. Ją mėg­džio­da­ma, net­gi mė­gin­da­vo pran­cū­ziš­kai dai­nuo­ti. Sa­ko, kad iš­ei­da­vo vi­sai ne­blo­gai.

O ka­dan­gi gar­sio­ji pran­cū­zė ža­vin­ga, rei­kė­da­vo pa­si­steng­ti dėl sce­ni­nės iš­vaiz­dos. „Iš­si­tep­da­vau lū­pas svies­tu, kad jos bliz­gė­tų, nes žur­na­le dai­ni­nin­kės lū­pos bū­da­vo to­kios ryš­kios...“ – sva­jin­gai pa­sa­ko­ja at­li­kė­ja pa­ti ta­pu­si mu­zi­kė.

Gro­žio prie­mo­nės – iš sve­ti­mo dar­žo

Pa­slap­čia da­žy­tis, ma­tuo­tis aukš­ta­kul­nius ba­tus ir stai­py­tis prieš veid­ro­dį Lai­mai, kaip ir jos drau­gėms, bu­vo ne­at­ski­ria­ma lais­va­lai­kio da­lis. Ar­gi tai ne­pa­tik­tų kiek­vie­nai mer­gai­tei? Jos, kaip tik­ros su­au­gė­lės, puoš­da­vo­si mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­liais, ku­rie smal­suo­lėms, ži­no­ma, bu­vo ge­ro­kai „per mo­te­riš­ki“. Ras­da­vo bū­dų, kaip na­gus pa­da­ry­ti il­gus ir la­kuo­tus. Tam nau­do­da­vo gė­lių žied­la­pius: te­rei­kia juos lyž­tel­ti ir pri­sik­li­juo­ti ant na­gų.

Tų žied­la­pių pa­ne­ly­tės su­si­ras­da­vo įvai­riau­sių spal­vų, o pa­klaus­ta, ar gau­da­vo jų pie­vo­se, Lai­mu­tė nu­raus­ta: „Iš kaž­ko­kių dar­že­lių pri­si­neš­da­vom...“ Štai kur pra­ding­da­vo gė­li­nin­kys­te už­si­im­da­vu­sių rū­pes­tin­gų kai­my­nių au­ga­lai...

Už to­kius „gro­žio sa­lo­nus“ bar­ti gra­žuo­lės ne­gau­da­vu­sios. Pa­šne­ko­vė sa­ko ap­skri­tai ne­pri­si­me­nan­ti, ar ją už ką nors bau­dė. „Aš bu­vau prie bai­lių, o va se­sė Zi­ta – vel­nio vai­kas, stra­ges­nė, su ber­niu­kais vi­sa­da žais­da­vo“, – ban­do įti­kin­ti.

Vir­tu­vę pa­ver­tė eže­ru

Vis tik pri­si­pa­žįs­ta, kad te­ta ją va­din­da­vo pa­slap­tin­ga viš­te­le. Su­prask – ra­mi, bet ką iš­krės, nie­kas ne­ga­li prog­no­zuo­ti.

Lai­mu­tė ne­pa­kęs­da­vu­si, jei, na­muo­se ap­si­lan­kius ko­kiam sve­čiui, vi­sas na­miš­kių dė­me­sys bū­da­vo ski­ria­mas at­vy­kė­liui, o ji lik­da­vu­si nuo­ša­ly­je. Tad ži­no­jo bū­dų, kaip vis­ką su­tvar­ky­ti. „Aš tuo­met gra­žiai nu­si­mui­li­nu, pri­tai­kau pro­gą ir ką nors pa­da­rau“, – at­sklei­džia vi­sas sa­vo pa­slap­tis.

Tam sy­kį iš­si­rin­ko vir­tu­vės kriauk­lę. Ją už­kim­šo sku­du­ru ir pa­lei­do van­de­nį... Ir ta­da sa­vo tiks­lą pa­sie­kė, nes svar­biau už bet ką vi­siems bu­vo rū­pes­tis, kaip pa­ša­lin­ti vir­tu­vė­je telk­šojusias ba­las. O ma­žo­ji pa­tra­kė­lė ra­miau­siai sau sė­dė­jo po kriauk­le ir sma­giai te­ške­no­si.

Su­truk­dė žai­di­mą...

Kar­tą ne juo­kais vi­sus iš­gąs­di­no, kai su­ma­nė kai ko pa­ra­gau­ti. „Bu­vo to­kie vi­ta­mi­nai bu­te­liu­kuo­se, – pa­sa­ko­ja Lai­ma. – Jų kar­tais vai­kams duo­da­vo, kad bū­tų svei­ki. Iš pra­džių bū­na sal­dūs, po to pa­si­da­ro kar­tūs. Tai vie­ną die­ną na­mie pa­ma­tė, kad ma­no lie­žu­vis – oran­ži­nis, vi­ta­mi­nų bu­te­liu­kas – tuš­čias, o bu­vo pil­nas...“

Tuč­tuo­jau de­gus­ta­to­rę, ku­ri gal­būt te­no­rė­jo pa­žais­ti li­go­ni­nių, pas me­di­kus su­skub­ta vež­ti. „O aš vie­ną su­val­giau, ir ki­ti – ne­be­ska­nu... Bet iš to strio­ko nie­kas ne­ma­tė, kad tu­riu ki­še­nėj su­si­dė­jus“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vė.

Ge­rai, kad be­va­žiuo­jant vis­kas pa­aiš­kė­jo. O tai li­ku­siais vi­ta­mi­nais ji bū­tų ki­tiems lie­žu­vius da­žiu­si.