Zi­ta BATAITIENĖ

Bal­tas va­sa­ris pū­gų kū­liais ima ris­tis nuo kal­no že­myn. Link pa­va­sa­rio. Link žy­dė­ji­mo. Ki­nai da­bar triukš­min­gai šven­čia Nau­jų­jų me­tų pra­džią, gar­bin­da­mi Juo­do­sios Gy­va­tės sim­bo­lį, o lie­tu­viai su­si­rū­pi­nę žie­mos iš­va­ry­mu.

Už­ga­vė­nės – tai me­tas, kai vie­non krū­von su­si­ren­ka kip­šiu­kai ir ra­ga­nos, te­at­ra­li­zuo­tai ban­dy­da­mi iš­gin­ti įgri­su­sią žie­mą. Kar­na­va­li­nės ei­se­nos Lie­tu­vos re­gio­nuo­se nė­ra to­kios puoš­nios kaip Pie­tų Ame­ri­ko­je, ta­čiau tau­tie­čiams ge­ra pro­ga pa­ro­dy­ti sa­vo nuo­tai­kas, per­si­ren­gus į no­ri­mą per­so­na­žą ir tam­pant ne­at­pa­žin­tu...

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Už lan­go – žie­ma. Ta­čiau aky­liau­si gam­tos ste­bė­to­jai pa­ta­ria – jau dai­ry­ki­tės pir­mų­jų pa­va­sa­rio po­žy­mių. Nuo me­tų pra­džios be­veik dviem va­lan­dom pail­gė­ju­si die­na, iš už de­be­sų daž­niau iš­si­va­duo­jan­ti sau­lė nu­krei­pia vis šil­tes­nius spin­du­lius. Pa­sie­kia jie ne tik mū­sų pa­kau­šius – be­veik kas­dien klam­po­ja­me per pa­žliu­gu­sį snie­gą, nuo sto­gų nu­ka­ra bė­gan­čios var­vek­lių no­sys.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Vie­nas di­džiau­sių žie­mos siau­bų – gri­pas – ir šie­met ne­ap­len­kė Lie­tu­vos. Ra­jo­nuo­se skel­bia­mos epi­de­mi­jos, o li­go­niai šluo­ja vais­tus. Sa­ko­ma, kad pra­si­dė­jęs gri­pas per po­rą va­lan­dų ga­li „nu­ke­liau­ti“ į sme­ge­nis, šir­dį... To­dėl vos pa­ju­tus ne­ri­mą ke­lian­čius po­žy­mius, žmo­nės ra­gi­na­mi už­si­ba­ri­ka­duo­ti na­muo­se, veng­ti vie­šu­mos, ne­su­šal­ti.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Bal­tas snie­go pa­ta­las – ste­buk­las. Nuo jo ne­ga­li nie­ko pa­slėp­ti – pa­dė­jai pė­dą, ji ir liks lyg veid­ro­dy­je, nu­šlei­vo­jai – to­kį pėd­sa­ką ir pa­ma­ty­si... O miš­ke snie­go skrais­tė – dar ir miš­ko gy­ven­to­jų veid­ro­dis: ne­pa­ma­ty­si čia tiek ma­žų pė­du­čių jo­kiu ki­tu me­tų lai­ku.

Mū­sų se­no­liai sau­sio 25-ąją mi­nė­jo kaip vi­dur­žie­mio ri­bą. Bu­vo ti­ki­ma, kad šios die­nos prieš­pie­čio oras ati­tin­ka pir­mą­ją, o po­pie­ti­nis – ant­rą­ją žie­mos pu­sę. Jei­gu sau­lė­ta – bu­vo spė­ja­ma, kad bus gra­ži va­sa­ra ir ge­ri me­tai. Jei­gu de­be­suo­ta – tais me­tais daug žmo­nių mirs. Jei­gu ly­ja ar snin­ga – lau­kia di­de­lis kai­nų šuo­lis, nes ja­vai dar lau­kuo­se su­pus. Pu­čia smar­kus vė­jas – tarp žmo­nių kil­sią di­de­li ne­ra­mu­mai.

Zi­ta BATAITIENĖ

Nu­lin­ga­vo Trys Ka­ra­liai – trys iš­min­čiai, iš­da­li­nę bran­gias do­va­nas, pa­lai­mi­nę mū­sų būs­tus. Gal kiek­vie­nam nu­kri­to po kris­lą auk­so, po il­ges­nę ir vis švie­ses­nę sau­sio die­ną... Pa­mi­nė­jo­me Lais­vės gy­nė­jų die­ną, pa­ju­to­me Lais­vės pliūps­nį, daž­niau kar­to­jo­me tė­vy­nės var­dą – Lie­tu­va...

Dar ne pu­siau­žie­mis, dar ne­nu­bu­do bar­su­kas ir ne­iš­ki­šo iš olos no­sy­tės... Vėl ima­me kaž­ko lauk­ti: gal pa­va­sa­rio, gal šven­tų Ve­ly­kų... Kaip pa­sa­ky­tų Juo­zas Er­lic­kas: „Sau­sio ant­rą­ją vėl imu lauk­ti Nau­jų­jų...“

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Per­nai si­nop­ti­kai ža­dė­jo – sau­sis bus „pliu­si­nis“. Ta­čiau grei­tai šios prog­no­zės pa­si­ro­dė per­ne­lyg uto­pi­nės. Sau­sis yra sau­sis – su no­sis žnai­ban­čiu šal­tu­ku, že­mę nu­klo­ju­siu snie­ge­liu ir ge­ro­kai pa­di­dė­ju­sio­mis są­skai­to­mis už šil­dy­mą. Ši­lu­mos tie­kė­jai tei­si­na­si – žvilg­te­rė­ki­te, kas da­ro­si už lan­go, į ter­mo­met­rus.

Lie­tu­vos ši­lu­mos tie­kė­jų aso­cia­ci­jos duo­me­ni­mis, gruo­dį su­var­to­ta be­veik du­kart dau­giau ši­lu­mos nei lap­kri­tį. Ne­pra­lei­džia­ma pro­gos dar kar­tą pa­brėž­ti, kad ma­žiau­siai už šil­dy­mą mo­ka nau­jų bei re­no­vuo­tų dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jai. Kol kas la­bai gra­žiai skam­ba ir tei­gi­nys, jog bio­ku­rą nau­do­jan­čių mies­tų gy­ven­to­jai mo­ka treč­da­liu pi­giau nei ka­ti­li­nes kū­re­nan­čių du­jo­mis.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Die­nas ir vėl skai­čiuo­ja­me iš nau­jo, nors vis­kas, pa­si­bai­gus šven­ti­niam šur­mu­liui, li­ko taip pat. Tik prie nau­jos da­tos teks pri­pras­ti, o vi­sa tai, kuo iki šiol gy­ve­nom, kuo džiau­gė­mės ar kas var­gi­no, nie­kur ne­din­go. Gal ne­nu­spė­ja­mo­ji Gy­va­tė, jei­gu jai įsi­teik­si­me, ir at­sei­kės ko­kių nors per­mai­nų. O gal jų su­lauk­si­me tik ta­da, kai ką nors keis­ti im­si­mės pa­tys, ne­si­rem­da­mi ast­ro­lo­gų prog­no­zė­mis ir pa­ta­ri­mais...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Me­tai skai­čiuo­ja pas­ku­ti­nes die­nas, o mes gal­vot­rūk­čiais sku­ba­me nu­veik­ti vis­ką, ką bu­vo­me su­pla­na­vę ar­ba ką tie­siog pri­va­lo­me už­baig­ti iki me­tų pa­bai­gos. Iki to sim­bo­li­nio slenks­čio, per ku­rį per­žen­gę at­si­dur­si­me jau ki­tur, o tiks­liau – tik ki­to­kia­me skai­čių de­ri­ny­je.

Skai­čius 13, kai kam at­ro­dan­tis ma­giš­kas ar net ne­šan­tis ne­lai­mę, nuo šiol mus ly­dės vi­sus me­tus. O ka­dan­gi jis dar bus ap­raiz­gy­tas gy­va­tė­mis, ne­ri­mau­ti prie­ta­rin­gie­siems tik­rai bus dėl ko. Ta­čiau ar to­kie jau ra­mūs bu­vo­me vi­sus 2012-uo­sius? Tai jau tik­rai – ne.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

At­šiau­rio­ji žie­ma dar gi­liau su­lei­do na­gus – tarp snie­gy­nų be­si­blaš­kan­tį vė­ją kei­čia šal­tis. Ta­čiau pū­gos pa­da­ri­nius dar te­be­kuo­pia­me iš kie­mų ir gat­vių. De­ja, kar­tais la­bai jau ne­de­rin­da­mi sa­vo veiks­mų su ki­tais be­si­va­lan­čiai­siais.

Anks­ty­vą ry­tą iš dau­gia­bu­čio kie­mo šiaip ne taip iš­si­kaps­tęs vai­ruo­to­jas, žiū­rėk, ir at­si­tren­kia į iš­va­žia­vi­mą gat­vėn už­sto­jan­čią ba­ri­ka­dą. Mat pra­ro­po­ju­sio snie­go va­ly­tu­vo vai­ruo­to­jas į to­kias smul­kme­nas, kaip kie­mai, dė­me­sio ne­krei­pia.

Zi­ta BATAITIENĖ

Me­tų smė­lio laik­ro­dis pas­ku­ti­nes mė­ne­sio smil­tis be­ria ant mū­sų gy­ve­ni­mų. At­ėjo Ad­ven­to mė­nuo – lai­kas, kai su­si­mąs­to­me, ką reiš­kia lau­ki­mas am­ži­na­me sku­bė­ji­me.

Bū­ties aki­mir­kos di­dy­bė, at­jau­ta, pa­gal­ba, lab­da­ra, au­ka – am­ži­nos ver­ty­bės, ku­rios tu­ri pras­mę ir ne­nu­ei­na vel­tui. Ke­tu­rios Ad­ven­to žva­kės su­degs prieš Ka­lė­das, tad tu­ri­me lai­ko ieš­ko­ti ke­lio į sa­vo šir­dis, tu­ri­me lai­ko at­ver­ti sa­vo sie­los var­tus.