De­šim­tą­jį gim­ta­die­nį šven­čian­čios par­duo­tu­vės „Tri­ra­tu­kas“ šei­mi­nin­kai Si­gi­ta ir Ar­vy­das ne tik tu­rės ruoš­ti vie­tą bi­čiu­lių do­va­noms, bet ir pa­tys ža­da staig­me­nų „Pup­sio“ skai­ty­to­jams. To­dėl, svei­kin­da­mi „Tri­ra­tu­ką“ su­kak­tu­vių pro­ga, skel­bia­me kon­kur­są vai­kams, tė­ve­liams ir vi­siems ki­tiems, my­lin­tiems žais­lus, – te­gul šis tor­ta­die­nis ir jums bū­na šven­tė!

Įsi­vaiz­duo­ki­te, jog esa­te žais­lų pla­ne­tos val­do­vas. Jo­je ga­mi­na­mi pa­tys įvai­riau­si žais­lai, ku­rie ka­da nors pa­teks į žmo­nių na­mus. Ko­kį žais­lą su­kur­tu­mėt de­šim­tą­jį gim­ta­die­nį šven­čian­čiam vai­kui (mer­gai­tei ar­ba ber­niu­kui), ku­rio tė­ve­liai su­ka gal­vas, ką jam pa­do­va­no­ti?

Ap­ra­šy­ki­te, koks tai bū­tų žais­las, kuo jis ypa­tin­gas, ko­kią nau­dą tu­rė­tų žai­dė­jas (gal­būt žais­da­mas jis mo­ky­tų­si... kad ir ku­li­na­ri­jos) ir gal jis tu­ri ne­įpras­tą pa­va­di­ni­mą? Il­gap­lau­kė lė­lė, kos­mo­so ob­jek­tai su mag­ne­tu­kais, džiun­gles imi­tuo­jan­ti pa­la­pi­nė ar bet kas ki­ta – vi­si žais­lai, kaip ir vai­kys­tė, yra ypa­tin­gi. Tad lau­kia­me jū­sų fan­ta­zi­jų, taip pat ir to, kas ar­čiau že­mėsJ

Uk­mer­gės „Ši­lo“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los jau­nu­čių ber­niu­kų cho­ras da­ly­va­vo XI-ame cho­rų fes­ti­va­ly­je-ak­ci­jo­je „Lie­tu­vos ber­niu­kai prieš smur­tą ir nar­ko­ma­ni­ją“. Į sos­ti­nė­je vy­ku­sį ren­gi­nį su­va­žia­vo apie tūks­tan­tį cho­ris­tų iš vi­sos Lie­tu­vos.

Mu­zi­kos mo­ky­to­jos Ne­rin­gos Va­lins­kie­nės va­do­vau­ja­mi „Ši­lo“ moks­lei­viai šia­me fes­ti­va­ly­je da­ly­vau­ja jau šeš­tus me­tus. Lie­tu­vos cho­rų są­jun­gos ir Lie­tu­vos liau­dies kul­tū­ros cen­tro ren­gia­ma ak­ci­ja skir­ta su­do­min­ti kuo dau­giau vai­kų bei jau­nuo­lių cho­ri­niu dai­na­vi­mu. Anot or­ga­ni­za­to­rių, ši veik­la ne tik ug­do me­ni­nius įgū­džius. Toks už­si­ė­mi­mas – ir vie­nas iš smur­to nau­do­ji­mo, svai­ga­lų var­to­ji­mo pre­ven­ci­jos bū­dų.

Ne­rin­gos Va­lins­kie­nės nuotr. „Ši­lo“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los cho­ris­tai prie ka­ra­liaus Min­dau­go pa­min­klo Vil­niu­je.

Projektą remia:

...Vie­na­me di­de­lia­me ke­lių na­mų kie­me, ša­lia krep­ši­nio aikš­te­lės, ku­ri žie­mą vai­kų vi­sai pa­mirš­ta, pūp­so­jo nu­lip­dy­tas Be­sme­ge­nis. Ne­ma­žas šį kar­tą iš­ėjo ir vi­sai ne­tra­di­ci­nis – net iš ke­tu­rių snie­go ka­muo­lių. Kū­ry­bin­gi lip­dy­to­jai Be­sme­ge­niui pa­do­va­no­jo akis – du ne­iš­gliau­dy­tus laz­dy­no rie­šu­tus, no­sį iš mor­kos, o šyp­se­ną su­dė­lio­jo iš spal­vo­tų ru­tu­liu­kų. Grei­čiau­siai ras­tų kur nors gi­liai stal­čiu­je gu­lin­čio­je se­no­je sta­lo žai­di­mo dė­žė­je. O kaž­kas prie Be­sme­ge­nio dar pa­dė­jo, ma­tyt, pra­dur­tą, nes ap­kiu­žu­sį, to­dėl ne­be­rei­ka­lin­gą, tin­kli­nio ka­muo­lį. Ir kas, kad tin­kli­nio? Se­nis sto­vė­jo ša­lia tik­rų tik­riau­sio krep­ši­nio sto­vo, tai­gi bu­vo vi­sai kaip krep­ši­nin­kas.

Bai­gė­si „Pup­sio“ skai­ty­to­jams skir­tas kon­kur­sas, ku­rį skel­bė de­šim­tą­jį gim­ta­die­nį šven­čian­ti par­duo­tu­vė „Tri­ra­tu­kas“. Jo da­ly­viams te­ko virs­ti žais­lų pla­ne­tos val­do­vais ir pa­ra­šy­ti, ko­kį žais­lą su­kur­tų de­šim­tą­jį gim­ta­die­nį šven­čian­čiam vai­kui.

Pla­ne­tos val­do­vai – ma­žie­ji skai­ty­to­jai – sa­vo laiš­kuo­se pa­sa­ko­jo apie įvai­rius žais­lus: zui­kius-ro­bo­tu­kus, kal­ban­čių avie­čių šei­my­ną, po­van­de­ni­nį lai­vą, pro ku­rio lan­gus ma­to­mi ma­ma ar tė­tis pa­na­šūs į žu­vis, mi­ni pa­ra­šiu­tus ir ki­to­kius.

Vai­kai taip pat ra­šė, ko­kie jų my­li­miau­si, gra­žiau­si žais­lai, da­li­jo­si ži­nio­mis apie tai, kas nu­tin­ka, jei mer­gai­tė ar ber­niu­kas sa­vo kam­ba­ry­je da­ro ne­tvar­ką ir pa­lie­ka iš­mė­ty­tus daik­tus. Ži­no, kad tuo­met žais­lai ga­li im­ti ir iš­ke­liau­ti iš na­mų... At­sklei­dė sva­jo­nes, ko­kių žais­lų la­biau­siai no­rė­tų.

Už­upio vi­du­ri­nės mo­kyk­los pra­di­nu­kai – 3c kla­sės moks­lei­viai bei lan­kan­tie­ji dai­lės bū­re­lį vie­ną die­ną pa­te­ko į tik­rų tik­riau­sią pa­sa­ką. Vis­kas pra­si­dė­jo tuo­met, kai mo­ky­to­ja Dei­man­tė Ma­se­vi­čie­nė at­ne­šė pa­ro­dy­ti ne­pa­pras­to gro­žio kny­gą, tik­rą me­no al­bu­mą su kva­pą gniau­žian­čio­mis iliust­ra­ci­jo­mis. Ji pa­ke­rė­jo ne tik vai­kus, bet ir jų tė­ve­lius.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

To­je pa­sa­ko­je mo­ki­nu­kai gy­ve­no dvi sa­vai­tes, ne­pa­leis­da­mi kny­gos iš ran­kų mo­kyk­lo­je ir na­muo­se, ji ta­po pa­grin­di­niu kai ku­rių pa­mo­kų ob­jek­tu. Ko­kia tai kny­ga? Kas skai­tė ar bent var­tė, ne­si­gin­čys gir­dint, kai va­di­na­me ją ste­buk­lin­ga. Tai – pran­cū­zų au­to­riaus Tai-Marc Le Thanh is­to­ri­ja apie įsi­my­lė­jė­lį Si­ra­no, ku­ri taip ir va­di­na­si – „Si­ra­no“. Ro­man­tiš­kas pa­sa­ko­ji­mas apie slap­tą, ne­įma­no­mą mei­lę, tik­rą drau­gys­tę – jis su­ža­vės ir ma­žą, ir di­de­lį. O jau­nos dai­li­nin­kės Re­bec­cos Daut­re­mer, ku­rios iliust­ruo­tos kny­gos ne­pa­lie­ka abe­jin­gų, pie­ši­niai ir šį kar­tą už­bu­ria. Juos ma­ty­da­mas, tar­si pa­mirš­ti re­a­lų iš­ori­nį pa­sau­lį...

Ra­sa GRIŠKEVIČIENĖ, Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė

Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos Lė­no fi­lia­lo lan­ky­to­jai ža­vi­si spal­vin­gais čia su­reng­tos ke­ra­mi­kos dar­bų pa­ro­dos mo­li­nu­kais – mi­nia­tiū­ri­niais in­ki­lė­liais, švil­py­nė­mis, ma­žy­čiais na­me­liais bi­tėms ar bo­ru­žė­lei, paukš­tu­kais.

Kad šios pa­ro­dos au­to­rius dar la­bai jau­nas, ro­do ir jos pa­va­di­ni­mas – „Mo­lio Mo­tie­ju­kas“. Ir iš tie­sų – šiuos spal­vin­gus dar­be­lius lip­dė Tau­jė­nų vi­du­ri­nės mo­kyk­los auk­lė­ti­nis, bū­si­ma­sis penk­to­kas Ro­kas Gal­vo­nas. Tai jau ne­be pir­mo­ji jau­no­jo au­to­riaus pa­ro­da, ir jis pats jau ne­be­su­skai­čiuo­tų, ne­be­su­rink­tų sa­vo dar­be­lių, nes lip­do juos nuo ket­ve­rių me­tų, o ne­tru­kus jam su­kaks dvy­li­ka.

Di­džio­ji Ro­ko mo­ky­to­ja ir pa­ta­rė­ja – jo mo­čiu­tė, tė­čio ma­ma Ve­ro­ni­ka. Tai jos pa­de­da­mas ber­niu­kas ka­dai­se ir pa­ban­dė lip­dy­ti iš mo­lio. Tė­tis įren­gė na­muo­se kros­ne­lę mo­li­nu­kams deg­ti, ir ma­žy­tis “fab­ri­kė­lis“ pa­ju­dė­jo...

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr. Jau­na­sis Tau­jė­nų ama­ti­nin­kas Ro­kas su sa­vo Prin­cu kas­dien ap­ke­liau­ja vi­są kai­mą.

Uk­mer­gė­je, ka­rei­vi­nių mies­te­ly­je, gy­ve­nan­tys žmo­nės šiuo me­tu pri­vers­ti klau­sy­tis ne pa­čių ma­lo­niau­sių gar­sų.

Praėjęs savaitgalis rajone, Ukmergės meteorologijos stoties duomenimis, buvo kaip niekad karštas. Šeštadienį Ukmergėje užfiksuotas, anot stoties stebėtojos Natalijos Budnikienės, absoliutus maksimumas – 35,4 laipsnio šilumos. „Trūko tik vienos padalytės, kad būtų 36 laipsniai, nes mes šitaip apvalinam, – sako ji.

Sma­gią Jo­ni­nių šven­tę sa­viš­kiams su­ren­gė Uk­mer­gės kraš­to ne­įga­lių­jų są­jun­ga, va­do­vau­ja­ma Lio­nės Alek­sie­nės. „Jau­tė­mės kaip vie­nos dar­nios šei­mos na­riai, o jų bū­ta apie 60. Mums pa­si­tai­kė pro­ga „Dvie­jų bo­ka­lų“ šei­mi­nin­kės Ge­nu­tės Ka­po­čie­nės dė­ka su­si­bur­ti ka­vi­nės aikš­te­lė­je“, – džiau­gė­si įspū­džiais apie šven­tę pa­si­da­li­ju­si Jad­vy­ga Ju­zė­nie­nė.