Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Bal­tos snie­guo­lės – ta­ry­tum tik­ras gam­tos ste­buk­las: lau­ke dar šal­nos ar net snie­gas, o jos jau bo­luo­ja bal­tus var­vek­liu­kus pri­me­nan­čiais žie­de­liais. Pir­mo­sios snie­guo­lės, ta­ry­tum mer­gai­tės, la­bai la­bai sku­ban­čios gy­ven­ti...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Su­lau­kus ast­ro­no­mi­nio pa­va­sa­rio, vi­lia­mės, jog pa­ga­liau iš­nyks ir men­kiau­si už­si­sto­vė­ju­sios žie­mos li­ku­čiai. Ir nors ry­tais, va­ka­rais dar vė­so­ka, die­ną grieb­te­li ap­gau­lin­gas anks­ty­vo pa­va­sa­rio vė­jas, vis pla­čiau pra­si­se­ga­me pal­tus, me­ta­me ša­lin ke­pu­res, ša­li­kus.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ga­li­me at­si­kvėp­ti – pa­grin­di­nę me­tų ko­vą lai­mė­jo pa­va­sa­ris. Žie­ma pa­si­trau­kė į už­nu­ga­rį – dar sle­pia­si gi­les­niuo­se grio­viuo­se, miš­ko tan­ku­my­ne. Ta­čiau aukš­čiau ky­lan­ti ir šil­tes­nius spin­du­lius į že­mę siun­čian­ti sau­lė ne­truks pri­baig­ti pas­ku­ti­nes jos pa­jė­gas.

Zi­ta BATAITIENĖ

Kaip ir vi­si me­tų lai­kai, taip ir di­dy­sis bur­ti­nin­kas – Pa­va­sa­ris pro ko­vo ūka­nas švie­sos spin­du­liu ima baks­no­ti į žmo­nių šir­dis... Tirps­ta sau­lė­je už­si­li­kę bal­to snie­go kąs­niai ir, kaip vai­kai taik­liai pa­sa­ko, smen­ga „su­pu­vu­sio“ snie­go gūb­riai...

Pa­va­sa­ris – tai žy­dė­ji­mo bur­tai, ku­rie jau Ka­ziu­ko mu­gė­je sklei­džia­si šiau­di­nė­mis sau­lu­tė­mis, vel­to­mis ro­žė­mis, nu­ner­to­mis le­li­jo­mis... Nors pir­mo­sios pa­va­sa­ri­nės tul­pės grei­tai nu­bars­to spal­vo­tus žied­la­pius, ta­čiau pa­lie­ka nu­švi­tu­sius vei­dus...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Vis il­gė­jan­čios die­nos, šil­tė­jan­tys sau­lės spin­du­liai, pur­slais be­si­taš­kan­tis Vil­kmer­gės upe­lis tri­mi­tuo­ja – pra­si­de­da pa­va­sa­ris.

Pa­va­sa­ri­niai po­ky­čiai jun­ta­mi ir mū­sų drabužinėje – at­gal į spin­tas mo­te­rys su­ka­bi­no per šal­čius spė­tus iš­vė­din­ti kai­li­nius ir ke­pu­res.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Sa­vai­tė bu­vo ku­pi­na šur­mu­lio ir links­my­bių. Triukš­ma­vo, bil­dė­jo, šo­ko ir vis­kuo, kas po ran­ka, barš­ki­no spal­vin­giau­si per­so­na­žai. Ši­taip, šven­čiant Už­ga­vė­nes, ban­dy­ta iš­va­ry­ti žie­mą – ka­dai­se ji įsi­vaiz­duo­ta kaip siau­bū­nė, blo­gio de­mo­nas, ku­ris esą pa­bė­ga iš­si­gan­dęs di­džiu­lio triukš­mo. To­dėl, no­rint at­si­kra­ty­ti tam­sos ir sting­dan­čio šal­čio jė­gų, rei­kia dau­žy­tis, tran­ky­tis, kad jos skuos­tų neat­si­gręž­da­mos.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Leng­viau at­si­kvė­pė­me at­lė­gus šal­čiams. Iš­ėjus pro du­ris ne­be­kaus­to spei­gas, net kvė­puo­ti ta­po leng­viau. Šią sa­vai­tę – net dvi šven­tės, tai­gi ge­ras oras bu­vo la­bai pa­gei­dau­ja­mas. Šv. Va­len­ti­no die­na bei Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­na – abi jos la­bai skir­tin­gos, ver­ti­nant pa­gal pra­smi­nį jų ry­šį. Įsi­my­lė­jė­lių die­na – kur kas la­biau in­di­vi­du­a­li­zuo­ta nei su­telk­to pi­lie­tiš­ku­mo au­rą tu­rin­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­na.

Zi­ta BATAITIENĖ

Po ge­gu­tės ku­ka­vi­mu – šil­to pa­va­sa­rio iš­troš­ku­si Lie­tu­va. To­kią ža­lią spal­vų ga­mą iš­vy­si tik­tai pa­va­sa­rį: sa­lo­ti­nės kle­vų pe­te­liš­kės, žals­vi ber­žų žir­gi­nė­liai, su­la­po­ju­sios, žie­dus sklei­džian­čios ie­vos... O ge­gu­tė jau už­ku­ka­vo ba­lan­džio pa­bai­go­je. Ne­su­lau­ku­si sa­vo var­du pa­va­din­to mė­ne­sio... Mū­sų pro­tė­viai švęs­da­vo Ge­gu­tės die­ną – tą­dien, kai pir­mą­syk iš­girs­da­vo ge­gu­tę ku­kuo­jant.Tai – pa­va­sa­rio pra­na­šė. Už­ku­kuo­da­ma ji su­sting­do žmo­nių bū­se­nas. Jei tuo me­tu gu­li – vi­sus me­tus bū­si tin­gi­nys, jei esi al­ka­nas – vi­sus me­tus ba­dau­si, jei cen­to ne­tu­ri ki­še­nėj – tur­tų nesu­si­krau­si... Ge­gu­tė nu­le­mia žmo­nių gy­ve­ni­mus, li­ku­sius me­tus skai­čiuo­da­ma...

Jo­li­ta ŽURAUSKIENĖ

Daž­nai gir­di­me nuo­la­ti­nį ne­pa­si­ten­ki­ni­mą ir niurz­gė­ji­mą. Jį tran­sliuo­ja te­le­vi­zi­ja, es­ka­luo­ja ra­di­jas, laik­raš­čiai. Sa­ko­ma, jog blo­gos emo­ci­jos plin­ta kaip vi­ru­sas. Jo­mis la­bai grei­tai „už­si­kre­čia“ vi­si, bū­nan­tys nei­gia­mų ži­nių, emo­ci­jų sū­ku­ry­je.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Virš Lie­tu­vos pa­ki­bęs vul­ka­ni­nių pe­le­nų de­be­sis kar­ti­na gy­ve­ni­mą ne tik oro li­ni­jų kom­pa­ni­joms. Ra­mi­nan­tys bal­sai, kad vul­ka­ni­nės kil­mės dul­kės, sklan­dan­čios pen­kių-še­šių ki­lo­met­rų aukš­ty­je, pa­vo­jin­gos tik lėk­tu­vų va­rik­liams, pa­ma­žu pra­ran­da ra­mią in­to­na­ci­ją. Pa­si­girs­ta pa­ta­ri­mų kuo ma­žiau bū­ti gry­na­me ore, nes tas oras ne­la­bai ir gry­nas. Dul­kių ap­tin­ka­ma ir sklan­dan­čių pa­že­me.