„Lin­kiu da­ly­tis ne veid­mai­niš­ku ge­ru­mu“

 

Uk­mer­gės Švč. Tre­jy­bės pa­ra­pi­jos kle­bo­nui Dai­niui LUKONAIČIUI Ka­lė­dos pri­me­na šil­tas ma­mos ran­kas ir jų lies­tas do­va­nas. Tė­čiui ma­žą­jį tech­ni­ką tek­da­vo pa­auk­lė­ti už ne vie­to­je ir ne lai­ku pa­de­monst­ruo­tus elek­tri­ko bei vai­ruo­to­jo įgū­džius. Pri­si­mi­ni­mais apie sa­vo vai­kys­tę ir ka­lė­di­niais lin­kė­ji­mais pa­šne­ko­vas da­li­ja­si su mū­sų skai­ty­to­jais.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Au­to­rės nuotr.

„Kai au­gau, neiš­si­sky­riau nie­kuo, kad bū­čiau per­dė­tai šven­tas ar per­dė­tai chu­li­ga­nė­lis, – bu­vau nor­ma­lus vai­kis“, – šyp­so­si Ra­sei­niuo­se už­au­gęs D. Lu­ko­nai­tis. Pa­sa­ko­ja gy­ve­nęs in­di­vi­du­a­lių na­mų kvar­ta­le, ku­ria­me gy­ve­no ir daug jo kla­sės drau­gų. „Į mo­kyk­lą ei­nant bū­da­vo vi­so­kių špo­sų. Ir ne vie­toj ka­ban­tys žmo­nių so­do obuo­lys ar sly­va ne­lik­da­vo ne­pa­ste­bė­ti...“ – įti­ki­na, kad moks­lei­vių bū­ta bud­rių. O ir mai­šai su van­de­niu, kaip pa­aiš­kė­ja, pa­si­slė­pus krū­muo­se tu­rė­jo sa­vo pa­skir­tį.

O tė­tis rak­te­lių ne­pa­slė­pė...

D. Lu­ko­nai­tis sa­ko, kad jo tė­tis bu­vo griež­to­kas, ir ma­no, jog kar­tais tai pra­vers­da­vę. Ga­lįs ant pirš­tų su­skai­čiuo­ti sy­kius, kai pel­ny­tai ga­vo dir­žo.

„Pra­di­nu­kas pa­si­da­riau ir par­si­ne­šiau iš mo­kyk­los to­kį mo­de­liu­ką, – ima pa­sa­ko­ti pir­mą­ją is­to­ri­ją. – Rei­kė­jo gau­ti ko­kį lai­dą jį už­mai­tint, kad veik­tų. O prie te­le­vi­zo­rių bū­da­vo sro­vės ly­gin­tu­vai. Nu­pjo­viau ga­lą lai­do, gal­vo­ju – pri­jung­siu, pa­žai­siu, pas­kui izo­liuo­siu... Ir pa­mir­šau. Va­ka­re grį­žęs tė­tis jun­gia te­le­vi­zo­rių, o lai­do ga­lo nė­ra...“ Tė­tis sū­nui tuo­met iš­aiš­ki­nęs, ko­kia to lai­do pa­skir­tis. „O aš pats sa­ve kal­ti­nau, kad esu žiop­lys ir vis­ko iki ga­lo ne­pa­da­riau“, – at­vi­rau­ja pa­šne­ko­vas.

Ki­tą kar­tą lup­ti ga­vo bū­da­mas pa­aug­lys. Ir dėl to „pa­si­sten­gė“ vie­na kai­my­nų mo­čiu­tė.

„Mes ją va­di­nom žval­ge, nes ji vis­ką ste­bė­da­vo, pri­dė­ju­si prie kak­tos ran­ką, – da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais. – Tė­vai tu­rė­jo ži­gu­liu­ką, ku­riuo man la­bai knie­tė­da­vo iš­va­žiuot. Spin­tu­kėj bu­vo rak­te­liai, aš pagal juos savus pri­si­tai­kiau, ir mes su drau­gais toj sa­vo gat­ve­lėj pir­myn at­gal pa­si­stum­dy­da­vom. Tai kai­my­nė ir nu­žval­gė. Vie­ną die­ną ruo­šiu pa­mo­kas ir gir­džiu, kad iš dar­bo grį­žęs tė­tis įtar­ti­nai iš­kart į ga­ra­žą nu­sku­bė­jo. Tik čiupt čiupt, va­rik­lis šil­tas – įro­dy­mai yra... Ta­da ga­vau per nu­ga­rą su šniū­ru ir dar vy­riš­kai pa­si­kal­bė­jom. Vi­si mū­sų žyg­dar­biai bu­vo su­stab­dy­ti.“ Da­bar D. Lu­ko­nai­tis džiau­gia­si, kad tai bu­vo ge­ra pre­ven­ci­ja, nes jau­nuo­lių pa­si­va­ži­nė­ji­mai ga­lė­ję ava­ri­ja baig­tis.

Ko ne­su­ži­no­jo ma­ma

Iš­klo­ja ku­ni­gė­lis vi­są tie­są ir apie pas­ku­ti­niai­siais mo­kyk­li­niais me­tais pa­tir­tą tuo­met ne pa­tį ma­lo­niau­sią in­ci­den­tą. Mo­kyk­lo­je vy­ku­sios dis­ko­te­kos me­tu di­rek­to­rius tu­a­le­te ap­ti­ko bū­rį dū­mą pa­trauk­ti pa­ban­džiu­sių vy­ru­kų, tarp ku­rių bu­vo ir mū­sų pa­šne­ko­vas. „Nu­si­ve­dė jis mus į ka­bi­ne­tą, o ten bu­vę ke­li mo­ky­to­jai ėmė gė­din­ti: kaip jūs, to­kie ge­ri mo­ki­niai... – pri­si­me­na vy­ras. – Be to, auk­lė­to­ja sa­ko – va, te­le­fo­nas, pats pa­skam­bink į na­mus ir pa­si­sa­kyk. Maž­daug „La­bas va­ka­ras, ma­ma, aš rū­kiau tu­a­le­te“... Tai jau ne­eeee, pa­gal­vo­jau.“ Tą­kart mo­ki­nys iš ba­los iš­li­po apy­sau­sis, bet bu­vo ne­sma­gu iš mo­ky­to­jų lū­pų „rū­ko­riaus“ pra­var­dę dar ku­rį lai­ką gir­dė­ti.

Mie­lai D. Lu­ko­nai­tis pa­sa­ko­ja apie su spor­tu su­si­ju­sius po­mė­gius. Jau­nuo­liai ne­kan­trau­da­mi lauk­da­vo kū­no kul­tū­ros pa­mo­kų. „O prie na­mų bu­vo krep­ši­nio aikš­te­lė, tai sport­ba­čių man už­tek­da­vo sa­vai­tei, – šyp­so­si kle­bo­nas. – Tė­tis iš­mo­ki­no žais­ti šach­ma­tais: nuo­sta­biau­sia per­ga­lė bu­vo jį pa­tį ap­loš­ti.“

Ir ūki­nin­kas, ir

ko­lek­ci­nin­kas

Dar ber­niu­kas ko­lek­cio­na­vo paš­to žen­klus. Su­ge­bė­jo ir lė­šų šiam po­mė­giui pra­si­ma­ny­ti. „Tė­vai į mo­kyk­lą duo­da­vo rub­lį pie­tums, o ge­ram ver­sli­nin­kui tai – di­de­li pi­ni­gai, – apie mo­kė­ji­mą tau­py­ti ir skran­džio ap­gau­di­nė­ji­mą pa­sa­ko­ja bu­vęs ko­lek­ci­nin­kas. – Pa­si­i­mi ban­de­lę su ra­zi­nom už pen­kias ka­pei­kas, dar ko­kio kom­po­to, bet­gi ne­sun­ku tuš­čiu skran­džiu pra­traukt po­rą pa­mo­kų.“ Už­tat iš­ei­da­vo pa­gau­sin­ti sa­vo rin­ki­nius.

Dai­niaus tė­ve­liai nuo ry­to li­gi va­ka­ro sun­kiai dir­bo, tad sū­nus pui­kiai iš­ma­nė vis­ką apie at­sa­ko­my­bę. „Rei­kia mal­kas su­pjaut – su­pjau­siu, pe­čių pa­kur­ti, kam­ba­rius pa­tvar­ky­ti... Bū­da­vo – prie prū­de­lio sė­di, bet ži­nai, kad rei­kia žo­lės gy­vu­liams pa­pjaut, van­de­nu­ko at­nešt, šilt­na­mį pa­lais­tyt. Tek­da­vo ir sta­ty­bos dar­bų – vi­so­kie pa­da­žy­mai, pa­ka­li­mai. Tė­tis pa­ti­kė­da­vo man pa­gal­bi­nio dar­bo, ir bū­da­vo la­bai ge­ra ko­kį in­dė­lį na­mams duo­ti iš sa­vęs“, – nuo­šir­džiai džiau­gia­si ku­ni­gas.

Kar­piai svar­bes­ni už

gu­mi­nius batus

Ma­lo­nu­mo teik­da­vo ir žve­jy­ba, tie­sa, ji bu­vo kiek ne­tra­di­ci­nė. Tė­ve­liai tu­rė­ję na­mą ir kai­me, gar­sia­me kar­pių tven­ki­niais. „Ru­de­nį iš­leis­da­vo tuos tven­ki­nius, ir mes gau­dy­da­vom žu­vį, – klam­po­ji­mus per dum­blą pri­si­me­na pa­šne­ko­vas. – Kol nu­šlei­vo­ji iki pel­kių dug­ne – to­kių van­dens sa­le­lių, – tai vie­ną ko­ją trau­ki, o ki­ta smin­ga. Na­mo grįž­da­vau be gu­mi­nių, už­tat su kar­piu siet­koj. Ši­taip esu nu­te­rio­jęs ke­lis gu­mi­nius.“ Ma­ma ne­pyk­da­vo – juk kep­da­vo ma­žo­jo žve­jo par­neš­tą žu­vį.

Pa­li­ki­me ei­lu­tę ka­lė­di­niam

ste­buk­lui...

Ka­lė­dos D. Lu­ko­nai­čiui – pa­čios nuo­sta­biau­sios me­tų šven­tės. Pa­ly­gi­na, jog anks­čiau mū­sų vi­suo­me­nė­je jos bū­da­vu­sios ki­to­kios: „Šei­mo­je Kū­čių va­ka­rą puoš­da­vom eg­lu­tę. Nie­kas ta­da ne­le­pi­no. Gau­ti ki­log­ra­mą man­da­ri­nų ar ras­ti pirš­ti­nes po eg­lu­te bū­da­vo šven­tė. Šil­dė bet ko­kia do­va­na – net ir smul­kme­ny­tė, nes ži­no­jai, kad ji ma­mos ran­kų čiu­pi­nė­ta. Ir apie tai pa­tys mie­liau­si pri­si­mi­ni­mai...“

Pa­sak ku­ni­go, šian­dien nuo ma­žens esa­me ra­gi­na­mi ra­šy­ti laiš­kus Ka­lė­dų Se­ne­liui, pra­šy­ti, ti­kė­tis, lauk­ti. „Bet vi­sa­da žmo­gus tu­ri pa­si­lik­ti šir­de­lėj vie­tos staig­me­nai, – sa­ko jis. – Ma­lo­nu, kai džiaugs­mas yra ne­lauk­tas, kai gau­ni tai, ko ne­si­ti­ki, nes kai vis­ką ži­nai – ne­sal­du...“ Pa­ta­ria laiš­ke pa­lik­ti ei­lu­tę pa­pra­šant to, apie ką Ka­lė­dų Se­ne­lis ži­no, kad mums la­biau­siai rei­kia.

Ir, pa­sak D. Lu­ko­nai­čio, ne daik­tai, ne do­va­nos la­biau­siai šil­do: „Do­va­no­jant vien tik žais­lus, grei­tai pra­virk­si­me, nes per vi­so pa­sau­lio žais­lus ne­be­ga­lė­si­me per­lip­ti. Vai­kams lin­kiu tu­rė­ti svei­kus ma­mą ir tė­tį, vi­siems – san­tar­vės šei­mo­je ir kad žmo­nės da­ly­tų­si ne veid­mai­niš­ku ge­ru­mu.“

Svei­kin­da­mas ar­tė­jant gy­vy­bės at­ėji­mo ste­buk­lui, ku­ni­gas uk­mer­giš­kiams taip pat lin­ki, kad be­si­džiaug­da­mi at­si­nau­ji­nan­čiu mies­tu ma­ty­tų po­ten­cia­lą kur­ti to­liau, gal­vo­tų ne tik apie sa­ve, bet ir apie tuos, ku­rie ap­link mus.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų