Tik­riau­siai yra ma­my­čių ir tė­ve­lių, ku­rie no­rė­tų ap­si­keis­ti vie­to­mis su sa­vo vai­kais. Ne­gi ne­bū­tų sma­gu va­ka­rais klau­sy­tis vien tik tau se­ka­mos pa­sa­kos, mė­gau­tis tik dėl ta­vęs iš­kep­tu py­ra­gu ir zys­ti, zys­ti bei zys­ti, ži­nant, kad vis tiek iš­zy­si, nu­pirk­ti le­dų...

O kas nu­tik­tų, jei su­au­gu­siais nors die­nai ta­pę vai­kai sa­vo „su­ma­žė­ju­siems“ tė­ve­liams už­draus­tų kirs­ti šo­ko­la­dą, „ka­bė­ti“ prie kom­piu­te­rio ir liep­tų ei­ti mie­go­ti kuo anks­čiau­siai? Dar dau­giau – nu­si­stvė­rę bi­zū­nė­lį pa­gra­sin­tų iš­vai­ky­ti vi­sus ožiu­kus ir pri­vers­tų pri­si­pa­žin­ti, ko­kių ei­bių per­dien pri­krė­tė? Kol taip ne­at­si­ti­ko, te­gul pa­si­pa­sa­ko­ja pa­tys. Ir kuo grei­čiau!

 

Jei kai­my­nai pa­gei­dau­tų rau­do­nų užuo­lai­dų...

Uk­mer­gės kny­gy­ne dir­ban­ti Jo­lan­ta PAKIENĖ – tik­ra kny­gų ka­ra­lys­tės fė­ja. Vai­kys­tė­je grei­čiau­siai bu­vo la­bai ge­ra ir pa­vyz­din­ga mer­gai­tė – ar­gi ga­li bū­ti ki­toks kny­gas my­lin­tis vai­kas? Tad ko­dėl tuo­met te­ko dir­žiu­ko pa­ra­gau­ti, ir ne sy­kį?..

 

Kny­gų ka­ra­lys­tė­je dir­ban­ti Jo­lan­ta Pa­kie­nė tei­gia esan­ti la­bai pik­ta ma­ma. Įdo­mu, kaip baus­tų sa­vo vai­kus už po­mi­do­rais ap­dirb­tus kai­my­nų lan­gus...

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr.

Mei­lės viš­ty­čiams bu­vo per daug

Ma­ža Jo­lan­ta iš tie­sų ne­kė­lė rū­pes­čių. Be­veik. Pa­sa­ko­ja bu­vu­si pa­klus­ni duk­ra, tvar­kin­ga ir kruopš­ti mo­ki­nė. La­bai mė­gu­si skai­ty­ti kny­gas, iš ba­tų dė­že­lių pa­si­da­ry­tuo­se ve­ži­mė­liuo­se ve­žio­ju­si lė­les ir sva­jo­ju­si apie gy­vą „lė­lę“ – viš­čiu­ką. „Mums su drau­ge taip no­rė­jo­si ma­žy­čių gel­to­nų viš­čiu­kų...“ – pri­si­me­na.

Dėl jų mer­gai­tės – dar pra­di­nių kla­sių mo­ki­nu­kės pi­ni­gė­lių su­si­tau­pė ir tu­rė­da­mos, kiek rei­kia, nu­sku­bė­jo įsi­gy­ti mie­lų­jų pa­da­rė­lių. „Par­si­ne­šėm abi po vi­sai ma­žą viš­čiu­ką, o kad rei­kia ypa­tin­gai pri­žiū­rė­ti, bū­ti­na ši­lu­ma, lem­pa – ne gal­voj... Svar­bu, kad mums la­bai gra­žu...“ – pa­sa­ko­ja Jo­lan­ta.

My­la­vo, čiū­čia­vo sa­vo au­gin­ti­nius, duo­ny­te mai­ti­no, tik žiū­ri – šie ko tai keip­ti pra­dė­jo... „Aš ir sa­kau drau­gei – gal jiems šal­ta... Tai iš pra­džių mes juos į ko­ji­ny­tę įdė­jom. Ne­la­bai pa­ge­rė­jo... Ta­da į du­be­nė­lį įpy­lėm šil­to van­dens ir iš­prau­sėm. To­kiam jau ge­ro­kai šil­tam, kad mū­sų viš­čiu­kams bū­tų šil­ta...“ – link­si gal­vą pa­šne­ko­vė.

De­ja, nei ko­ji­ny­tė, nei karš­ta vo­nia ma­žy­lių ne­gel­bė­jo. To­kios jau­nų­jų glo­bė­jų pro­ce­dū­ros tik vi­sai varg­še­lius pri­bai­gė – nu­gai­šo ir ki­tos die­nos ne­su­lau­kę...

Štai tau ir Ka­lė­dų Se­nis...

Sy­kį pen­kia­me­tė Jo­lan­ta ga­vo bar­ti dėl to, kad bu­vo per daug už­si­spy­ru­si ir per Nau­juo­sius me­tus kaip tik­ra su­au­gė­lė no­rė­jo sve­čiuo­se pa­bū­ti. Mat ne­to­lie­se, anot jos, gy­ve­no mie­la vai­kų ne­tu­rin­ti po­ra, ku­ri my­lė­jo mer­gai­tę kaip sa­viš­kę. Daž­nai kvies­da­vo­si ją į sve­čius, o šiai la­bai pa­tik­da­vo čia lan­ky­tis. Ir ne vien dėl šei­mi­nin­kų tu­rė­to vai­kams la­bai jau įdo­maus daik­to – pa­te­fo­no. Be­je, Jo­lan­ta iki šiol ge­rai pri­si­me­na dai­ną apie pal­vą ar­klį, ku­ri jai taip įsi­mi­nė...

„Už­si­ma­niau te­nai pa­bū­ti per Nau­juo­sius me­tus, – pa­sa­ko­ja. – At­ėjo ma­ma į na­mus pra­šy­ti, o aš – ne, ir vis­kas... Nie­kaip ma­nęs ne­iš­tem­pė, tai pa­sa­kė, kad na­muo­se Ka­lė­dų Se­ne­lis su do­va­no­mis lau­kia.“

Ma­ža­jai „šven­tė­jai“ to ir te­rei­kė­jo. Ti­kė­da­ma­si ras­ti ne­įpras­tų sve­čių ji par­lė­kė į na­mus... Ta­da ir pa­aiš­kė­jo ma­mos gud­ry­bės. „Ap­si­su­kau, nu­stū­miau ma­mą ir jau bėg­siu at­gal pro du­ris...“ – pri­si­me­na pa­pūs­tas sa­vo lū­py­tes. Bet ma­mos bū­ta ap­suk­res­nės – ji spė­ju­si su­gau­ti iš­dy­kė­lę. O dar kai su tin­kli­nės „siet­ku­tės“ kie­tą­ja ran­ke­na švys­te­lė­jo per už­pa­ka­lį, ne­be­rei­kė­ję ir do­va­nų.

Žai­dė „dar­ži­nin­kes“

Nau­ja­me­ti­niai už­si­spy­rė­lės „fe­jer­ver­kai“ tą­syk tuo ir pa­si­bai­gę. Už­tat ko­kių rau­do­nų po­mi­do­ri­nių „sa­liu­tų“ Jo­lan­ta dar yra pri­da­riu­si...

Bu­vo dar vi­sai mer­gai­čiu­kė. Kar­tą ap­si­lan­kė pas bi­čiu­lę ir drau­ge su ja, nu­ė­ju­sios į bal­ko­ną... vi­du­ry bal­tos die­nos... ėmė leis­ti rau­do­nų po­mi­do­rų „sal­ves“ į ša­li­mais gy­ve­nan­čios se­ny­vos mo­čiu­tės lan­gą. Da­bar nė ne­pri­si­me­na, iš kur tų po­mi­do­rų ga­vu­sios. Tik ži­no, kad jų bu­vo daug – oi, kiek daug: „Tik­rai ne du ir ne trys... Įsi­vaiz­duo­kit – tie po­mi­do­rai tie­siog bė­go per stik­lą, ten vis­kas lie­jo­si...“

Įsi­vaiz­duo­ti to­kį „al­truis­tiš­ką“ po­el­gį at­ro­dy­tų leng­viau, jei bo­bu­lė bū­tų kon­ser­va­vu­si po­mi­do­rus ir pri­trū­ku­si šio ge­ro: gal ma­žo­sios pa­gal­bi­nin­kės to­kiu bū­du no­ri pa­dė­ti, o kad bū­tų grei­čiau, tie­siog me­ta po­mi­do­rus pro lan­gą... Bet da­bar... „Nu­gi kar­vės, kiau­lės bu­vom, kaip pa­gal­vo­ji. Sa­vo vai­ką kai pa­pur­ty­čiau da­bar už tai...“ – gūž­čio­ja pe­čiais kny­ge­lių fė­ja. Mhm... Įdo­mu, ku­rio­je ga­nyk­lo­je ga­li­ma iš­vys­ti ban­dą kar­vių, žai­džian­čių da­žas­vy­dį su po­mi­do­rais...

Pri­si­bė­gio­jo

Pa­sa­ko­da­ma apie vai­kys­tės iš­dai­gas ir ko­dėl nuo ma­mos ga­vu­si lup­ti, pri­si­me­na ir mo­kyk­lo­je, vy­res­nė­se kla­sė­se, rau­do­nuo­ti ver­tu­sias si­tu­a­ci­jas. Vie­na iš jų pa­si­bai­gė tra­di­ci­nis su­ma­ny­mas pa­bėg­ti iš pa­mo­kų. Tik baus­mė bu­vo ne vi­sai tra­di­ci­nė...

„Pas­ku­ti­nę die­ną prieš pat žie­mos atos­to­gas ry­te su­si­rin­kom vi­si rū­bi­nė­je, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė. – O mū­sų kla­sės kom­jau­ni­mo sek­re­to­rius pa­siū­lė bėg­ti iš pa­mo­kų – ne­ži­nau, kas jam ta­da už­ėjo... Vi­si ir pa­bė­go, tik vie­na Re­gi­na – ta pa­ti, su ku­ria viš­čiu­kus mau­dėm, – nu­ė­jo į pa­mo­kas...“

Jo­lan­ta, grį­žu­si į na­mus, su­lau­kė auk­lė­to­jos skam­bu­čio: „Pa­klau­sė, ko­dėl aš na­mie. Pri­si­pa­ži­nau, kad pa­bė­gau... „Ot gra­žus vie­nuo­lik­to­kės pa­si­aiš­ki­ni­mas“, – py­ko auk­lė­to­ja. O aš ir sa­kau: tai­gi jūs klau­sėt – at­sa­kiau, ko­dėl...“

Už to­kį atos­to­gų pra­džios „žy­gį“ vi­sai kla­sei at­gai­lau­ti te­ko va­lant mo­kyk­los ko­ri­do­rių sie­nas, švei­čiant che­mi­jos ka­bi­ne­tą. „Ir mū­sų vis klau­si­nė­jo, kas su­gal­vo­jo pa­bėg­ti. O mes nič­nie­ko ne­sa­kėm: iki šios mi­nu­tės ne­iš­da­vėm, – juo­kia­si pri­si­mi­nus. – Nes tam mū­sų kom­jau­ni­mo sek­re­to­riui bū­tų bu­vu­sios ša­kės...“

Kam tos braš­kės: ma­ma ir taip gra­ži

Šian­dien Jo­lan­ta – tri­jų sū­nų ma­ma. Ti­ki­na esan­ti la­bai pik­ta ma­ma ir rei­ka­lau­jan­ti iš vai­kų vi­siš­kos tvar­kos ir rū­pes­tin­gu­mo. Juo­kia­si pa­ti „pa­gra­si­nan­ti ša­kė­mis“, jei ne­bū­na iš­siurb­ti ki­li­mai ar iš­plau­ti in­dai. Ir, pa­si­ro­do, sū­nūs vis­ką pui­kiai su­pran­ta: vel­tui au­šin­ti bur­nos ma­mai ne­ten­ka.

Vis­gi su šyp­se­na pri­si­me­na vie­no iš sū­nų iš­krės­tą nuo­ty­kį, ku­ris tą­syk vi­sai ne­at­ro­dė juo­kin­gas. „Vis­kas nu­ti­ko, kai ma­no Ju­lius, ku­riam da­bar 20 me­tų, dar nė­jo į mo­kyk­lą, – ima pa­sa­ko­ti. – Vai­kai žai­dė kie­me, o aš už­si­dė­jau ant vei­do braš­kių kau­kę, vaikš­tau sau vi­sa pa­ten­kin­ta po na­mus, me­di­tuo­ju... Stai­ga – skam­bu­tis į du­ris. Pa­si­žiū­riu – laip­ti­nė­je du jau­nuo­liai sto­vi... Kaip čia da­bar ro­dy­tis su to­kiu vei­du? Nu­lė­kiau, grei­tai nu­si­va­liau, ati­da­riau du­ris...“

Su šiuo vi­zi­tu už­si­bai­gė vi­sos gro­žio me­di­ta­ci­jos. Mat vie­nas jau­nuo­lių pra­ne­šė, kad Ju­lius kal­tas dėl su­dau­žy­tos jo BMW „fa­ros“. Pa­si­ro­do, ber­niu­kas su dar ke­liais drau­gais su­ma­nė paiš­dy­kau­ti: kie­me įtem­pė vie­lą ir pa­si­slė­pę lau­kė, kad kas nors, pa­pras­tai ta­riant, ant jos „pa­si­mau­tų“. Tai pa­da­ry­ti „pa­si­se­kė“ au­to­mo­bi­liui, tiks­liau – jo ži­bin­tui. Jo­lan­ta dė­ko­ja Die­vui, kad tai ne­bu­vo koks se­nu­čiu­kas su dvi­ra­čiu. Bet ne­ma­lo­nu­mų tu­rė­jo ne ma­žiau.

„Už ap­ga­din­tą stik­lą vai­ruo­to­jas lie­pė mo­kė­ti pi­ni­gus. Skam­bi­nu vy­rui į dar­bą, klau­siu, kiek „bem­so“ lem­pos kai­nuo­ja. O jis man – tai ką, „bem­są“ per­ki? Tik dar la­biau su­ner­vi­no“, – šyp­so­si.

Tuo tar­pu krū­muo­se tū­no­jęs vie­nas „kal­ti­nin­kų“, ku­rio pa­si­aiš­ki­ni­mas da­bar la­biau­siai rū­pė­jo Jo­lan­tai, iš­drį­so pa­ga­liau pa­si­ro­dy­ti ma­mai. Kie­me bū­ria­vo­si kai­my­nai, pra­ei­viai... „Žiū­riu – iš­lin­do iš krū­mų iš­si­gan­dęs, net bal­tas vi­sas, lū­pe­lė dre­ba – kur gi jau ten bar­si to­kį...“ – pri­si­me­na ma­ma. Vis dėl­to iš­dy­kė­liui te­ko klū­pint kam­pe at­si­im­ti už tai, kad ma­mos braš­ki­nės pro­ce­dū­ros per­au­go į bai­sų stre­są...

Va va – ar tik ne­bus čia už tą Is­pa­ni­jos po­mi­do­rų fies­tą, ku­rio­je ne sa­vo no­ru te­ko su­da­ly­vau­ti nie­kuo dė­tai mo­čiu­tei...

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų