Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Kiek­vie­nas ro­man­ti­ku sa­ve va­di­nan­tis uk­mer­giš­kis šią sa­vai­tę ga­lė­jo pa­si­jus­ti be­sąs pa­sa­ko­je. Pa­sa­kiš­kai at­ro­dė mus su­pan­ti gam­ta. Bal­ti ke­pu­rė­ti me­džiai, ska­ro­tos eg­lės, pa­si­pū­tu­sios, lyg su­žy­du­sios aly­vos. Net kuk­lūs žo­ly­nai sty­ro iš že­mės kaip tik­ri puo­šei­vos – su praš­mat­niau­siais gal­vos ap­dan­ga­lais ir auk­su tvis­kan­čiais dra­bu­žiais.

Tie­sa, ne­ro­man­ti­kai ir žie­mos ne­my­lė­to­jai sa­ko, kad vi­sa ta pa­sa­ka – tik­ras pra­ma­nas. Jiems pra­si­dė­ju­si žie­ma – tai šal­tis, šla­pios ko­jos ir pi­ni­gų už šil­dy­mą mel­žyk­la.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Niū­raus lap­kri­čio dar­ga­na ne­lei­džia pra­si­skverb­ti nė men­kiau­siam spin­du­lė­liui, ne­pa­lie­ka vie­tos jo­kiai pro­per­šai. Ne tik su­te­mus, bet ir ry­tais tam­su, nors į akį durk. Lyg to bū­tų ma­ža, nuo­lat trik­do dulks­na, ku­ri, per­au­gu­si į pliau­pian­tį lie­tų, skriau­džia ir pės­čius, ir va­žiuo­tus.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Tik­riau­siai ne vie­nas nau­ją sa­vai­tę pra­de­da per­žvelg­da­mas ka­len­do­rių. Pats sma­giau jau­tie­si, kai ne­pra­žiop­sai drau­go, ko­le­gos ar ar­ti­mo kai­my­no var­da­die­nio. Ar bent te­le­fo­nu pa­svei­ki­ni su jo pro­fe­si­ne šven­te.

O štai šį pir­ma­die­nį, at­si­ver­tu­si ka­len­do­rių, su­tri­kau. Juo­du ant bal­to pa­ra­šy­ta: Tarp­tau­ti­nė tu­a­le­tų die­na. Ir pri­mi­ni­mas – pa­svei­kink. Ką tą­dien svei­kin­ti, ka­len­do­riaus su­da­ry­to­jai ne­pa­suf­le­ra­vo... Gal ei­nant pro ša­lį link­te­lė­ti mies­to šei­mi­nin­kų pa­mirš­tam su­var­gu­siam vie­šam tu­a­le­tui par­ke­ly?

Zi­ta BATAITIENĖ

Ly­giai prieš šim­tą me­tų iš­leis­ta­me Dže­ko Lon­do­no ro­ma­ne „Rau­do­na­sis ma­ras“ au­to­rius tiks­liai iš­pra­na­ša­vo, jog 2012 me­tais pa­sau­ly­je gy­vens aš­tuo­ni mi­li­jar­dai žmo­nių, kas­die­ny­be taps mo­bi­lūs te­le­fo­nai, žmo­nes nai­kins epi­de­mi­jos. Rau­do­no­jo ma­ro simp­to­mai, ap­ra­šy­ti ro­ma­ne, ati­tin­ka Ebo­los karš­ti­nės, pa­si­reiš­ku­sios Kon­ge, po­žy­mius. Vak­ci­nos nuo šios li­gos dar nė­ra.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Žvel­giant į ry­škią ta­ry­tum lem­pa mė­nu­lio pil­na­tį ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ko­kias emo­ci­jas žmo­nėms jis kė­lė se­no­vė­je. Mė­nu­lis jiems bu­vo ku­pi­nas mis­ti­kos ir da­ran­tis įta­ką įvai­rioms gy­ve­ni­mo sri­tims. Per jau­na­tį bu­vo sten­gia­ma­si so­din­ti ko­pūs­tus, o mė­nu­liui dy­lant – mor­kas, bul­ves. Mo­te­rys, no­rė­ju­sios stip­rių plau­kų, juos kirp­da­vo per jau­na­tį, o per prieš­pil­nį pa­kirp­tos ka­sos aug­da­vo daug grei­čiau.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Šią sa­vai­tę pra­dė­jo­me, su­lau­kę di­de­lių po­ky­čių, pa­lie­tu­sių vi­są ša­lį ir kiek­vie­ną iš mū­sų. Pa­si­bai­gus Sei­mo rin­ki­mams, vie­ni tau­tie­čiai džiau­gia­si re­zul­ta­tais, ki­ti bur­no­ja ant ne tais kan­di­da­tais pa­ti­kė­ju­sių rin­kė­jų. Kam bus leis­ta im­tis val­džios ir ku­riems – ne, gar­siai svars­to aukš­čiau­si ša­lies va­do­vai.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ši sa­vai­tė pas­ku­ti­nė, kai vaiz­dą sa­vo te­le­vi­zo­rių ek­ra­nuo­se dar ma­to­me vi­si. Nuo ki­to pir­ma­die­nio ana­lo­gi­nė ant­že­mi­nė te­le­vi­zi­ja Lie­tu­vo­je bus iš­jung­ta – pra­si­de­da nau­ja skait­me­ni­nės te­le­vi­zi­jos era. Eks­per­tų nuo­mo­ne, spa­lio 29 die­ną be te­le­vi­zi­jos sig­na­lo ga­li lik­ti de­šim­tys tūks­tan­čių šei­mų. Ko­kia to­kio neap­si­spren­di­mo prie­žas­tis, be­lie­ka spė­lio­ti. Vis tik la­biau­siai ti­kė­ti­na, kad žmo­nės ne iki ga­lo su­vo­kia re­a­ly­bę, kad jų spal­vo­tie­ji ek­ra­nai tą­dien tik­rai ne­nu­švis. Ti­ki­si, jog kaž­kas pa­si­rū­pins, kad taip ne­nu­tik­tų, ir ne­su­pran­ta, kad tai yra tik jų as­me­ni­nis rei­ka­las.

Zi­ta BATAITIENĖ

Va­sa­ros at­švais­tai, dar mir­gė­da­vę žmo­nių vei­duo­se, pra­dings­ta spa­lio dar­ga­no­je. Šis spa­lis ypa­tin­gas di­džiai­siais rin­ki­mais, ku­rie dar il­gai bus ap­ta­ri­nė­ja­mi. Juk ne kiek­vie­nais me­tais ren­ka­me kan­di­da­tus į Sei­mą. Jei anks­tes­niais me­tais, ar­tė­jant šiam įvy­kiui, laik­raš­čių pus­la­piai mir­gė­da­vo nuo kan­di­da­tų pa­si­sa­ky­mų, nuo­trau­kų ir par­ti­jų pro­gra­mų, tai da­bar ažio­ta­žo ma­žiau. Vie­nos par­ti­jos sa­vo pro­gra­mas su­tal­pi­no vie­na­me pus­la­py­je, ki­toms pri­rei­kė dau­giau nei šim­to la­pų... Kas jas per­skai­tė, kas įsi­dė­mė­jo?

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Be­si­drai­kan­tis vė­jas bai­gia nu­plė­šy­ti me­džių la­pus. Liks sto­vė­ti be­gė­diš­kai nu­ogi, lauk­da­mi, kol pa­va­sa­ris pa­do­va­nos jiems nau­ją rū­bą. Lin­guos pli­kom ša­kom ger­da­mi į sa­ve lie­tų, snie­gą, šal­tį, vė­ją. Lyg ir su­si­ta­pa­tins su mu­mis, lau­kian­čiais gam­tos pra­bu­di­mo.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Šios spa­lio pir­mos sa­vai­tės tėk­mėj – gau­sy­bė šven­čių, pa­mi­nė­ti­nų die­nų. Pra­dė­jo­me sa­vai­tę Tarp­tau­ti­ne pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­na.