Kalėdų Senelį pakeri vaikų šypsenos

Žval­gy­da­mie­si pro lan­gą, pa­ma­tė­me pus­nė­tu ša­li­gat­viu pė­di­nan­tį Ka­lė­dų Se­ne­lį. Pa­kvie­tė­me jį į re­dak­ci­ją, iš­si­aiš­ki­no­me, kad ap­žiū­ri­nė­ja mies­tą, o Se­ne­lis mie­lai su­ti­ko at­sa­ky­ti į ke­le­tą klau­si­mų.

Tai kur­gi ga­li­ma su­ras­ti ta­ve, Ka­lė­dų Se­ne­li?

 

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

Gy­ve­nu šiau­rė­je – ten, kur di­de­li pus­ny­nai. Vi­sus me­tus, per vi­są va­sa­rą ruo­šiu do­va­nas jų lau­kian­tiems ge­riems, pa­klus­niems vai­ku­čiams. Kai ku­rie man at­siun­čia laiš­kų, ku­riuo­se pa­ra­šy­ta, ko no­rė­tų, – at­si­žvel­giu į jų pa­gei­da­vi­mus. Do­va­nas rū­šiuo­ti pa­de­da sek­re­to­rė. Iki Ka­lė­dų ste­biu, ko­kie vai­kai bū­na per ad­ven­tą ir kaip lau­kia šven­čių: ar pa­da­ro ge­rų dar­bų, ne­iš­bars­to vi­so džiaugs­mo ir ar ne­su­val­go vi­sų sal­dai­nių.

Kaip pa­ten­ki pas vai­ku­čius?

At­vyks­tu su ro­gu­tė­mis ar­ba pa­čiū­žo­mis, ap­si­lan­kau dar­že­liuo­se, mo­kyk­lo­se. Prieš pat Ka­lė­das, Kū­čių va­ka­rą, vai­kų na­muo­se pa­de­du do­va­nų po eg­lu­te ar už du­rų į megz­tas ko­ji­nes. Ga­liu at­ei­ti ir nak­tį, kai nie­kas ne­ma­to. Už­tat mėgs­tu pa­ta­ri­nė­ti, kad žais­lais ar ki­to­mis do­va­no­mis pa­si­da­ly­tų su se­su­tėm, bro­liu­kais, o jei ga­vo ką nors ska­naus – duo­tų pa­ra­gau­ti tė­ve­liams ir bū­ti­nai – se­ne­liams.

Ką pa­tar­tum vai­kams, ku­rie gal­būt ne­nu­si­pel­nė do­va­nų?

Taip bū­ti ne­ga­li, nes ne­ge­rų vai­kų nė­ra. La­biau­siai ma­ne pa­ke­ri vai­kų šyp­se­nos. Na, o jei bu­vo iš­dy­kę ar šiek tiek pa­me­la­vo, tu­rė­tų pa­si­ža­dė­ti ki­tais me­tais ne­iš­dy­kau­ti, bū­ti ge­ri, my­lė­ti kla­sės drau­gus. Dar ga­lė­tų pa­dė­ti ne­įga­liems, pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms nu­kas­ti snie­gą ar at­lik­ti ki­tus dar­bus.

Pri­si­mi­niau ke­le­tą is­to­ri­jų, su­si­ju­sių su tais ge­rais dar­bais. Sy­kį apie vie­ną jų pa­pa­sa­ko­jo du ber­niu­kai – to­kie ne­di­du­kai, dar mo­kyk­los ne­lan­kan­tys. Džiau­gė­si pa­dė­ję ša­lia gat­vės sto­vė­ju­siai gar­baus am­žiaus mo­čiu­tei ją per­ei­ti. Šiaip jau jai ne­rei­kė­jo į ki­tą pu­sę, bet vie­nas ber­niu­kas pa­ė­mė vie­ną jos ran­ką, ki­tas – ki­tą, ir abu per­ve­dė mo­čiu­tę... Sa­kė no­rė­ję ge­rą dar­bą pa­da­ry­ti.

Dar at­si­me­nu, kaip vie­nas mo­ki­nu­kas man guo­dė­si ne­su­pran­tan­tis, ko tie tė­ve­liai iš jo no­ri. Kar­tą ėmė bar­tis, ko­dėl šis ne­bu­vęs mo­kyk­lo­je. O vai­kas vi­sa­da pri­si­me­na tė­ve­lių žo­džius, kad ne­ga­li­ma ei­ti per ke­lią, kol ne­pra­va­žiuos ma­ši­na. Tai­gi pa­sa­ko­jo sku­bė­jęs į pa­mo­kas, stab­te­lė­jęs prie ke­lio, lau­kęs, lau­kęs, bet nė vie­na taip ir ne­pra­va­žia­vo... Tad ar­gi jis kal­tas? Tė­ve­liai pa­tys lie­pė.

Kad per ad­ven­tą vai­kų ge­rų dar­bų są­ra­šas il­gė­tų, pa­ta­riu jiems nu­ei­ti į baž­ny­čią pa­si­žiū­rė­ti ka­lė­di­nių pra­kar­tė­lių, pa­si­klau­sy­ti ir pa­gie­do­ti šven­tų gies­mių, iš­girs­ti var­pų skam­be­sį... Tu­rė­tų my­lė­ti gy­vu­lė­lius, paukš­te­lius, te­gul daž­niau iš­ei­na į miš­ką – gam­to­je ga­li­ma at­ras­ti daug ste­buk­lų.

Ar vai­kai pra­šo, kad pa­sek­tum pa­sa­kų?

Taip, ir la­bai mėgs­ta. O ži­no­te vie­ną tik­rą nu­ti­ki­mą?

Anks­tes­niais lai­kais, kai ne­bu­vo „ma­xi­mų“ ir ne­tu­rė­jom so­čiai vi­so­kių sal­džių py­ra­gų, Ka­lė­doms Var­na­lė­ša į Ry­gą iš­va­žia­vo par­vežt sal­du­my­nų. Pri­sik­ro­vė mai­šus vi­so­kiau­sių do­va­nų. Grįž­tant jo ve­ži­mo ar­kliai pa­var­go, o pats už­mi­go ke­ly. Ry­te pra­bun­da – ogi nak­tį vi­sos do­va­nos bu­vo pa­vog­tos!

Kai at­ėjo pa­va­sa­ris, Var­na­lė­šos vai­kai – sa­go­mis, gu­zi­kais ir ki­bi­šais juos va­di­na – ėmė lįs­ti prie kiek­vie­no vai­ko ir su­au­gu­sio­jo. Ir iki šiol taip da­ro. Ka­bin­da­mie­si jie žiū­ri, ar jū­sų dra­bu­žiai – ne iš to pavogto Var­na­lė­šos mai­šo, tik­ri­na, ar tik kar­tais ne sve­ti­mą do­va­ną ne­šio­ja­te...

Kuo, Se­ne­li, ta­ve sve­čiuo­se vai­ši­na?

Sau­sai­niais, ar­ba­ta, ka­va, la­bai mėgs­tu kiau­ši­nie­nę su pel­ėdos akim ir ki­tus val­gius, ku­riuos ga­mi­na Gus­ta­vas iš lai­dos „Gus­ta­vo en­cik­lo­pe­di­ja“.

Vai­kų tė­ve­liai bū­na la­bai sve­tin­gi ir man su­šal­ti ne­lei­džia. Šiaip jau dak­ta­rai lie­pė ne­žiū­rė­ti į jo­kius ant­pi­liu­kus, tai aš jų lie­pi­mus vyk­dau: kai ge­riu, pa­imu ir už­si­mer­kiu. Tad tė­ve­liai, kai jų na­muo­se at­si­ra­siu, ga­li ne­bi­jo­ti man nuo šal­čio ke­lis la­šus pa­siū­ly­ti

O da­bar sku­bu – pa­tys pa­gal­vo­ki­te, kiek daug vai­kų tu­riu ap­lan­ky­ti ir do­va­nų iš­da­lin­ti!!!

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų