Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Vis il­gė­jan­čios die­nos, šil­tė­jan­tys sau­lės spin­du­liai, pur­slais be­si­taš­kan­tis Vil­kmer­gės upe­lis tri­mi­tuo­ja – pra­si­de­da pa­va­sa­ris.

Pa­va­sa­ri­niai po­ky­čiai jun­ta­mi ir mū­sų drabužinėje – at­gal į spin­tas mo­te­rys su­ka­bi­no per šal­čius spė­tus iš­vė­din­ti kai­li­nius ir ke­pu­res.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Sa­vai­tė bu­vo ku­pi­na šur­mu­lio ir links­my­bių. Triukš­ma­vo, bil­dė­jo, šo­ko ir vis­kuo, kas po ran­ka, barš­ki­no spal­vin­giau­si per­so­na­žai. Ši­taip, šven­čiant Už­ga­vė­nes, ban­dy­ta iš­va­ry­ti žie­mą – ka­dai­se ji įsi­vaiz­duo­ta kaip siau­bū­nė, blo­gio de­mo­nas, ku­ris esą pa­bė­ga iš­si­gan­dęs di­džiu­lio triukš­mo. To­dėl, no­rint at­si­kra­ty­ti tam­sos ir sting­dan­čio šal­čio jė­gų, rei­kia dau­žy­tis, tran­ky­tis, kad jos skuos­tų neat­si­gręž­da­mos.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Leng­viau at­si­kvė­pė­me at­lė­gus šal­čiams. Iš­ėjus pro du­ris ne­be­kaus­to spei­gas, net kvė­puo­ti ta­po leng­viau. Šią sa­vai­tę – net dvi šven­tės, tai­gi ge­ras oras bu­vo la­bai pa­gei­dau­ja­mas. Šv. Va­len­ti­no die­na bei Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­na – abi jos la­bai skir­tin­gos, ver­ti­nant pa­gal pra­smi­nį jų ry­šį. Įsi­my­lė­jė­lių die­na – kur kas la­biau in­di­vi­du­a­li­zuo­ta nei su­telk­to pi­lie­tiš­ku­mo au­rą tu­rin­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­na.

Zi­ta BATAITIENĖ

Po ge­gu­tės ku­ka­vi­mu – šil­to pa­va­sa­rio iš­troš­ku­si Lie­tu­va. To­kią ža­lią spal­vų ga­mą iš­vy­si tik­tai pa­va­sa­rį: sa­lo­ti­nės kle­vų pe­te­liš­kės, žals­vi ber­žų žir­gi­nė­liai, su­la­po­ju­sios, žie­dus sklei­džian­čios ie­vos... O ge­gu­tė jau už­ku­ka­vo ba­lan­džio pa­bai­go­je. Ne­su­lau­ku­si sa­vo var­du pa­va­din­to mė­ne­sio... Mū­sų pro­tė­viai švęs­da­vo Ge­gu­tės die­ną – tą­dien, kai pir­mą­syk iš­girs­da­vo ge­gu­tę ku­kuo­jant.Tai – pa­va­sa­rio pra­na­šė. Už­ku­kuo­da­ma ji su­sting­do žmo­nių bū­se­nas. Jei tuo me­tu gu­li – vi­sus me­tus bū­si tin­gi­nys, jei esi al­ka­nas – vi­sus me­tus ba­dau­si, jei cen­to ne­tu­ri ki­še­nėj – tur­tų nesu­si­krau­si... Ge­gu­tė nu­le­mia žmo­nių gy­ve­ni­mus, li­ku­sius me­tus skai­čiuo­da­ma...

Jo­li­ta ŽURAUSKIENĖ

Daž­nai gir­di­me nuo­la­ti­nį ne­pa­si­ten­ki­ni­mą ir niurz­gė­ji­mą. Jį tran­sliuo­ja te­le­vi­zi­ja, es­ka­luo­ja ra­di­jas, laik­raš­čiai. Sa­ko­ma, jog blo­gos emo­ci­jos plin­ta kaip vi­ru­sas. Jo­mis la­bai grei­tai „už­si­kre­čia“ vi­si, bū­nan­tys nei­gia­mų ži­nių, emo­ci­jų sū­ku­ry­je.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Virš Lie­tu­vos pa­ki­bęs vul­ka­ni­nių pe­le­nų de­be­sis kar­ti­na gy­ve­ni­mą ne tik oro li­ni­jų kom­pa­ni­joms. Ra­mi­nan­tys bal­sai, kad vul­ka­ni­nės kil­mės dul­kės, sklan­dan­čios pen­kių-še­šių ki­lo­met­rų aukš­ty­je, pa­vo­jin­gos tik lėk­tu­vų va­rik­liams, pa­ma­žu pra­ran­da ra­mią in­to­na­ci­ją. Pa­si­girs­ta pa­ta­ri­mų kuo ma­žiau bū­ti gry­na­me ore, nes tas oras ne­la­bai ir gry­nas. Dul­kių ap­tin­ka­ma ir sklan­dan­čių pa­že­me.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ši sa­vai­tė vi­so­je Eu­ro­po­je bu­vo pa­žen­klin­ta ge­du­lo žen­klu dėl avia­ka­tast­ro­fos Len­ki­jo­je. Šios ša­lies va­do­vas ir vi­sas Len­ki­jos eli­tas į gim­ti­nę iš Ru­si­jos ke­liau­ja kars­tuo­se. Te­be­se­ka­me kiek­vie­ną pra­ne­ši­mą, kiek­vie­ną de­ta­lę apie be­pre­ce­den­tę tra­ge­di­ją ir ga­li­mas jos prie­žas­tis. Lie­tu­vos tri­spal­vės su ge­du­lo žen­klais tris die­nas plaz­dė­jo ir Uk­mer­gė­je.

Kaž­ko­dėl po tra­ge­di­jos iš kar­to pri­si­mi­niau mū­sų – žur­na­lis­tų skry­džius su Pre­zi­den­tu Val­du Adam­ku­mi į Eu­ro­pos ša­lis. Nors už ke­lio­nę rei­kė­jo su­si­mo­kė­ti pa­tiems, vi­si kvies­ti re­gio­ni­nės spau­dos at­sto­vai kaip di­džiau­sią pa­gar­bą pri­ėmė pre­zi­den­tū­ros kvie­ti­mą ly­dė­ti ša­lies va­do­vą ke­lio­nė­se į Ru­mu­ni­ją, Šve­di­ją, Por­tu­ga­li­ją, Len­ki­ją ir ki­tas ša­lis.

Zi­ta BATAITIENĖ

Bė­ga Di­džio­ji sa­vai­tė, o ar pa­jė­giam ją pa­jus­ti ir su­si­kaup­ti? Švais­to­me lai­ką ne­pa­bai­gia­miems rū­pes­čiams, kei­kia­me il­gai už­si­bu­vu­sią žie­mą, ne­ti­kė­tai už­griu­vu­sį po­tvy­nį... O že­mė bun­da, nors dar mie­ga dai­go sie­la.

Pa­miš­kėm ir pau­piais šliau­žio­ja tirš­ti rū­kai, ra­miai at­sė­li­na si­dab­ri­nės su­te­mos, kvie­čia pa­ū­ka­vu­sios to­lu­mos ir aukš­tu­py­je al­man­tys upokš­niai. Tai pa­va­sa­rio at­ra­di­mo jaus­mas. Ne­pa­kar­to­ja­mas nau­jo se­zo­no vir­smas. Tar­si lau­kiant pra­žys­tan­čio pir­mo­jo obels žie­do. O kai iš­si­sklei­džia tūks­tan­čiai žie­dų - ne­spė­jam jais pa­si­gro­žė­ti... Pa­ma­tom tik žie­mą. Per te­le­vi­zo­rių, kai pa­gei­da­vi­mų kon­cer­te gra­žiau­sias dai­nas vai­kai ski­ria mo­ti­noms...

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Vil­ma NEMUNAITIENĖ