Pie­tų pus­ru­tu­ly­je gy­ve­nan­tys ping­vi­nai yra ne­skrai­dan­tys paukš­čiai, ga­lin­tys plau­kio­ti kaip žu­vys. Kad at­si­dur­tų jū­ro­je, jie šliuo­žia pil­vu, pas­kui ne­ria į van­de­nį že­myn gal­va.

Nuo šal­čio ping­vi­nus sau­go trum­pos tan­kios plunks­nos ir sto­ras po­odi­nis rie­ba­lų sluoks­nis. Šie gy­vū­nai gy­ve­na ko­lo­ni­jo­mis ant le­do. Žie­mą, kai snin­ga ir siau­čia pū­ga, ping­vi­nai su­si­spie­čia ra­tu, pri­sis­pau­džia vie­nas prie ki­to ir at­ki­ša nu­ga­ras vė­jui. Taip jie ga­li iš­bū­ti va­lan­dų va­lan­das ne­ėdę.

Vos iš­si­ri­tę iš kiau­ši­nių ping­vi­nų jau­nik­liai bū­na pil­ki ir pū­kuo­ti – tar­si ap­si­gau­bę sto­rais kai­li­nu­kais. Vė­liau jie pa­si­da­ro ru­di, o ga­liau­siai, kaip ir su­au­gę jų tė­vai, įgau­na juo­dą ir bal­tą spal­vas.

Kak­tu­sų sko­nį nuo se­no ži­no­jo Ame­ri­kos in­dė­nai. Šian­dien daž­niau­siai gar­džiuo­ja­ma­si kak­tu­sų vai­siais. Jie val­go­mi ža­li, de­da­mi į sa­lo­tas, šiais vai­siais puo­šia­mi py­ra­gai, le­dų tor­tai. Iš sul­tin­gų, aro­ma­tin­gų vai­sių ver­da­mi dže­mai, uo­gie­nės, taip pat ge­ria­mos kak­tu­sų sul­tys. Kai ku­rio­se kak­tu­sų gau­sio­se ša­ly­se jų vai­siai net­gi at­sto­ja sal­dai­nius. Štai Mek­si­ko­je ir JAV vai­kai val­go cuk­ruo­čius – cuk­raus si­ru­pe vir­tus kak­tu­sų vai­sius. Juo­se yra vi­ta­mi­nų E ir C, nau­din­gų mik­ro­ele­men­tų.

Opun­ci­jos bu­vo pir­mie­ji kak­tu­sai, su ku­riais su­si­pa­ži­no eu­ro­pie­čiai. Fi­ga­vai­sės opun­ci­jos vai­siai ir ūg­liai nau­do­ja­mi mais­tui. Šio au­ga­lo tė­vy­nė yra tro­pi­nė Ame­ri­ka. Daž­nai sa­ko­ma: Či­lė – kak­tu­sų tė­vy­nė.

Opun­ci­jos vai­siai dar va­di­na­mi in­dė­niš­kai­siais vai­siais. Jie už­au­ga nuo fi­gos iki kriau­šės dy­džio ir yra žals­vi, rau­do­ni ar oran­ži­niai. Pas mus at­ve­ža­mi be­spyg­lių kak­tu­sų vai­siai. Per­pjau­tus pu­siau ir pa­gar­din­tus cit­ri­nų sul­ti­mis juos ge­riau­sia val­gy­ti na­tū­ra­lius. Vals­ty­bė­se, kur opun­ci­jų fi­gų už­au­gi­na­mi pra­mo­ni­niai der­liai, iš jų spau­džia­mos sul­tys, jie nau­do­ja­mi dže­mui, si­ru­pui ga­min­ti. Šios fi­gos yra ge­ras prie­sko­nis ir na­tū­ra­lus mais­ti­nis da­žas.

Ai­das – tai gar­so ban­gų, at­si­mu­šu­sių į ku­rią nors kliū­tį, su­grį­ži­mas – kaip ir esant švie­sos at­spin­džiui. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad esa­te kal­no pa­pė­dė­je, o kliū­tis, į ku­rią tu­ri at­si­muš­ti gar­sas, pa­vyz­džiui, koks nors pa­sta­tas, yra aukš­čiau jū­sų – ant to kal­no. Jums su­ri­kus gar­so ban­gos at­si­muš į pa­sta­tą ir iš­si­sklai­dys erd­vė­je. O jei at­si­sto­si­te vie­na­me aukš­ty­je su kliū­ti­mis ar­ba kiek aukš­čiau, su­ri­kus bal­sas „par­eis“ – t. y. gar­so ban­gos at­si­muš į kliū­tį, į že­mę ir su­grįš prie jū­sų.

Fi­zi­kai ga­li pa­tar­ti, kaip „su­ras­ti“ ai­dą ne­ly­gio­je vie­to­je, mat dar rei­kia mo­kė­ti jį su­kel­ti. Vi­sų pir­ma, ne­rei­kia at­si­sto­ti per ar­ti kliū­ties: gar­sas tu­ri pra­ei­ti pa­kan­ka­mo il­gio ke­lią – ki­taip ai­das su­grįš per anks­ti ir su­si­lies su pa­čiu gar­su. Ži­nant, jog gar­sas pra­bė­ga 340 m per se­kun­dę, ne­sun­ku su­pras­ti, kad, at­si­sto­jus 85 m nuo kliū­ties, jūs tu­ri­te iš­girs­ti ai­dą ly­giai po pu­sės se­kun­dės gar­sui ki­lus.

Ne į vi­sus gar­sus ai­das at­si­lie­pia vie­no­dai aiš­kiai. Juo griež­tes­nis, la­biau iš­tęs­tas gar­sas, juo ai­das aiš­kes­nis. Ge­riau­sia ai­dą su­kel­ti plo­jant del­nais. Žmo­gaus bal­sas, ypač vy­riš­kas, šiam tiks­lui ma­žiau tin­ka. Aukš­ti mo­te­rų ir vai­kų bal­sų to­nai duo­da aiš­kes­nį ai­dą.