Viešai prieinamoje informacijoje skelbiama skirtingų istorijos šaltinių medžiaga. Vartbergės kronikoje rašoma, kad 1333-iaisiais Livonijos ordino magistras „buvo prie Vilkenbergės“ (Ukmergės) ir užpuolė pilį. Tai – pirmasis gyvenvietės paminėjimas oficialiuose rašytiniuose šaltiniuose.

Ilgą laiką manyta ir laikytasi versijos, kad Ukmergė buvo įkurta 1225-aisiais, nes  XVI a. Bychovco kronikoje Ukmergės įkūrėju vadinamas Dausprungas, legendinio Palemono bendražygis. Vis tik mokslininkai išaiškino, kad ši informacija nėra tiksli ir patikima.

Kunigaikštis Dausprungas, karaliaus Mindaugo vyresnysis brolis, iš tikro XIII a. pradžioje minimas tarp Lietuvos žemės valdovų, o Ukmergė tuo metu buvo istorinės Deltuvos, ne Lietuvos, žemės teritorijoje.

Tik vėliau, XIII a. pabaigoje, dėl karinių ir politinių įvykių Deltuvos žemė tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi. Tad ši versija istorikų buvo paneigta.

Todėl dabar Ukmergės miesto gimtadienis skaičiuojamas ne nuo jo įkūrimo, apie kurį nėra tikslių duomenų, o nuo jo pirmojo paminėjimo, kurio data yra aiški.

Vis tik Ukmergė neabejotinai yra vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Manoma, kad pilis ir gyvenvietė čia buvo žymiai anksčiau. Nors istorikai atmetė galimybę, kad Dausprungas, būdamas Lietuvos žemių kunigaikštis, galėjo statyti pilį kaimyninėje Deltuvos žemėje, tai nepaneigia, jog gyvenvietė jau buvo įkurta. Juk ordinas atėjo ne į tuščius laukus, o užpuolė jau esančią pilį ir gyvenvietę.

Tad nenuostabu, kad tarp pačių ukmergiškių iki šios kyla ginčų dėl miesto amžiaus – ne visiems priimtina metus skaičiuoti nuo pirmojo paminėjimo.

V.Rakutis yra Lietuvos karo istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius. Jis paaiškino, kaip nustatomas šaltinių patikimumas, bei pasidalijo mintimis apie galimą Ukmergės amžių.

„Žinia laikoma patikima, kai iš dviejų skirtingų nepriklausomų šaltinių patvirtinama ta pati informacija“, – sakė pašnekovas. Tačiau, kalbant apie viduramžius, dažnai susiduriama su situacija, kad dviejų liudijimų nėra, todėl tenka remtis vienu. „Tada šaltiniai pradedami skirstyti, nusistovi nuomonė, kurie jų patikimi, o kurie ne. Šaltiniai, kuriuose aptinkama daug klaidų, neatitikimų, kūrybos, nurašomi į nepatikimus“, – tęsė V. Rakutis.

Į tą nepatikimų šaltinių sąrašą patenka legendinė Lietuvos metraščių dalis, kurioje pateikiama romėniškoji Lietuvos kilmė, aprašoma nuo Palemono laikų. „Ji laikoma tokia nepatikima, kad nebeliko net legendų lygmenyje. Tačiau rimto įrodymo, kad tikrai būtų nepatikima, nėra. Jos patikimumu pradėta abejoti vėlesniais laikais, kai, norėdami įrodyti savo kilmę, kunigaikščiai ją bandydavo pritempti. Remiantis šiomis vėlesnių laikų manipuliacijomis šaltinis buvo priskirtas prie nepatikimų. Aš pats nepalaikau tokios minties – nurašyti šaltinį rimto pagrindo nėra. Tada būtų nužudyta labai svarbi Lietuvos legenda, mes prarastume didelę dalį savo praeities. Remdamiesi šiuo šaltiniu savo kilmę grindė Lietuvos valdovai, jis buvo mūsų valstybės susiformavimo, valstybingumo pagrindas“, – kalbėjo V. Rakutis.

Pasak pašnekovo, šioje kronikoje yra pateikti valstybingumo ženklų – Vyčio, Gedimino stulpų bei kitų – paaiškinimai. O kunigaikščių Giedraičių giminės herbe esantis kentauras labiau sietinas su romėnais nei su Lenkija (Beje, Ukmergės piliakalnis patenka į Širvintų–Giedraičių karinio istorinio parko maršrutą).

Istorikas sutinka, jog pirmasis  paminėjimas šaliniuose nenurodo miesto, gyvenvietės amžiaus. „Be abejo, Ukmergė turėjo būti įkurta anksčiau“, – pritarė jis.

Dėl metų skaičiavimo nuo pirmojo paminėjimo V. Rakutis sakė, kad tokiu pačiu principu skaičiuojamas ir kitų miestų, ir net mūsų valstybės amžius. Vilnius šiemet švenčia 700-ų metų jubiliejų taip pat nuo pirmojo paminėjimo, bet ne nuo įkūrimo. Lietuva pirmą kartą paminėta 1009 metais, tačiau suprantama, kad jau turėjo būti įkurta prieš tai.

Pasiteiravome istoriko nuomonės, kokią būtų galima daryti prielaidą dėl Ukmergės įkūrimo – kokia galėtų būti įkūrimo data iki kol ji buvo pirmą kartą paminėta.

„Kiek anksčiau, reikėtų žiūrėti archeologinę medžiagą. Ukmergės piliakalnio nesu tyrinėjęs, nors esu jį išvaikščiojęs. Ką pastebėjau vidurio Lietuvoje – piliakalnių kultūra siejasi su Romos imperijos laikais ir gintaro keliu I–II amžiuje. Šiuo laikotarpiu buvo akivaizdus materialinės kultūros suklestėjimas, skirtingi kraštai mainėsi prekėmis. Čia galima įžvelgti ryšį ir su Palemono legenda, kuri teigia, kad Lietuva buvo įkurta imperatoriaus Nerono laikais.

Žiūrint į vandens kelius, kuriais buvo vystoma prekyba, svarbiausias yra Nemuno vidurupys su pagrindiniais intakais – Dubysa ir kitais. Upių baseino prasme, keliaujant per Nerį ir Šventąją, gyvenvietė Ukmergės teritorijoje galėjo atsirasti panašiu laiku. Galimai su Lietuvos valstybės, nesvarbu, suvienytos ar ne, pradžia“, – dalijosi mintimis istorikas, pabrėždamas, kad gyvenvietės įkūrimo Ukmergės teritorijoje datą tiksliau būtų galima nustatyti, remiantis kasinėjimais.

V.Rakutis pastebėjo, kad piliakalnių kasinėjimai dažnai neduoda norimų rezultatų nes būna daug darbo ir mažai radinių. O kapinynų kasinėjimai suteikia kur kas daugiau ir tikslesnės informacijos.

1970 m. Ukmergės piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Pietinėje ir rytinėje jo papėdėse, 0,5 ha plote, yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 2003 m., kurioje rasta žiestos keramikos. Ukmergės piliakalnis datuojamas XIV a. – XV a. viduriu. Tyrimai iš esmės patvirtina Vartbergės kronikoje minimą datą.