V.Bakas, pirmąją poezijos knygą išleido dar besimokydamas mokykloje. Dabar jis – poetas, literatūros tyrinėtojas ir kritikas, kalbos redaktorius, nuo 2012-ųjų metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Be daugelio literatūrinių apdovanojimų, V. Bakas yra pelnęs septynias premijas, tarp jų – ir 2015-ųjų metų Vlado Šlaito premiją, kuri jam skirta už eilėraščių rinkinį „Kas vėjo – vėjui“.

Renginys skirtas 2021-aisiais išleistai knygai „Tylos fonetika“. Pasak autoriaus, tai – debiutinis pristatymas. Iki šiol knyga dar nebuvo niekur pristatyta. V. Bakas papasakojo, kad, sulaukęs pasiūlymo dėl renginio, labai džiaugėsi, tačiau, vasario 24-ąją Rusijai užpuolus Ukrainą, buvo taip sukrėstas, kad manė jog bet koks renginys būtų tarsi puota maro metu. Nenorėjo nei pristatymo, nei poezijos. Vis dėlto suprato, kad turi dalytis savo eilėmis.

V.Bakas karo dienas skaičiuoja eilėraščiais, kuriais dalijasi feisbuko socialiniame tinkle. Iki knygos pristatymo, kuris vyko kovo 30-ąją, jau buvo paskelbti trisdešimt penki eilėraščiai, kuriuose atsispindi autoriaus karo apmąstymai ar nuojautos. „Šis ciklas gimė iš jausmo, kad neturiu teisės tylėti, – kalbėjo poetas. – Dabar poezija turi skambėti garsiau už bombas.“

Vienam sekėjų pasiteiravus, ar užteks „parako“ kiekvieną karo dieną įamžinti eilėraščiu, jei jis užsitęs pusę metų, poetas atsakė: „Pažadu, net jei metus užsitęs – parako užteks, kaip ir jėgų Ukrainai!“

Renginio metu V. Bakas skaitė savo šviesias, jautrias ir kartais skaidraus humoro pripildytas eiles iš naujojo rinkinio. Poeto žodžiais skambėjo dainos – jas atliko bardas Vygantas Kazlauskas.

Pasveikinti autoriaus atvyko daug žmonių, kai kurie jų dalijosi prisiminimais apie poeto vaikystę bei kūrybinio kelio pradžią. Prakalbus apie pirmąją jo knygą, išleistą būnant keturiolikos, ir kiek ji reikšminga poetui dabar, V. Bakas iš atminties padeklamavo keletą savo eilėraščių, sudėtų į pirmąjį rinkinį.

Paklaustas, kas yra jo pašaukimas: poezija ar literatūros kritika, V. Bakas atsakė: „Žmogus yra daugiasluoksnis kaip svogūnas, kurį lupant drėkta akys.“

Atsidėkodamas susirinkusiesiems už išsakytus gerus žodžius poetas publikai paskyrė dainą, kurią atliko jo bičiulis bardas.