Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Ru­de­niui pe­rė­mus val­džią ir trum­pė­jant die­nai, ne­be­jau­ku ap­te­mu­sio­se gat­vė­se. Bai­gian­tis va­sa­rai, nors rug­pjū­čio žvaigž­dė­mis „pa­si­švies­da­vo­me“, ir silps­tan­čio­je prie­blan­do­je ne­bu­vo taip il­gu. Da­bar kaž­ko vėl pri­trūks­ta­me, ir leng­viau­sias pa­si­aiš­ki­ni­mas apie „tą kaž­ką“ – stai­ga pra­bė­gu­si va­sa­ra, per trum­pos atos­to­gos...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Gam­ta šios sa­vai­tės pra­džio­je su­tei­kė iš­skir­ti­nę ga­li­my­bę mė­gau­tis va­sa­riš­kais orais. Bet tie „plius dvi­de­šimt“ vis tiek at­ro­dė kaž­ko­kie ne­tik­ri, su slo­gia pa­baig­tu­vių nuo­tai­ka ir ži­no­ji­mu: šie­met tai – pas­ku­ti­nės va­sa­riš­kos die­nos...

De­ja, tam­sa – smul­kme­na, pa­ly­gi­nus su ar­tė­jan­čio­mis žiau­rio­mis fi­nan­si­nė­mis žie­miš­ko­mis iš­lai­do­mis, ku­rias mo­kė­si­me už būs­tų šil­dy­mą. Uk­mer­giš­kiai šie­met pa­teks tarp bran­giau­siai už šil­dy­mą mo­kan­čių ša­lies gy­ven­to­jų.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Dar vi­sai ne­se­niai po­li­to­lo­gai tvir­ti­no, kad ši Sei­mo rin­ki­mų kam­pa­ni­ja vyks­ta van­giai. Anot jų, par­ti­jos bei kan­di­da­tai ne­iš­nau­do­jo vi­sų ga­li­my­bių pra­si­brau­ti į Sei­mą – ži­niask­lai­dos prie­mo­nės bei vie­šų­jų ry­šių kom­pa­ni­jos dar įjung­tos ne vi­su gar­su ir vaiz­du.

Ta­čiau pa­na­šu, kad si­tu­a­ci­ja pa­si­kei­tė. Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis įsi­jun­gu­si te­le­vi­zo­rių ir pa­si­klau­siu­si iš jo sklin­dan­čių pa­ža­dų, pa­si­jun­tu tar­si per­žen­gu­si ri­bą tarp re­a­ly­bės ir fan­tas­ti­kos. Tar­si Ali­sa, kaž­kaip ne­ti­kė­tai pa­te­ku­si į Ste­buk­lų ša­lį. Iš ku­rios, de­ja, taip pat grei­tai bū­siu ir iš­pra­šy­ta...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Pir­mo­ji ru­dens sa­vai­tė kai­mo žmo­gaus su­pra­ti­mu įžen­gė su be­si­drai­kan­čiais vo­ra­tin­kliais, gels­vo­mis ra­žie­no­mis, ru­do­mis ba­ra­vy­kų ke­pu­rė­mis, su­no­ku­siais obuo­liais, rau­don­šo­niais span­guo­lių ka­ro­liais...

Mies­tie­čio gal­vo­je pir­mo­ji rug­sė­jo sa­vai­tė – dau­giau mo­kyk­li­nių rū­pes­čių, min­tys apie ar­tė­jan­tį šil­dy­mo se­zo­ną. Mo­ki­niams šis lai­kas – va­sa­ros pra­mo­gų pa­baig­tu­vės, pir­ma­kur­siams – vi­siš­kai nau­jo gy­ve­ni­mo pra­džia.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Šią sa­vai­tę sklan­dan­čios nuo­tai­kos – ypa­tin­gos. Tai – ir at­si­svei­ki­ni­mo, ir su­tik­tu­vių nuo­tai­kos.

Iš­ly­di­me ne tik rug­pjū­tį. Il­ge­sio min­čių ta­kus tie­sia­me iš­ei­nan­čiai va­sa­rai, ir gar­siai svars­to­me, kaip ne­pa­ste­bi­mai ji pra­bė­go, ko­kia pa­na­ši į pa­sa­kiš­ką, bet trum­pą ir ne­su­gau­na­mą aki­mir­ką.

Zi­ta BATAITIENĖ

Na­cio­na­li­niai Lie­tu­vos paukš­čiai – gan­drai, oriai at­lik­da­mi vi­ra­žus virš so­dy­bų, gel­to­nė­jan­čių pa­miš­kių ir ru­duo­jan­čių pie­vų, ka­len­da­mi sna­pais tu­pia į sa­vo va­sa­ros liz­dus. Ta­čiau šie spar­nuo­čiai vis daž­niau lei­džia­si ant že­mės, ren­ka­si į bū­rius ir ima ruoš­tis to­li­mon ke­lio­nėn į pie­tų Af­ri­ką...

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ki­ta­dos po­pu­lia­raus lie­tu­viš­ko fil­mo skam­bus pa­va­di­ni­mas „Va­sa­ra bai­gia­si ru­de­nį“ nie­kaip ne­api­bū­di­na šių­me­čio se­zo­no. Ry­tais pro lan­gą žvilg­te­rė­jus iš­vys­tas pei­za­žas la­biau pri­me­na jau ge­ro­kai įsi­bė­gė­ju­sį ru­de­nį nei va­sa­rą.

Že­mai pa­ki­bę de­be­sys, iš jų karts nuo kar­to pra­plium­pan­tis lie­tus, dvi­de­šim­ties laips­nių ne­sie­kian­ti oro tem­pe­ra­tū­ra – tai tik­rai ne tai, ko dau­ge­lis lau­kia­me be­veik de­vy­nis mė­ne­sius mū­sų kli­ma­ti­nė­se pla­tu­mo­se trun­kan­tį šal­tą­jį se­zo­ną. Rug­pjū­tis, ku­ris pa­pras­tai ne­šykš­ti gied­ro dan­gaus ir karš­tų die­nų, šie­met tik­rai nu­vy­lė. Lau­kia ne­su­lau­kia ba­ra­vy­kų dy­gi­mo ir pri­sie­kę gry­bau­to­jai. De­ja, kol kas iš ba­ra­vy­ky­nų grįž­ta­ma tuš­čio­mis krai­te­lė­mis.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Nu­spė­ti iš­dai­gi­nin­kės va­sa­ros ne­įma­no­ma: tai grie­bia­mės vė­duok­lių ir gai­vi­nan­čių le­dų, tai ste­bi­me pro lan­gą že­mę kiau­rai ve­rian­čius žai­bus, ly­di­mus vėt­ros ir šniokš­čian­čio lie­taus.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Kiek­vie­na sa­vai­tė tu­ri sa­vo spal­vą. Ši sa­vai­tė Lie­tu­vai nu­spal­vin­ta auk­so spal­va. Ir vi­sai ne to­dėl, kad iš­kan­kin­ti kait­ros kai kur jau krin­ta auk­si­niai me­džių la­pai. Auk­si­nė ji dėl pir­ma­die­nį Lon­do­no olim­pia­do­je mū­sų ša­liai iš­ko­vo­to auk­so me­da­lio. Nuo šios sa­vai­tės vi­si ži­no­me la­bai mei­liai skam­ban­čią Rū­tos Mei­lu­ty­tės pa­var­dę.

Zi­ta BATAITIENĖ

Bren­da lie­pa per mar­gas­pal­vę va­sa­ros pie­vą, rieš­ku­čio­se neš­da­ma su­rink­tas mė­ly­nes, krep­še­ly­je – pri­no­ku­sias vyš­nias ir gel­to­ną­sias vo­ve­rai­tes. Tik­ra lie­tu­viš­ka va­sa­ra – šykš­čiai da­lin­da­ma sau­lės spin­du­lius ir gau­siai lais­ty­da­ma  lie­tu­mi.

Tar­si su rė­čiu gau­dy­tum sau­lę, kad šie­ne­lį iš­džio­vin­tų... Lie­tūs ne­lei­džia baig­ti šie­nap­jū­tės. Iki rug­pjū­čio pir­mo­sios ne­nu­šie­na­vę pie­vų ūki­nin­kai bi­jo už jas ne­gau­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos tie­sio­gi­nių iš­mo­kų. Kai ku­rio­se Lie­tu­vos vie­to­vė­se pie­vos įmir­ku­sios ir ne­įva­žiuo­ja­mos.